Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys – beveik 40 metų kartu: „Nebuvome rožiniu parfumu kvepianti pora“

Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys / J.Stacevičiaus, V.Ovadnevo ir R.Vilimo nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-11-21 09:02
„Man patiko laidos siunčiama žinutė, kad po 60-ies gyvenimas dar nesibaigia, yra apie ką svajoti, ko siekti. Smagu įkvėpti vyresnio amžiaus žmonėms optimizmo ir paskatinti juos gyventi visavertį gyvenimą“, – sako aktorė Larisa Kalpokaitė, atsidūrusi TV laidos „Amžius ne riba“ vedėjos kėdėje. Pokalbis su aktore – apie naujus iššūkius televizijoje, optimizmą, aukso amžių bei, žinoma, meilę.

Trumpa dosjė

  • GIMIMO DATA IR VIETA. 1958 m. sausio 27 d., Vilnius. 
  • NEREALIAUSIAS IŠŠŪKIS. Jų buvo daug. Vienas tokių – dalyvavimas TV projekte „Keliauk su žvaigžde“. 
  • POMĖGIS. Didžiausias hobis man – aktorystė. 
  • ĮSIMINTINIAUSI VAIDMENYS. Iš spektaklių išskirčiau W. Shakespeare‘o pjesę „Audra“, kur teko Arijelio vaidmuo, ir „Tris aukštos moteris“ – tai buvo didžiulis, gilus vaidmuo.
  • DIDŽIAUSIAS KOMPLEKSAS. Pagaliau išmokau atsiriboti nuo kitų nuomonės. Perkopus 60-ies slenkstį, jau nebesvarbu, kas ką pagalvos. 
  • DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Turėjau kelias. Ilgai bijojau vandens, bet tą baimę įveikiau. Taip pat bijau aukščio.
  • GROŽIO PROCEDŪRA. Tailandietiškas nestiprus masažas ir veido valymo procedūros. 
  • RYTINIS RITUALAS. Vėsus dušas, rytinė mankšta, dvi stiklinės šilto vandens, o paskui – puodelis kvapios kavos. 
  • TABU. Raudona žuvis ir mėsa. Visiškai nevartoju alkoholio, stengiuosi nevalgyti vėliau kaip po 18 valandos, riboju saldumynus ir bulves. 
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Plauti grindis ir valyti langus. Pastarąjį darbą mielai perleidžiu vyrui ir... jam puikiai pavyksta. 
  • GERIAUSIAS DRAUGAS (-Ė). Turiu labai gerą draugę, kuri laukdama, kol baigsiu interviu, sugebėjo suvalgyti mano ledus (juokiasi). Jai galiu išsipasakoti viską. 
  • SKANIAUSIAS MAISTAS. Šiuo metu šviežių daržovių salotos su moliūgais.
Larisa Kalpokaitė / V.Černiausko nuotr.
Larisa Kalpokaitė / V.Černiausko nuotr.

Šį rudenį sceną iškeitėte į televizijos eterį – vedate laidą „Amžius ne riba“.

Na, aktorinės veiklos, kaip ir kitų, neišsižadėjau (šypsosi). Tačiau neatsispyriau prodiuserės pasiūlymui vesti šią laidą. Anksčiau kartais pagalvodavau, kad būtų įdomu išbandyti naują amplua.

Man patiko ir pati laidos mintis – paskatinti visus vyresnio amžiaus žmones gyventi visavertį gyvenimą. Negalvoti, kad po 60-ies gyvenimas jau baigėsi, nėra daugiau ko siekti, apie ką svajoti… Per brandaus amžiaus žmonių istorijas parodysime įkvepiančių pavyzdžių, kad viskas – tavo rankose. Tu daug ką gali, jei tik turi noro. Yra dar ir kitas laidos tikslas.

Ką turite omenyje?

Sakyčiau, antra svarbi žinutė – atkreipti valdžios dėmesį į senjorų situaciją. Jie buvo atsidūrę gyvenimo paraštėse, tik staiga, kai masiškai emigravo jaunimas, šiuos žmones kažkas prisiminė. Tada valdžia pailgino ir pensinį amžių, ir ėmė sudaryti sąlygas jiems dirbti, bet visa tai nekompensuoja senjorų jaučiamos patirtos skriaudos. Atrodo, kad viskas orientuota tik į jaunus žmones. Jaunystė labai gerai, viskas puiku, bet ji turi savybę greitai pasibaigti. Visiems išmuša ta valanda. Va, tuomet svarbu neparasti polėkio, nenurašyti savęs.

