Šiais metais Naujųjų pažadų sąrašan jungiasi vienas rimtas kompanionas: ištuštinti spintą. Ne Marie Condo stiliumi rūšiuoti–rikiuoti–išmesti–aukoti, bet – nepirkti, neturėti. Pasilaikyti apatinius, pižamas ir kojines. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Mano kaimynė, besiruošdama į Niujorką, pasiskundė, kad neturi ką rengtis. Čia ne tas atvejis, kai spinta pilna ir tiesiog nuobodu, – ji išties nežino ir neturi ką rengtis šiuo metu šaltame (ir stilingame) mieste. Debbie į mūsų miestelį (karšta) atsikėlė iš Majamio (karšta), dirba iš namų ir augina dvi dukras – nesu mačiusi vilkinčios ką nors kita nei džinsus, šortus ir marškinėlius. Ji taip pat nenori pirkti naujų daiktų, nes šiame pajūrio kaime niujorkietiškas garderobas yra nefunkcionalus ir nepritaikomas – panašiai kaip važiuojant atostogauti vietoj pliažinių suknelių susikrautum kontorai skirtus drabužius. Debbie nėra tendencijų maniakė, tačiau klasikiniai „amžini“ dalykai – juodos mažos suknelės, lietpalčiai, švarkai, kašmyrai, perlai – vėlgi ne į temą. Jai taip pat nėra lengva naviguoti šiuolaikinių tendencijų mėsmalėje ir susigaudyti, koks skirtumas tarp „it“ ir tiesiog madingo drabužio. Jos pasimetimas visiškai suprantamas: modernioji mada yra persisotinusi – informacijos, tendencijų, gatvės stiliaus, influencerių, dizainerių, tvarios ir netvarios mados, #ootd ir #outfitoftheday („dienos derinys“), tad lūžis čia pat. Visos mados taisyklės, net pačios moderniausios, šioje mėsmalėje neteko vertės, nes žmogiškas poreikis atsinaujinti, smalsumas ir būdai tai įgyvendinti sugriovė visas taisykles. Šiuolaikinio sąmoningo mados mylėtojo rūpestis – kaip atsinaujinti taip, kad spinta nesprogtų per siūles (drauge su sąžine ir pinigine), neprisidėti prie „pirkti–mesti“ dėl vienos progos problemos ir neaukoti savo smalsumo dėl „amžino“ garderobo (prisipažinkit, po paraliais, kuri iš jūsų džiaugiasi vilkėdama tą pačią juodą suknelę per kiekvienas Kalėdas? Net mano kaimynės, kurios ne itin domisi mada, svajoja apie naują suknelę, nužiūrėtą instagrame ar kokia jų svajonėse bebūtų, BENT Kalėdoms).
Taigi to lūžio vardas – drabužių nuoma. Tai ir pasiūliau Debbie. Tiesa, modernioji drabužių nuoma visai neprimena tų dulkėtų, naftalinu ir senu prakaitu atsiduodančių nuomos punktų, kuriuos aplankydavom, kai reikėdavo kokio nors kasdienybėje nepritaikomo daikto – frako ar taftos suknios. O nuotakos, išdrįsusios nuomotis vestuvinę suknią, sulaukdavo susirūpinusių giminaičių ir snobų draugų skersų žvilgsnių: „negali sau leisti“ buvo dominuojantis nuosprendis (lyg nuotakai turėtų rūpėti, ką apie jos finansus galvoja kiti). Jos buvo išmintingos nuotakos.
Šiuolaikinė drabužių nuoma kiek kitokia: karščiausia tema tvarios mados diskusijoje ir kol kas tai vienintelis atsakymas siekiant tvarumo ir neatsisakant atsinaujinimo malonumo. Progresyviausios drabužių kompanijos, be parduoti skirto asortimento, siūlo ir nuomos variantą. Net fast fashion monstrai, tokie kaip „H&M“, planuoja drabužių nuomą. Pavyzdžiui, Kalifornijos kompanija „Vince“ (viena mano mėgstamiausių) siūlo mėnesinę programą „Vince Unfold“. Už 160 JAV dolerių mėnesinį mokestį vartotojas gali nuomotis tiek naujausios kolekcijos drabužių, kiek širdis geidžia ir instagramas reikalauja (iki 4 daiktų vienam užsakymui; užsakymai neribojami), ir vilkėti juos tiek ilgai, kiek norisi. Aišku, ši programa skirta sąžinės ir atsakomybės jausmą turintiems, suvokiantiems, kad daiktą paskui norės vilkėti kitas mados gerbėjas, tad tektų juos prižiūrėti kaip nuosavus. Debbie buvo sužavėta tokios idėjos: neapsikrauni šmutkėm, drabužiams nėra „moralinės senatvės“ termino, jei daiktas labai prie širdies ir garderobo – gali jį nusipirkti, nenešiotą. Prisiekusioms mados mylėtojoms, tokioms kaip aš, kurias poreikis atsinaujinti degina kas mėnesį, bet sąžinė, finansai ir fizinis spintos dydis protestuoja prieš tokius poreikius, drabužių nuoma yra mados vienaragis, pagautas. Tad mano pažadas sau (negriežtas) naujais metais yra drabužių nuomos prenumerata – mažas garderobas moderniame kontekste yra prabanga.