„Visas mano gyvenimas – nuolatinis įrodinėjimas, – šypteli penkiakovininkė, šių metų olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė (28). – Daug kas manimi ilgai netikėjo. Jeigu nugalėdavau, sakydavo: tiesiog pasisekė, netyčia...“ Tik Laura užsispyrusi įrodinėjo, kad jos pergalės – pelnytos ir iš Londono grįžo su olimpiniu auksu.
Praėję metai jums buvo išties reikšmingi...
Pasaulio taurės čempionate užėmiau trečiąją vietą, laimėjau ir Pasaulio taurės finale, ir Europos čempionate, estafetėse pelniau sidabro medalį, pasauliniame reitinge esu pirma. Galiausiai iškovojau auksą olimpinėse žaidynėse. Bet žinau, kad tai – ne sėkmė ar atsitiktinumas. Buvau nusiteikusi tai padaryti: užsibrėžiau ir pasiekiau.
Man dvidešimt aštuoneri – pati branda. Tai buvo geriausia proga. Suvokiau, kad būtent dabar turiu tai daryti. Ne vėliau, ne dar po ketverių metų. Todėl dar pernai rudenį, kai pradėjau ruoštis olimpiadai, pasiryžau šimtu procentų atsiduoti sportui.
Pamenu, pildžiau kažkokią anketą ir grafoje „laisvalaikis“ parašiau: „Auginu vaiką.“ Šiemet tikrai daugiau nebuvo nieko, išskyrus dukrą ir sportą. Net treneris prieštaravo: per daug treniruojiesi! Bet aš žinojau, dėl ko tai darau. O vakarais ir savaitgaliais būdavau su vaiku. Įsivaizduokite: visą savaitę ir dar šeštadienį pusę dienos treniruojuosi. Vienintelė diena – sekmadienis, kai galėčiau ilsėtis, bet reikia rūpintis vaiku ir namų ruošos daug. Todėl būdavo, kad sekmadienio vakarą sėdžiu ir galvoju: „Rytoj vėl nuo ryto sportuoti. O aš jau šiandien pavargusi...“ Bet ateidavo pirmadienis ir vėl skubėdavau į treniruotes.
Ir karjera, ir šeima iš moters reikalauja be galo daug dėmesio ir laiko. Kaip padalyti save teisingai?
Man labai padėjo mama. Be to, dukra dabar lanko darželį, todėl pasidarė lengviau. Andrejus padeda, kiek gali, bet jis, kaip dauguma vyrų, įsivaizduoja, kad vaikas daugiau su mama privalo būti. Retas kuris auklėjant vaikus dalyvauja visa jėga kaip moteris. Paprastai vyrai gali trumpai su kūdikiu pabūti, pažaisti, nes jiems svarbūs darbai, reikalai... Ir mūsų šeimoje nėra idealu, paprašau, kad daugiau man padėtų. Bet nepriversi vyrų sėdėti su vaikais.
Turėti šeimą ir būti geru sportininku apskritai sunku. Žinote, dabar net didžiausiai savo konkurentei patarčiau neskubėti kurti šeimos ir gimdyti vaikų. Pažįstu sportininkių, kurios vaikus palieka savo tėvams, o pačios ramiai sportuoja. Aišku, taip – daug lengviau: jos pailsėdavo ir per naktį po dešimt kartų nesikeldavo kaip aš...
Mano dukra labai aktyvi ir užsispyrusi. Kai tėvai – sportininkai, ko norėti iš vaiko (šypteli)... Tačiau net ir atsidūrus tokioje situacijoje reikia rasti savyje jėgų. Moterys apskritai yra stipresnės ir ištvermingesnės už vyrus. Mano vietoje jie jau seniai būtų pasidavę...
Dauguma sportininkių, kurios išteka ir susilaukia vaikų, dažniausiai yra tiesiog nurašomos: išstorės, pavargs nuo nemigos naktų ir karjera baigsis...
Buvo žmonių, kurie sakė: „Viskas, nebebus gerų rezultatų...“ Bet aš labai tikėjau savimi ir buvau pasiilgusi sporto. Pagimdžiusi dar pusę metų buvau su kūdikiu namuose. Profesionaliai sportininkei tai – labai daug. Pamenu, grįžti buvo labai sunku, toks jausmas, lyg nuo nulio pradėtum. Ne vien dėl krūvių, bet ir dėl psichologinių priežasčių – negali padaryti to, ką dar prieš pusmetį ar metus be vargo darei. Bėgi krosą, o, atrodo, koks pensininkas kone tavo greičiu šalia bėga. „O Dieve, tai – ne aš!..“ – baisėjausi ir vėl raminau save, kad viskam reikia laiko ir kantrybės.
