Neseniai išgirdau klausimą: ar įmanoma rengtis taip, kad patiktum ir sau, ir vyrams? Pirmoji reakcija – žinau atsakymą! – man kuo mažiausiai rūpi, ar aš patinku savo drabužiais vyriškajai visuomenės daliai, net nuosavam vyrui. Visgi yra, kam rūpi.
Pagal savo vyrą spręsti, kas patinka visiems – nesiimsiu, nes maniškis nėra drabužių gerbėjas apskritai (t. y. „nėra drabužių – nėra problemų“) ir išgyventų su džinsais ir marškiniais visus keturis sezonus. Visgi mano stiliaus eksperimentai jam kelia smalsumą ir priskiria juos prie mano (trenkto) būdo – kuris jam stebėtinai vis dar patinka net ir po 13 metų. Vienintelis drabužis, kurio mylimasis negali pakęsti – haremo kelnės. Ar vilkčiausi jas romantiškai vakarienei krantinėje? Aišku, kad ne – dar ir dėl to, kad haremo kelnės netinka situacijai. O ir be jų yra ką rengtis. Mano stiliaus identitetas, kaip ir feministinė natūra, dėl to šiukštu nenukenčia – tos kelnės tinka į pliažą ir su draugėmis kavos.
Pamenu liūdnokai pagarsėjusį JAV TV šou, kuriame kaprizingi turtuoliai ieškojo sau nuotakos (turtuolės jaunikių – irgi). „Piršlienė“ (angl. matchmaker) pagal kliento išreikštus standartus surinkdavo būrelį merginų, surengdavo vakarėlį, per kurį jaunikis nusižiūrėdavo kandidates. Pasikalbėjęs su 2–3 nuspręsdavo, su kuria eis į pasimatymą. Piršlienė entuziastingai primindavo merginoms, ką rengtis: siaura vienspalvė suknelė (jokių raukinukų!), išryškinanti visus linkius; aukštakulniai laiveliai; ištiesinti neklusnias garbanas, pasideginti – jei blyški, nusidažyti plaukus – jei ne ta spalva, makiažas. Visos susirinkdavo identiškos – jau nekalbant apie tai, kad tos, kurios gyvenime neturėjo tokios suknelės, atrodė lyg ne čia pataikiusios.
Jei būčiau tas jaunikis, nežinočiau, nuo ko pradėti rinktis. Visos kaip kareiviai, identiški, suvienodintais veidais.
Dzin aptempta suknelė, jei sakinio nesurezgi. Ir atvirkščiai, jei turi ką pasakyti, tai ir stilius bus priimtinas.
Tokie apibendrinimai ne tik erzina moteris, bet ir nuvertina vyriją apskritai – manyti, kad vyrai ieško lėlės su siaurutėlaičiais džinsais ir plieniniu užpakaliu po jais. Kai kuriems, kas galėtų pamanyti, patinka protingos moterys ir net – su savo nuomone! Apie savo stilių – taip pat! Gi vyrai – žmogiškosios mąstančios būtybės, o ne neandertaliečiai. Dzin aptempta suknelė, jei sakinio nesurezgi (barakudų ir tėtušių santykiai – atskira kategorija, su stiliumi nieko bendra neturinti). Ir atvirkščiai, jei turi ką pasakyti, tai ir stilius bus priimtinas. O jei ne – prašyčiau sąskaitą ir taksi.
Patrauklumas – tai ne tik drabužiai. Visgi moterų mada šimtmečius buvo apie patrauklumą vyrams ir to keliamas kančias: korsetai, krinolinai, turniūrai, įdėklai. Kur trūksta – suveržta, ir paspausta – kur per daug. Pėdos per didelės? Ne bėda – vardan tinkamo jaunikio galima jas sulaužyti ir sulankstyti į 7 cm „lotoso žiedus“, nes kai kuriems vyrams patinka mažos pėdos. Japoniškose mokyklose mergaičių uniformos retai kada turi kelnių derinį – tik klostyti sijonukai ir kojinaitės. Ar merginoms tai patinka? Niekas jų neklausė – mergaitė turi atrodyti patraukli.
Aišku, kartais malonu patikti kitiems, vyrams taip pat – kai kurios moterys rengiasi būtent tik dėl šio malonumo. Tačiau remdamasi savo ilgamete patirtimi būnant moterimi, kuriai rūpi, kas nugula ant mano kūno, ir bendraudama su kitomis panašiai mąstančiomis moterimis, galiu ramiai užtikrinti, kad jos rengiasi tai, ką laiko stilinga pagal savo supratimą ir tinkamą jų kūnams. Tokios, kurios rengiasi pagal principą „vyrams tai nepatinka“ ar kitokį kiaušides sutraukiantį apibūdinimą, tikiuosi išnyks kaip dinozaurai.
Visada palaikysiu madą moterims, o ne moterų madą vyrams. Vienas iš šiuolaikinės mados malonumų – pasirinkti tokį stilių, su kuriuo moterys jaučiasi savimi, stiprios, pasitikinčios, nelaukiančios pripažinimo. Galų gale – argi neveža eksperimentuoti, nesilaikyti taisyklių, nekreipti dėmesio į stereotipus, figūrą ir amžių? Vilktis žvyneliais nusėtą sijoną su džemperiu, aukštakulnius derinti su treningais, juodą liemenėlę – po baltais marškinėliais, ir kojines su basutėm. Be makiažo, bet su šypsena. Ar be jos.
Ne esmė, kam patinki – svarbu, kad smagu pačiai. O kai smagu, tada ir akys spindi. Ir, leiskite pasakyti: nieko nėra labiau viliojančio, įkvepiančio už laisvę rinktis.