Iš savo proziško amerikietiško pajūrio miestyčio ištrūkti į padorų didmiestį nors ir savaitgaliui laikau privaloma terapija, kad nenukvakčiau nuo „visi vieni kitus pažįsta“ suburbijos mentaliteto.
Kitaip nei 90 proc. draugiškų kaimynų, man maži miesteliai kelia daugiau baimės nei saugumo ar naminės laimės jausmą, už ką galiu būti dėkinga „Investigation Discovery“ kanalui, savo smalsumui sociopatų biografijoms ir psichiatrijai apskritai.
Baimė jaustis neadekvačiai – ypač kaime – gali išvesti iš proto, tad ruošdamasi į kelionę susikraunu adekvatų garderobą – dažniausiai tai, kas nė iš tolo neprimena athleisure – mano naminio garderobo. Miestietės draugės suokia apie savo meilę treningų tendencijai ir kad nieko nėra patogiau už sportbačius. Dėl to nesiginčysiu. Bet mano adekvačiame kelionių garderobe nebus džemperio su gobtuvu ar high tech kompresinių legingsų, mintyse bambėjau lankstydama tvido vilnos kelnes, taškuotus „kačiukus“ (angl. kitten heels), violetinį golfą į mini lagaminą savaitgaliui Vašingtone. Kad aš būčiau nutuokusi, koks neadekvatus šis lagamino turinys bus JAV sostinėje, kur įkliuvau tarp turistų su juodomis dygsniuotomis striukėmis, sportbačiais ir beveik įžeidžiamai vienodos officecore – kontoros stiliaus – minios! Mano kaimo stilius nėra jau toks neadekvatus.
Kitaip nei manęs, Alberto ir kitų mūsų kaimynų tėčių neadekvatumo rūpestis nekankina, o dadcore – penkiasdešimt smėlinės ir pilkos atspalvių, nutrinti marškinėliai, lietui atsparios tamsiai mėlynos / juodos / pilkos striukės, tūkstančius ratų skalbyklėje apsukę džinsai ir čino kelnės, nenusakomos spalvos ir nenusakomo amžiaus sportbačiai – ne tik nekelia streso: tai yra viskas, ką jie renkasi dėvėti, išsliuogę iš savo uniformų ar kostiumų, t. y darbinio garderobo, ir yra vienu metu tinkama sportuoti, eiti su vaikais į parką, kavos į artimiausią „Starbucks“, o grįžus su kitu tokiu pačiu kaimynu prisėsti ant suolo alaus. Prezidentas Barackas Obama – idealus šio stiliaus pavyzdys.
Dadcore – vyriškasis mamyčių stiliaus ekvivalentas, arba tėčių stilius, kuris dabar yra aktualiausia tendencija. Tiesa, klestėti šiai tendencijai savo vyro garderobe trukdau aš, bet, dievaž, gretimo namo kaimynas, specialiųjų pajėgų snaiperis, išsinėręs iš uniformos, yra išsipildžiusi Demnos Gvasalios svajonė. O Demna atpažįsta gerą dalyką, kai jį pamato: jo pastarosios kolekcijos yra inspiruotos gatvės, tik kitokios, nei ta, kurią fotografuoja Scottas Schumanas. Pilkos, kasdienės, tėčių su patogiai ant klubų įsitaisiusiais mažiais (kurie ir žengė jo šių metų pavasario ir vasaros podiumu) gatvės, į kurią niekas dažniausiai nekreipia dėmesio ir nedalija komplimentų už skonį ir stilių – šie paprastai skirti dendiškiems vyrų mados savaitės lankytojams.
Dadcore – tai dar niūriau nei normcore ar athleisure, tačiau čia tik man, nuolat išbadėjusiai mados ir vizualinio stimulo. Dadcore – kažkur iš dešimtojo dešimtmečio užkulisių. Tai ne periodo nesupainiojamas minimalizmas ir ne atsaini grunge tendencija su savo buffalo plaid langais, iširusiais megztiniais ir dokmartensais (ir kuri tapo klasika, nes kaip galima nemėgti grunge?). Net ne unisex, asex ar neutral gender.
Dešimtojo dešimtmečio grunge buvo atsakas aštuntojo godumui ir vartotojiškumui, o dadcore yra: a) atsakas instagraminiam gatvės mados dabitiškumui; b) vyrų podiumo mada dažniau skirta tiems, kurie nors „iš akies“ gaudosi madoje, o štai vidutinis šeimos vyras, kuris nebūtinai prenumeruoja GQ, turi susidėlioti viską pats. Tai ir susidėliojo – funkcionalų ir praktišką įvaizdį, nebylų, neerzinantį, vienodai nepastebimą mieste ar už miesto, tapusį aktualiausia tendencija.