Prasilaužiau, įveikiau save. Jei atvirai, olimpiada man buvo vienos lengviausių varžybų per visą karjerą. Dabar pati kartais susimąstau: kaip čia taip viskas įvyko... Gal dėl to, kad jau aštuoniolika metų atkakliai, nuoširdžiai ir sunkiai dirbu.
Nei aš mašinos kitokios reikalavau, nei sužvaigždėjau. Kažkam tiesiog reikėjo sugadinti mano įvaizdį, nes prabilau apie dideles problemas, kurios daugumą sportininkų skaudina.
Per žaidynes jūsų vyras Andrejus Zadneprovskis buvo greta?
Ne. Jis būtų nervinęsis, tai būtų persidavę ir man. Buvo tokių varžybų, pažįstu tą būseną. Paprašiau vyro: „Būk namie. Viską padarysiu pati.“ Aš savyje ieškojau jėgų. Būna, net treneris pradeda nervintis, pykti, ką nors aiškinti, tada man geriau pasitraukti į šalį ir savyje pasikapstyti, susitvarkyti. Pati žinau, kada man reikia kokių nors žodžių iš trenerio ar aplinkinių, o kada turiu tiesiog susikaupti.
Baigėsi olimpiada, sužinojote, kad esate pirma. Pamenate savo būsena?
Be abejo, džiaugiausi. Vos tvardžiausi nepravirkusi. Tarsi sapnas – ir tiki, ir netiki. Sukosi mintys: „Juk svajojau apie tai! Ir va – turiu. Pasiekiau!“ Pažįstu daug sportininkų, kurie, laimėję olimpiadose, iš tiesų paskelbia apie sportinės karjeros pabaigą, pasitraukia tam, kad nesugadintų savo rezultatų ir vardo. Bet kodėl aš turėčiau mesti penkiakovę?! Pavyzdžiui, tapti pasaulio čempione man vis dar nepavyko – būnu tai antra, tai trečia. Galų gale, kas trukdo olimpiniu čempionu būti kelis kartus? Nusprendžiau, kad dar ne laikas trauktis: jaučiuosi gana stipri.
Jūsų olimpinę pergalę netikėtai palydėjo ir neigiamų emocijų banga. Ar išsakiusi savo nuomonę apie prastas sportininkų treniruočių sąlygas tikėjotės tokio atgarsio?
Tiesiog aš pirma prabilau apie tai garsiai. Nepabijojau pasakyti teisybės. Tikėjausi, kad pagaliau kas nors išgirs. Juk iš daugelio olimpiadų parvežami medaliai, o ar mūsų sportinė bazė pagerėjo?
Ne dėl savęs tai darau. Aš dvidešimt metų treniruojuosi tuose griūvančiuose baseinuose ir maniežuose, todėl jau pripratau. Galų gale, kiek man to sporto laiko beliko... Bet mano vaikams, jūsų vaikams reikia normalių sporto bazių. Užeini į sporto valdininko kabinetą ir kvapą užgniaužia, kaip gražu... O už durų – jau keliasdešimt metų neremontuoti baseinas, maniežas, jojimo, irklavimo ir daug kitų sporto bazių. Šešerius metus plaukiojau „Žalgirio“ baseine. Kaip jums atrodo, kas jį pardavė ir nugriovė? Aišku, mūsų sporto funkcionieriai. O ar pastatė naują? Ar bent suremontavo vienintelį likusį?
O gal po olimpiados pasijutote tikra žvaigžde: ir už nuopelnus dovanotas prabangus automobilis jums neįtiko, ir šiaip visą laiką kuo nors esate nepatenkinta...
Visi tie, neva, mano reikalavimai, pretenzijos – išgalvotas burbulas. Nei aš mašinos kitokios reikalavau, nei sužvaigždėjau. Kažkam tiesiog reikėjo sugadinti mano įvaizdį, nes prabilau apie dideles problemas, kurios daugumą sportininkų skaudina ir piktina. Žinau, kad paliečiau tuos, kurių nereikėjo liesti... Todėl visuomenės akyse mane ir padarė blogiete, tautos priešu... Man tikrai sunku dėl visų tų apkalbų, dėl taip susiklosčiusios situacijos. Bet įtikinėju save, kad turiu iškęsti ir tai. Aš gi – valinga moteris, net kai sunku, moku šypsotis.
Galų gale, kas kitas, jeigu ne aukščiausius medalius parvežę sportininkai, turi teisę viešai kalbėti apie sporto problemas? Tylėti aš nenoriu. Čia kaip sporte: jeigu kovoji – kovok dabar ir iki galo.