Kaip sekasi šis naujas vaidmuo?

Vaidinti ir vesti laidą yra gana skirtingi dalykai. Vis dėlto įžvelgiu vieną bendrumą – abiem atvejais turi pamiršti save. Vaidindamas pasislepi už personažo ir pats scenoje išnyksti. O laidoje turi būti atviras, nemeluoti, nesistengti užgožti pašnekovo, domėtis juo, visiškai pamiršdamas save. Žiūrovus turi sudominti ne vedėjas, o pašnekovas. O tai lemia, kiek tau pačiam, vedėjui, jis rūpės ir bus įdomus. 

Rita Sabestinienė ir Larisa Kalpokaitė / G.Keturakytės nuotr.
Rita Sabestinienė ir Larisa Kalpokaitė / G.Keturakytės nuotr.

Viename interviu esate minėjusi, kad išgyvenate auksinį laiką?

Nežinau, ar jis tikrai auksinis, ar ne, bet išties dabar išgyvenu nuostabų gyvenimo etapą. Žinau, kiek man metų, džiaugiuosi gyvenimu, kiekvienu nauju vaidmeniu – ypač jų netrūksta televizijoje. Ačiū Dievui, dar turiu darbą ir žiūrovų, kuriems esu įdomi. Dar turiu jėgų ir noro dirbti mylimą darbą. Kai jis tampa ir pomėgiu, nejauti, kad dirbi.

Aš jaučiuosi užimanti savo vietą profesijos srityje, svetimos vietos neužimu. Turiu tokią viltį, kad niekam netrukdau gyventi (šypsosi). Antraip sąžinės priekaištai gali užgraužti juodai. 

Kaip pačiai pavyksta neprarasti polėkio ir optimizmo?

Gal tapau atspari gyvenimui, jis užgrūdino (šypsosi). Šiandien – sėkmė, o rytoj... Buvo ir sunkių etapų, kai teko net turguje prekiauti, ir maitintis vien iš kaimo atsivežtomis bulvėmis. Žinau vieną auksinę taisyklę, kad niekas netrunka amžinai. 

Su metais išmokau pasakyti „ne“ žmonėms, su kuriais nenoriu turėti reikalų. Tiesiog taktiškai atsiriboju, nustoju bendrauti. Lioviausi reaguoti ir į bet kokią kritiką. Savo laiku grauždavausi, o dabar nusprendžiau, kad man – jau 63-eji ir laikas gyventi ne taip, kaip nori kiti, bet kaip noriu aš. Žinoma, stengiuosi gyventi padoriai (šypsosi).

Larisa Kalpokaitė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Larisa Kalpokaitė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Gyvenate nesidairydama į praeitį?..

Gyvenu šiuo momentu, nesuku galvos nei dėl praeities, nei dėl ateities. Valgyti turi, stogą virš galvos turi, tau artimi žmonės šalia gyvi ir sveiki – tai ko daugiau reikia?! Va, stovi ant lentynos „Metų aktorės“ apdovanojimas. Tuo metu buvo malonu, bet tai – jau praeitas etapas, praėjo ir pamiršk. Arba, jei tave kas nors įskaudino, praėjo ir pamiršk. O svajonės, kažko laukimas, kaip sakau, – laiko švaistymas. Svarbiausia būti čia ir dabar.

Pandemija nesutrukdė tęsti veiklos?

Vasarą repetavome spektaklį, teko dirbti ir nuotoliniu būdu. Paskui prasidėjo antras karantinas, tad premjeros nespėjome parodyti. Dar Mažajame teatre vasarą įvyko spektaklio „Baltarusija“ premjera. Išėjo labai geras spektaklis, bet jeigu kritikai nepamato, sakoma, spektaklio nebuvo. Tik du kartus suvaidinome ir vėl viskas užsidarė. Nors buvo padarytas šio spektaklio įrašas, gal trūko kokybės, todėl jo dauguma žiūrovų taip ir nepamatė, nelabai apie jį žino. Paskui skaičiau poeziją, įrašiau pasaką vaikams, dalyvavau tiesioginėse laidose. Veiklos netrūko.

Per karantiną laiką leidote sodyboje?

