Laura Mizgirytė-Latour: „Kodėl mes nebeavime aukštakulnių?“

Laura Mizgirytė-Latour / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Laura Mizgirytė-Latour, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-14 15:48
Vieną rytą, paskubom besirengdama ir užmetusi akį į dulkes kaupiančius aukštakulnius lentynose, truputį nuliūdau supratusi, kad žiūriu į juos kaip į gražius objektus, drabužinės papuošalą, o ne kaip į avalynę.

Tie gražuoliai buvo pirkti vienai progai – vakarėliui arba, atleidžiu sau, fotosesijai. Ar aukštakulniai tapo išskirtinai progine avalyne? Na, gerai, neavim jų kasdien, nes nepatogu. Bet jie niekada nebuvo patogūs: nei prieš 20, nei prieš 500 metų, nėra patogūs ir dabar – ypač stilingų sportbačių išlepintoms pėdoms. Priprantami fiziškai ir psichologiškai – taip, tačiau kulniukų patogumas liks diskutuotinas. Nediskutuotinas yra tik aukštakulnių simbolizmas – pavojingo klubų siūbavimo, grėsmingo arba viliojančio kaukšėjimo, nusispiriamų stiletų...

„Nėra mažiau trokštamo komplimento, kaip „tavo batai atrodo patogūs“, – sakydavo Christianas Louboutinas. Nu labadiena.

Skamba taip antifeministiškai, kad norisi eit su šliurėm – iš principo (Alessandro Michele sukurtas ir kultinėmis tapusias gauruotas šliures, Demnos Gvasalios ugly sportbačius, manau, galime drąsiai laikyti didžiuoju pirštu Louboutino išminčiai – ačiū jiems). Visgi beveik pusšimtį metų ši sparnuota skausmo citata buvo moterų gero skonio mantra, posakio „grožis reikalauja aukų“ ekvivalentas.

Aukštakulniai yra modernios moters pasaulyje simbolis: siekio būti gražiai, leistis valdomai, išmaniai naviguoti rizikingose situacijose, nerodyti skausmo dėl grožio. Jų vis dar tikimasi black tie renginiuose – iki Julios Roberts maišto 2015-aisiais, kai aktorė nusiavė savo aukštakulnius ir ėjo basa, palaikydama viešnias, kurių į Kanų kino festivalį be aukštakulnių tiesiog neįleido. XXI amžius.

Istoriškai aukštakulnius avėjo vyrai ir moterys, nors pradėjo vyrai IX amžiuje – kad auliniai neslystų iš balnakilpių, reikėjo pakulnės.

Aukštakulniai vėliau karaliaus Liudviko XIV Versalyje tapo statuso simboliu, signalizuojančiu, kad tokiais menkaverčiais dalykais kaip vaikščiojimas neužsiimi – tau viską atneša. Kuo aukštesnis kulniukas, tuo aukštesnė pozicija karaliaus Saulės pašonėje. Žinoma, istoriniai aukštakulnių avėtojai anksti iškeliaudavo pas šv. Petrą – dėl judėjimo stokos visokios keistos ligos jų glebius ir nejudrius kūnus imdavo. Didžioji dalis aristokratijos nebūtų sugebėjusi nuo priešo pabėgt, ji buvo per silpna, skirtingai nei – vaikščiojantys – vargšai. Napoleonas tai suprato ir jo valdymo pradžioje, 1804-aisiais, Prancūzijoje aukštakulniai vyrams buvo uždrausti – kaip iracionalus ir nepraktiškas apavas (taip, mada buvo politikos antroji pusė). Naujojo valdovo sprendimai buvo tokie įtakingi, kad net moterys išmainė kulniukus į atlasines balerinas (ampyro laikotarpis).

Vis dėlto iracionalus ir nepraktiškas apavas liko... moterų garderobe. Iki moterų emancipacijos ir feminizmo bangų jos avėjo aukštakulnius, nes nedirbo: niekur nereikėjo skubėti, bėgti – bėgimas apskritai nepritiko damai.

Dirbančios jų neavėjo, bet dirbančių moterų daug ir nebuvo. Išimtis – Antrojo pasaulinio karo moterys, kurios plūkėsi fabrikuose, kur avėjo klumpes primenančius oksfordus mediniais padais su žema pakulne – beveik patogūs batai, skirti pėdoms apsaugoti. Tai buvo laikinas, ypatingų sąlygų padiktuotas reiškinys: vyrai grįžo iš karo, moterys – į namus ir tiesiai į stiletus (šeštojo dešimtmečio madą galima laikyti moterį labiausiai objektizuojančia).

Tačiau moderniose visuomenėse dirbančios moterys – ypač didelėse korporacijose – negali rinktis, ką avėti: tik apie 2016-uosius Didžiojoje Britanijoje kilo skandalas, kurį sukėlė viena įmonės darbuotoja, išdrįsusi kvestionuoti darbo aprangos reikalavimą, nurodantį, kad moterys privalo avėti aukštakulnius. Japonijoje yra net atskira aukštakulnių, skirtų darbui, kategorija – jie neva patogesni, nors grožio iš jų tiek, kiek iš numintų naminių šlepečių.

Aukštakulnių populiarumo nuosmukis yra vienas puikiausių ženklų, nepaisant, kas ant podiumo.

Ženklas, kad feminizmo bangos, moterų streikai nenuėjo veltui ir kad jų reikėjo socialinėms normoms, siejamoms su tuo, kokia turi būti moteris, eliminuoti. Tad aukštakulniai tarsi grįžo į savo originaliąsias ištakas – kaip avalynė, kurią avime tada, kai žinome, kad nereikės vaikščioti, – į vakarėlius, ir tai tik tada, kai avėtojui to norisi. O man liūdėti, kad saviškių neaviu, kaip ir nėra ko. Tegu renka dulkes – iki kito vakarėlio.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai