Įsivaizduokite, kad po inksto persodinimo operacijos perimate donoro įpročius. Arba pagimdžiusi pirmagimį suglumstate, nes vaikas labiau primena pirmąją meilę nei tikrą tėvą. Tokie fenomenai grindžiami ląstelių atminties ir telegonijos hipotezėmis. Kiek tiesos slepiasi už šių nepatvirtintų mokslinių teorijų?
Gyvi prisiminimai kitame kūne
„Ląstelių atmintis“ (angl. Cellular memory) – nauja ir dar nepatvirtinta pseudomokslinė hipotezė apie tikimybę, kad mūsų prisiminimai yra saugomi ne tik smegenyse, bet ir kiekvienoje organizmo ląstelėje. Paprasčiau tariant, jei atsitikus nelaimei ar užklupus ligai tenka persodinti donoro organą, yra galimybė, kad žmogus ims mėgti tuos pačius dalykus kaip buvęs jo šeimininkas. Ir viskas dėl to, kad ląstelėse yra užkoduota įvairi informacija apie mus: pomėgiai, prisiminimai, asmenybės ypatumai, net charakterio bruožai. Ir ši informacija išlieka tol, kol persodintas organas funkcionuoja.
Mūsų protėviai valgydavo ką tik paskerstų gyvūnų organus tikėdami stebuklingomis jų galiomis, todėl niekam nekilo abejonių, kad vyras, suvalgęs širdį, karo lauke taps nenugalimas arba paragavęs atitinkamo organo galės didžiuotis seksualine jėga. Šiandien esame tikri, kad tai yra absurdas, neturintis jokios loginės reikšmės, tačiau kartais, kai skaitome žmonių pasakojimus apie įgytas naujas savybes dėl organo transplantacijos, imame ir tuo patikime. Gera žinoti, kad tokių atvejų nėra daug.
Pavyzdžiui, Vienoje, Austrijoje, buvo atlikta apklausa (joje dalyvavo 47 žmonės) apie persodintų organų įtaką pacientų gyvenimui. Net 79 proc. apklaustųjų tvirtino po operacijos nepajutę jokių pokyčių. Priešingai manė tik 6 proc., o likusieji 15 proc. teigė, kad asmenybės pokyčiai galėjo būti išgyvento streso pasekmė. Kaip matome, žmonių, kurie mano, kad persodintas organas turėjo įtakos jų charakterio pokyčiams, yra mažuma. Ir tie keli procentai gali reikšti, kad būtent šie apklaustieji yra linkę per daug fantazuoti.
Claire Sylvia netgi parašė memuarų knygą apie keistus išgyventus potyrius po širdies ir plaučių persodinimo operacijos. Knygoje ji dalijasi prisiminimais apie netikėtai atsiradusį potraukį alui ir vištienos kepsneliams, visai neįprastą jos valgymo įpročiams. Be to, ji ėmė nuolat sapnuoti vyrą vardu Timas. Nors nenoromis, gydytojai vėliau patvirtino, kad jos širdies donoras iš tiesų buvo tokiu vardu. Tokių atvejų yra ne vienas.
Kitas įdomus pasakojimas skamba greičiau kaip fantastinio romano ištrauka nei realus įvykis. Po širdies persodinimo operacijos aštuonmetė pacientė pradėjo skųstis ją kamuojančiais košmarais, kuriuose ji regi, kaip nužudoma mergaitė. Specialistai vaiką nusiuntė pas psichologą, jis ėmėsi kantriai analizuoti keistą ligos atvejį. Netrukus mergaitė pradėjo prisiminti smulkias sapno detales ir papasakojo apie nužudymo aplinkybes: nusikaltėlis, nutraukęs dešimtmetės, tapusios donore, gyvybę buvo surastas ir suimtas. Yra ir daugiau panašių istorijų, kurios neva turėtų įrodyti teoriją, kad ląstelių atmintis – ne pramanas.
Pavyzdžiui, vyras, gavęs valgymo sutrikimų turinčios merginos širdį, pats pradėjo jausti anoreksijos požymius. Moteriai stiprią įtaką padarė donoro, kuris sirgo depresija, širdis – ši liga aplankė ir recipientę. Deja, dauguma istorijų yra ganėtinai senos ir nei naujų tyrimų, nei pasidalytų pacientų išgyvenimų nėra arba jie neviešinami. Mūsų minėtas istorijas aprašė daktaras dr. Paulo Pearsallis. Jis tyrė 150 pacientų, gavusių persodintas širdis, ir rezultatus paskelbė moksliniame leidinyje „Near Death Studies“.
Mokslininkų požiūris
Psichologijos daktarai teigia, kad recipientai gali nesąmoningai išgirsti seselių, gydytojų kalbas apie donorą, todėl tą informaciją jų pasąmonė įsimena, ir protas tai priima kaip savus prisiminimus. Mičigano medicinos universiteto profesorius ir organų persodinimo ekspertas chirurgas dr. Jeffas Punchas pateikia savo teoriją, kodėl žmonės linkę įsivaizduoti turintys ryšį su buvusiu organo savininku.
Jo manymu, keliamas haliucinacijas ar padidėjusį apetitą gali lemti geriamų vaistų sudedamosios dalys. Todėl pacientas, suvalgęs braškių tortą, ir vėliau sužinojęs, kad lygiai tokį patį mėgo jo donoras, gali padaryti klaidingas išvadas, nors tai tėra menkas sutapimas, kuriam įtakos turėjo išgerta piliulė.
Kiti teigia, kad visa tai yra ne daugiau nei fantazijos vaisius ir paprasčiausias sutapimas. Juk visi moksliniai tyrimai prieštarauja ląstelių atminties teorijai ir iki šiol nėra jokių realių įrodymų. Tačiau šios hipotezės šalininkai tvirtina, kad kiekvienas organas ir ląstelė kaupia informaciją, todėl su persodintu organu gauname „dovanų“ ir jo prisiminimus bei patirtį.
Nežinia, galbūt yra tikimybė, kad ląstelių atminties teorija yra teisinga ir kada nors pasitvirtins, tačiau šią akimirką visos pacientų istorijos yra panašesnės į sensacijų ieškojimą ir manipuliavimą naivia publika siekiant sulaukti dėmesio.
Ką paveldime?
Kita populiari, pastarajai analogiška hipotezė, yra ta, kad moteriai gali gimti vaikas, panašesnis į prieš tai buvusį pirmąjį seksualinį partnerį (jei toks buvo) nei į biologinį tėvą arba paveldėti visų prieš tai turėtų meilužių tam tikras savybes. Žinoma, daugiausia dominuos tikrojo tėvo genai, todėl iš kitų partnerių paveldėti bruožai dažnai būna ne tokie akivaizdūs. Tokia pseudomokslinė disciplina vadinama telegonija.
Kitaip tariant, per kiekvieną sueitį skirtingi lovos partneriai vis labiau „užteršia“ mūsų chromosomas. Nešališki mokslininkai teigia, kad ši teorija yra labai patogi religijoms, nes netiesiogiai skatina neturėti lytinių santykių iki santuokos.
Vėlgi, pasak šalininkų, šį drąsų spėjimą patvirtinti gali jau nuo seno pastebėti kryžminimosi ypatumai su gyvūnais. Pirmasis telegonijos autorius buvo Aristotelis. Remdamiesi jo išmintimi, šia teorija žmonės tikėjo ir viduramžiais.
Kone populiariausia istorija šia tema yra apie Anglijos lordo Martono bandymą sukergti kumelę su zebru. Deja, dėl rūšių nesuderinamumo kumelė neatsivedė nė vieno palikuonio, bet vėliau ją suvedus su grynakrauju eržilu gimė kumeliukas, turintis gana ryškius zebro dryžius ir panašią išvaizdą. Nuo to karto vienas po kito telegonijos mokslininkai (jei juos galime taip pavadinti) ėmė gilintis į šį fenomeną, ieškojo paaiškinimų ir priežasčių, kodėl taip nutinka.
Kitas svarbus tyrimas buvo atliktas UNSW Australijos universitete ir jam vadovavo evoliucijos ekologė dr. Angela Crean. Eksperimentas buvo atliekamas su nedidelėmis vaisinėmis muselėmis. Nesubrendusios patelės pirmą kartą buvo suvedamos su didžiausiais ir produktyviausiais patinėliais. Po kelių savaičių, kai patelės jau buvo pasiruošusios atsivesti palikuonių, jas suvedė su mažais ir vidutinio dydžio patinėliais.
Rezultatas buvo gana panašus, kokio tikėjosi mokslininkai: palikuonys buvo dideli ir stiprūs, nors jų biologiniai tėvai neatitiko tokių kriterijų. Taip pat šią teoriją gali patvirtinti daug kam girdėtos istorijos, kad šunų veisėjai kilmingai kalytei negali leisti nė karto sueiti su mišrūnu, nes jo likusios ląstelės sugadins visas būsimas šuniukų vadas. O kai kurie teigia priešingai ir naudojasi veisdami Bedlingtono terjerus. Kadangi ši veislė turi sveikatos ydų, iš pradžių kalytė sukergiama su bulterjeru, kad palikuonys taptų stipresni ir sveikesni.
Ne mokslui, o religijai
Pavyzdžių, ar oficialių šaltinių, kurie skelbtų apie telegonijos teorijos įrodymus žmonių gyvenime beveik nėra. Paminėti tik pavieniai neįvardytų moterų atvejai, pavyzdžiui: mergina, turėjusi pirmąjį aktą su juodaodžiu, vėliau baltaodžiui europiečiui vyrui pagimdė tamsaus gymio vaikus. Tyrėjai savo spėjimą aiškina taip: vyriškosios lyties spermos ląstelės yra absorbuojamos moterų kiaušinėlių, net jei jie nėra apvaisinami. Vėliau tai gali daryti įtaką vaisiaus genams, kuriuos jis gauna ne tik iš motinos ir tėvo, bet ir iš buvusių seksualinių partnerių ląstelių.
Kitaip tariant, per kiekvieną sueitį skirtingi lovos partneriai vis labiau „užteršia“ mūsų chromosomas. Nešališki mokslininkai teigia, kad ši teorija yra labai patogi religijoms, nes netiesiogiai skatina neturėti lytinių santykių iki santuokos. Tokios kalbos gali priversti merginas bijoti atsitiktinių santykių ir tikėtina, kad jos to vengs bijodamos susilaukti „negrynakraujų“ palikuonių. Taigi telegonija būtų naudinga labiau ne mokslui, o religijai.
Tokie nepagrįsti faktai kartais verčia abejoti jų tikslumu ir labiau primena reportažą iš laidos „Ripley‘s tikėti ar netikėti“, kurioje dažnai rodomos persūdytos sensacingos istorijos. Tačiau mokslininkai vis dar tebesiginčija, todėl negalime būti tikri, kad šios hipotezės yra iš piršto laužtos ir ateityje nebus patvirtintos. Bet kokiu atveju jos sudomina kiekvieną žmogų ir leidžia jam spręsti, kaip gali būti iš tikrųjų. Tad kol atsakymo nežino net protingiausieji, reikia laukti ir tikėtis, kad šios mįslės kada nors bus įmintos.