Taip, su vyru pirmą kartą žiemojome sodyboje, nes anksčiau joje ilgesnį laiką tik vasarodavome. Buvo tikra žiema. Tuos pusantro mėnesio kaifavau. Kai viskas sustojo, galėjau apsižvalgyti, pailsėti. Beje, numezgiau megztinį, bet jis taip ir liko gulėti nesusiūtas, nes baigėsi karantinas – vėl darbai (juokiasi).

Būdavo, išeini siaurais nukastais takučiais į lauką – dangus mėlynas, sniegas irgi mėlynas, žiba saulėje. Mėgaujiesi tyla, nuostabiais saulėlydžiais, šerkšnu ant medžių ir spaudžiančiu šaltuku. O paskui grįžęs vidun šildaisi prie židinio, nori – skaitai, nori – televizorių žiūri ar internete „tupi“. Po bėgimo, lėkimo ir didelio darbų tempo tai buvo netikėta ir maloni pertrauka, kai galėjau sau leisti daryti, ką tik noriu. Gamta labai pakrauna energijos. Grįžusi į miestą to pasigedau, viskas atrodė taip purvina – ir sniegas, ir šaligatviai. 

Larisa Kalpokaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Larisa Kalpokaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Su vyru kartu esate jau 38-erius metus. Gal turite receptų, padedančių išsaugoti gerus santykius?

Nėra jokių receptų. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mes kartu dėl laimingų atsitiktinumų. O gal dėl to, kad abu esame aktoriai, turime bendrų interesų. Mes nebuvome rožiniu parfumu kvepianti pora – perėjome visus, tiek gerus, tiek blogus periodus.

Skyrybos?! Dažnai tai nieko neišsprendžia. Nekalbu apie šeimas, kuriose smurtaujama. Kalbu apie normalius žmones, kurie staiga sugalvoja pasukti skitingais keliais manydami, kad pakeitus partnerį kažkas pasikeis iš esmės. Taip nutinka labai retai. Vis tiek reikės ieškoti kompromisų, išeičių, spręsti problemas, kažko atsisakyti, su kažkuo pyktis ir vėl taikytis.

Gyvenimas juk susideda iš kliūčių, sprendimų – nėra taip, kad vaikščiotum vien baltais arba juodais pianino klavišais. Tuo jis ir įdomus.

Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys / Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys / Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kodėl paminėjote, kad jums nerealiausias iššūkis buvo dalyvavimas TV projekte „Keliauk su žvaigžde“?

Gavau dozę adrenalino – net buvo ištikęs panikos priepuolis, kai mane, nemokančią plaukti, įmetė su akvalangu ir svarmenimis į Raudonąją jūrą Egipte. Su instruktoriumi teko net keturis kartus panerti. Tuomet dar paniškai bijojau vandens. Plaukiodavau tik tokiame gylyje, kur kojomis siekiu dugną. O čia toks gylis! Bet ko nepadarysi dėl filmavimo (šypsosi).

Plaukioti be baimės, atsipalaiduoti vandenyje išmokau tik prieš dvejus metus. Vieną kartą tiesiog staiga nei iš šio, nei iš to pajutau, kad vanduo mane laiko ir aš, pamenu, ėmiau šaukti vyrui: „Jonai, vanduo mane laiko!“

Prieš dešimt metų esate sakiusi: „Norint save palepinti, reikėtų nedirbti ir turėti turtingą vyrą, o aktoriai niekada neuždirba milijoninių honorarų.“ Kaip dabar?

Dabar pasakyčiau, kad palepinti save būtina, nors ir tų milijonų nėra. Kad ir kokiomis nors smulkmenomis. Pavyzdžiui, masažu ar nueiti į baseiną, pasigarinti pirtelėje, pasidaryti grožio procedūrą. Juk tai – vienas iš moteriško gyvenimo malonumų. Tos moteriškos silpnybės ir maži malonumai labai atpalaiduoja, suteikia džiaugsmo.

Manote, kad kiekvienai moteriai svarbu skirti laiko sau?

Būtent. Gaila, kad per vėlai pati tai supratau. Dažnai randame pretekstų kažko atsisakyti, nes neturime laiko ar dar kas sutrukdo. Tiesiog reikia pasakyti sau: „Šiandien aš einu masažo.“ Ir dėl to pasaulis tikrai nesustos. Nes kai ką nors atidėliojame, gyvenimas taip ir prabėga pro šalį.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai