Laura Mizgirytė-Latour: „Kai naminio patogumo – per daug, jis nebeatrodo malonus“

Laura Mizgirytė-Latour / Asmeninio albumo nuotr.
Laura Mizgirytė-Latour / Asmeninio albumo nuotr.
Laura Mizgirytė-Latour, žurnalui „Laimė“
Šaltinis: „Laimė“
2021-05-22 20:02
AA

Istorijoje po visų suiručių funkcionalią madą keitė glamūras. Ruoškitės ekscesui – taip spėlioja kai kurie tendencijų prognozuotojai. Prisiminkime, kas buvo po Pirmojo pasaulinio karo ir ispaniškojo gripo pandemijos – trečiojo dešimtmečio laisvės, vakarėliai ir prabanga, ir kas po Antrojo – dioriškas moteriškumas ir Marilyn Monroe. Bet ar tikrai laukiame esminio mados pokyčio?

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Kai gyvenimą iš esmės perrikiuoja negandos, keičiasi mūsų aplinka, prioritetai, tad drabužiai, tiksliau – madingi drabužiai, stilius tampa ne tokie svarbūs. Pavyzdžiui, kalėdinė ir naujametė tendencijos buvo aiškios – kitchen glam (virtuvinis glamūras): šilkinės pižamos, blizgios jogos kelnės ir treningai, spindintys megztiniai ir atlasinės šlepetės. Vakarinių, puošnių sezono drabužių pardavimas smuko apie 70 procentų (vyrų ir moterų), o naminių šlepečių pardavimas šoktelėjo visu 50-čia. Koks vakarėlių sezonas (be vakarėlių), tokios ir tendencijos. Net jei galėtume eiti į šventinius vakarėlius, vargu ar daugelis, išsliuogę iš kašmyrinių treningučių, zoomʼo marškinių (tebūnie naminė prabanga – esminė 2020-ųjų tendencija), pultų ieškoti spanxʼų, aukštakulnių ar pėdkelnių. Dėl mados ir stiliaus ginčytis galima, bet kai beveik metus praleidi įšokęs į naminius drabužius, minkštas kelnių su guma patogumas ima kelti priklausomybę, net jei ir neaugini lašinio ir kasdien ryte apibėgi apylinkes.

Šiuolaikinė mada / „Vida Press“ nuotr.

Vis dėlto priklausomybių kelio pabaiga – reabilitacija. Esame pavargę, užknisti pandemijos ribojimų, su ja susijusių konspiracinių teorijų antplūdžio, tad ieškome atsakymo istorijoje – kas bus po to? Ne pirmas kartas, kai pasaulį ant menčių patiesia pandemija. Kad reabilitacija kažkada bus (gilus atodūsis) – lyg ir suprantama, nes istoriniai įvykiai, susiję su pasaulinėmis negandomis, rodo besikartojantį vartotojo elgesį ir nuspėjamus pokyčius madoje. Naujų tendencijų atsiradimas, jų aktualumas dažniausiai sulėtėja per pandemijas, karus, ekonomines suirutes ir drioksteli su fejerverkais po jų.

Tačiau minėtos negandos akceleruoja tas tendencijas, kurios jau šmėžavo iki tol. Per suirutes mada tampa griežtai funkcionali (mūsų atveju – pandeminis sofų kutiūras), per karus – suvyriškėja ir įgauna militaristinių elementų. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kuris, nelaimei, sutapo su ispaniškojo gripo pandemija, mada tokia ir buvo: funkcionali, praktiška, raumeninga savo vyriškumu. Moteriškas stilius, dažnai laikomas dekoratyviu, puošniu, netenka prasmės per suirutes.

Šiuolaikinė mada / „Vida Press“ nuotr.

Grįžtant prie mūsų laikų – turint omeny, kad mada pasuko minimalizmo linkme, susiliejo tarp lyčių, užklupus pandemijai treningo, sportbačių ir palto ar pūkinukės derinys, dirbant iš namų ir nulekiant tik į parduotuvę maisto, tapo universalia uniforma nepaisant lyties. Ar tai pandemijos kaltė? Nebūtinai, nes universalus, kasdieniškas, neįpareigojantis, socialinės padėties nerodantis stilius jau brovėsi į madą, o šioji galutinai jį įžemino. Sportbačių populiarumas dar gerokai iki karantinų lenkė aukštakulnių ir gražių nepatogių batukų pardavimą. Vis dėlto daugelis mūsų net per pandemiją nepasiduodame slogučiui ir neignoruojame tendencijų (instagramo influencerės ir jų naminės fotosesijos – to įrodymas) – tai, kad ir kaip būtų keista, irgi nuspėjamas, žmogiškas mados vartotojo elgesys. Per Didžiąją depresiją, nors mados struktūra jei ne sugriuvo, tai iš esmės pasikeitė, stilius ir poreikis jam niekur nedingo, ir – niekada neužmirškime – Chanel maža juoda suknelė iškilo būtent tuo sunkmečiu.

Mes dažnai nuvertiname žmogiškąjį kūrybingumą, sugebėjimą iš seno sukurpti naują ekstremaliomis situacijomis. Arba tiesiog iš tingėjimo, snobizmo kūrybą, poreikį estetikai, grožiui priskiriame pinigams ar kokioms nors dovanoms iš aukščiau. 

Šiuolaikinė mada / „Vida Press“ nuotr.

Mada yra psichologiška, prisegta tiesiogiai prie sociumo zeitgeist: po Pirmojo pasaulinio karo ir ispaniškojo gripo pandemijos jaunoji karta kaltino vyresniuosius dėl netekčių ir suirutės, tad mada tapo jaunatviška, seksuali, blizganti, elgesys – laisvo žmogaus. Ir vyresnieji sekė jais, turtingais, jaunais mados diktatoriais, pirmą kartą mados istorijoje. Tai buvo didelis žingsnis į priekį. Po Antrojo pasaulinio karo mada žengė tarsi du žingsnius atgal, beveik iki karalienės Viktorijos laikų mentaliteto: drauge su vyrais iš karo grįžo korsetai, milžiniški sijonai ir moters kaip namų deivės, vaikų gimdytojos amplua, begalė socialinių apribojimų.

Kas bus po Covid-19 pandemijos, sunku spręsti – reabilitacija įvyks darbo sferoje (padaugės dirbančių iš namų), su ja keisis ir mada. Tačiau negalime nuneigti, kad visi išsiilgome grožio, ne tik patogumo. Nes kai gero – naminio patogumo – per daug, jis nebeatrodo nei geras, nei malonus.