Mada niekada nebuvo skirta tik kūnui uždengti ar papuošti. Nuo sufražisčių tamsių derinių su judėjimą simbolizuojančių violetinės, baltos ir žalios spalvų akmenų segėmis, puoštomis G, W ir V raidėmis (angl. „Give Women Voice“ – „Duokite moterims balsą“), 1968-aisiais protestuotojų užkurto liemenėlių ir koreguojančių figūrą apatinių laužo iki XXI amžiaus „asex“ stiliaus (neakcentuojančio jokios lyties) ar „raumeningu“ tapusio tiulio mada buvo moterų balsas.
Mada ir politika vertina viena kitos kompaniją. Prancūzijos revoliucijos metu giljotinuotųjų artimieji būrėsi į slaptus klubus – jų narės dėvėjo baltas sukneles su krūtinės srityje stamantriai sukryžiuotomis raudonomis virvėmis, simbolizuojančiomis kraują, o plaukus nusikirpdavo visai trumpai – lyg į giljotiną vedamos aukos. Ant kaklų tarsi giljotinos pjūvį ryšėjo raudonus kaspinus. Vėliau, XVIII amžiaus pabaigoje, šis stilius ir trumpų plaukų šukuosena, pavadinta le victime (auka), tapo labai madingi.
Šiuolaikinė mada gali būti skausmingai paviršutiniška. Tačiau ji taip pat gali tapti įrankiu, priemone ir viduriniu (didžiuoju) pirštu tiems, kas nori ją pažaboti. Dabar, be įprastų saulėtų pavasario–vasaros tendencijų, svarbiausia yra viena: feminizmas, pasaulio politikos įkaitintas iki raudonumo ir išsiveržęs trikotažinių marškinėlių su feministiniais užrašais lavina. Toks, kaip Marios Grazios Chiuri (naujosios „Dior“ kūrybos direktorės) tiulio sijonai, derinami su „We Should All Be Feminists“ marškinėliais („Mes visi turėtume būti feministai“) ir klasikiniais dioriškais bar švarkais išlenktais klubais ir įgnybtais juosmenimis; Prabalo Gurungo „The Future Is Female“ („Ateitis yra moteris“); „Zadig et Voltaire“ – „Girls Can Do Anything“ („Mergaitės gali viską“).
Šie paprasčiausi marškinėliai su nepaprastomis citatomis labiau nei bet koks mados dizaino / aksesuaro išradimas sukėlė ažiotažą ir užsidirbo geležinį hashtag’ą socialiniuose tinkluose.
Gal ne visoms būtinas užrašas ant marškinėlių, kad žinotum, kas esi, – šie dalykai veikia kaip priminimas tiems, kam to reikia. Ir mums pačioms. Be feminizmo madoje nebūtų tiek laisvės, kiek jos turime dabar. Nuo septintojo dešimtmečio feministės išdrįso atsisakyti rožinės spalvos, aukštakulnių, liemenėlių, priklijuojamų blakstienų (kaip moteris „apibrėžiančių“ dalykų) ir kurstė laužus „Cosmopolitan“ ir „Playboy“ žurnalais. Feministėms esame dėkingos už mini (kaip išsilaisvinimą iš privalomo sijono ilgio), džinsus, plačias ir pieštuko silueto kelnes, kiulotus, oversize tendencijas, kampuotus švarkus ir kostiumus, konservatyvios visuomenės nuteistus kaip „ak, netinkamus ir nemoteriškus“. Šie drabužiai buvo dėvimi ir iki feminisčių, tačiau jų dėka tie daiktai iš pavienių tapo ne labiau stebinantys nei maža juoda suknelė. Feministėms esame dėkingos ir už vintažinę madą – kaip protestą prieš mados vartotojiškumą.
Būti feministe reiškia būti savimi.
Visgi feminizmas dažnai asocijuojamas su „blogiu“ (ypač posovietinėse šalyse, kuriose jokio oficialaus feminizmo nebuvo) – piktomis trumpaplaukėmis lesbietėmis, nemoteriškomis moterimis, kurios dar ir vyrų nekenčia, – beveik raganomis ant šluotų. Kas ta moteriška mada? Man tai gali būti visai kas kita nei mano kaimynei, jos paauglei dukrai ir vyrui. „Dior“ kūrybos direktorė Maria Grazia Chiuri sako, kad būti moteriškai reiškia tiesiog būti moterimi – mokslininke, kosmonaute, tatuiruočių meistre, namų šeimininke, vadove, menininke ir t. t. Moteriškumas yra apie moteris – šiuolaikines moteris, o ne tas iš „o mūsų laikais...“ eros.
XXI amžiuje vienos rūšies moterys, vienos rūšies moteriškumas neegzistuoja: vienai nieko nėra moteriškiau už griežtą kelnių kostiumą, kita ir su rožiniu tiulio sijonu bei dryžuotomis kojinėmis jaučiasi kaip lemtinga moteris. Būti feministe reiškia būti savimi.