Laura Mizgirytė-Latour: Elegancijos galas

Laura Mizgirytė-Latour / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-26 12:37
Įsivaizduokite, jei mada nesikeistų, visos vienodai svajotume apie (nepasiekiamą ir nesuprantamą) prancūzės ar italės idealą, o elegancija būtų vienintelė teisingo stiliaus teritorija: aukštakulniai, juodos suknelės, švarkeliai, balerinos, perlų karoliai, lietpalčiai ir pan.

Elegancija daugeliui yra svarbiausias gero skonio matas, į kurį telpa ne tik su tradicijomis ir klasika siejamas stilius, bet ir visa moteriškumo esmė. Dažnai tai vadinama „ji turi kažką tokio“, „elegancija sklinda iš vidaus“ arba griežčiau – „tokia gimstama“. Man, kaip dažnai per garsiai besijuokiančiai, tie epitetai visada atrodė lyg nepelnytas nuosprendis, nes tikiu, kad stilius turi galios pakeisti elgesį ir aplinkos požiūrį. „Kažko tokio“ mistiško nėra.

Mano anyta ir kelios kaimynės, net dirbdamos iš namų, atsikėlusios ryte pirma „susitvarko veidą“ ir su grožio konkurso vertomis šypsenomis nusileidžia iš savo buduarų rytinės kavos, o ją geria iškėlusios mažuosius pirštelius iš dailių puodelių. Į mano proziškesnius ryto ritualus (su pižama, susivėlusi ir žiovaudama globoju kaistantį virdulį) įsivaizduoju jas atlaidžiai, su pietietišku dialektu suulbančias bless your heart, child (tai iš principo yra mandagus „durna tu“ JAV pietuose, The Bible Belt valstijose, kurių vienoje ir gyvenu).

Vyresnės kartos southern belles, užaugusios su Scarlett O’Haros („Vėjo nublokšti“) mentalitetu, savo ritualus vadina pietietiška tradicija, jų stilius – lady like, o būti put together (susitvarkiusiai 24 / 7 visomis prasmėmis) yra savigarbos reikalas. Šios disciplinuoto moteriškumo spartietės mėgsta absoliučią kontrolę ir operuoja tokio rafinuotumo manieromis ir šarmu, kad niekada nesupranti, ką iš tikro turi omeny. Su skrybėlaitėmis ar su šortais, jos spinduliuoja kietai suveržtą eleganciją. Toks teatrališkas ir manipuliatyvus moteriškumo ekscesas man, kaip feministei, yra gryna juodoji magija.

Yra ir kita kategorija – maištingos pietietės (abiejų kategorijų atstovės nesutaria, kurios tikresnės), kurios važinėja pikapais ir juos remontuoja, medžioja ir apskritai elgiasi taip, kad nenorėtum painiotis joms po kojomis. Bet dabar ne apie jas.

Vis dėlto dažniau rytais skubame ir lekiame įšokusios į sportbačius bei tai, ką laikome „savo stiliumi“. Didmiesčių gatvėmis nevaikšto Audrey Hepburn, Jackie Kennedy ar Catherine Deneuve antrininkės, o tūkstantmečio karta jomis nesidomi. Vakarinis, darbo, gatvės garderobai susiplakė į vieną; aprangos protokolas taikomas tik itin aukštose valdžios pozicijose. Kultinis dizaineris Demna Gvasalia („Vetements“ ir „Balenciaga“) teigia, kad elegancija moderniojoje madoje – nebeaktualus terminas, o jo kolekcijos inspiruotos Paryžiaus gatvės – kasdieniškos, nerafinuotos, kitokios nei filmuose apie amelijas.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Demna trypia tai, kuo ilgai tikėjome: mados svajonę, pabėgimą nuo realybės („kaip prancūzė“ – vienas populiariausių kelionės tikslų). Visgi mada – tai drabužiai, kurių mums reikia 365 dienas per metus. Mada privalo būti realybė, tarnaujanti ir padedanti komunikuoti. Man, madistei, „pabėgimas“ dažnai yra patrauklesnis nei realybė, o savo pinigus mieliau išleidžiu keisčiausiems aukštakulniams, kurių neaviu, nei patogiems sportbačiams, tačiau daugeliui mados vartotojų reikia „dirbančio“, universalaus garderobo. Arba tokio, kuris pirmiau rodo asmenybę, o ne eleganciją.

Demnos požiūris gali pasirodyti kaip rinkodarinis triukas sensacijai sukurti – jo mada yra atsakas, maištas prieš išdailintas, prabangiose erdvėse demonstruojamas kolekcijas rinktiniams klientams. Ši sensacija netarnaus ilgai, teigia elegancijos frontas, nes Demnos drabužiai neva neturi išliekamosios vertės: Madeleine Vionnet arba Elsos Schiaparelli suknelės gali būti dėvimos ir dabar (yra kas ginčytųsi, kad šiuolaikinėje madoje nėra nemadingų dalykų), o kaip bus su, pavyzdžiui, „Vetements“ DHL marškinėliais? Šiuo atveju svarbu kontekstas – tuometiniai dizaineriai kūrė tokią madą, kurios vartotojui reikėjo, ieškojo naujų formų (Vionnet atsakinga už bias, arba įstrižą kirpimą, tapusį madingiausiu ketvirtojo dešimtmečio siluetu). Gvasalia irgi kuria tai, ko reikia – čia ir dabar. Išliekamoji vertė yra ne vien tik fizinė daikto kokybė – labiau ta, kuri įkūnija laikmečio mentalitetą ir vartotojo poreikius.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Reakcija į „neelegantišką“ Demnos estetiką ir smunkanti tradicinės prabangos sektoriaus pardavimo statistika rodo, kad atsirado poreikis pabusti iš mados svajonės – niekur nebėgti, nes mados realybė visai maloni. Kitokia nei anksčiau, kintanti, prieinama. Ir – nebūtinai elegantiška.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai