Tuo metu, kai į Kauno Nemuno saloje įsikūrusią areną rinkosi roko klasikos mylėtojai, sostinėje siautė žmogiškoji pūga. Didžiajai daliai „Siemens“ arenos prieigas okupavusio jaunimo laikinojoje sostinėje koncertuojantis Ericas Claptonas, ko gero, prilygo praėjusio tūkstantmečio iškasenai, o tokios dainos, kaip „Layla“, „Tears In Heaven“ ar „River Of Tears“ jiems yra tiesiogiai tapatūs audio kasetei, senam elektroniniam žaidimui „Tetris“ ar sugertukui, sugeriančiam rašalinį parkerį pradiniame mokyklinės klasės suole.
Taip birželio ketvirtosios vakarą skirtingų kartų atstovai rinkosi į dvi skirtingas šalies vietas tam, kad pamatytų savo skirtingų kartų idealus – muzikos dievaičius, įkūnijančius jų laikmetį, jų pasaulio matymą ir jų muzikos sampratą.
Tačiau, įtariu, kad šįkart būtent sostinės publika buvo kiek margesnė, mat visiškai paaugliškame paveiksle čia buvo galima išvysti ir iš provincijos atvažiavusių lietuvaičių, ir silikoninių blondinių, ir rožiniais aukštakulniais „pasidabinusių“ mergaičių, ir teatralų, ir ekonomistų, ir teisininkų, ir kitų profesijų (beigi gyvenimo būdo atstovų). Taigi, jei dėdė Ericas Kaune sutraukė didžiąją dalį subtilios muzikos mylėtojų (bent jau norėčiau tikėti, kad taip ir buvo), tai 26-erių metų amerikietė be tuzino dėl jos muzikos pamišusio jaunimo „pakvietė“ ir kiek kitokios (įvairiasluoksnės) publikos.
Dilema „būti ar nebūti“ neabejotinai apsilankė ir mano gyvenimiškojoje stovykloje. Ericas Claptonas per trisdešimt mano gyvenimo metų tapo gyva legenda, be kurios mano pasąmonėje akustinė gitara niekuomet nebūtų turėjusi tokio žavesio. Tuo tarpu Lana Del Rey pastaruosius keletą metų man buvo nesuprantamas šedevras, kurios muzika iš proto vesdavo visus aplinkinius, bet tik ne mane… Žinau, keista, mat atrodytų, jog kiekvienam sveiko proto žmogui šioje situacijoje pasirinkimas lyg ir turėtų būti aiškus. Tačiau man buvo kitaip. Leidau už mane pasirinkti likimui ir jis mane atvedė… pas Laną.
KLYKIANTI MINIA IR LANOS VAKARO NORAI
Nuo pat „Siemens“ arenos prieigų supratau, kad Lanos Del Rey koncertas (savo esybe) gerokai skirsis nuo visų iki šiol lankytų. Likus pusvalandžiui iki oficialios koncerto pradžios prie arenos buvo nusidriekusios kilometrinės eilės, o „niolikinių“ Lanos „klonyčių“ buvo tiek daug, kad vieną akimirką pasijutau atėjęs į visos Lietuvos mokyklų aštuntokų sambūrį. Visgi, kuo labiau koncertas artėjo pradžios link, tuo idėjinių „aštuntokų“ minią skiedė vis įvairesnė publika – kaip minėjau aukščiau – nuo silikoninių blondinių ir kitų geltonuose puslapiuose aprašomų pseudo žvaigždžių iki bankų analitikų, aikštingų ekonomistų, teisininkų ir mokslininkų.
Žinojau, kad Lana turi daug gerbėjų pasaulyje, tačiau tikrai nebuvau tikras, kad tokia gausybė jų yra ir Lietuvoje. Po Laną apšildžiusio mūsų šalies atstovo „Golden Parazyth“ pasirodymo, arena pradėjo nuolat pilnėti ir likus iki koncerto pradžios keliolikai minučių atrodė absoliučiai sausakimša (o tai jau verta didelio pagiriamojo žodis organizatoriams, mat surinkti pilną „Siemensą“ ne Alai Pugačiovai – tai jau kur kas daugiau nei lengvas pasiekimas).
Kai ant scenos pasirodė JI – publika pamišo. Priekyje stovėjusi (kaip įtariu) jauniausia „liaudies“ dalis savo klyksmais reagavo į kiekvieną atlikėjos mostą ir to pakako suvokti vieną paprastą vakaro tiesą: kad ir ką Lana bedarytų – šiandien ji turės viską, ko tik nori. Taip, beje, ir atsitiko… Lana šypsojosi – publika klykė. Lana verkė – publika klykė. Lana pajudėjo – publika klykė. Lana prisėdo – publika klykė. Net neabejojau, kad jeigu tą vakarą Lana būtų prabilusi kokios nors Etiopijos genties kalba – publika taip pat būtų klykusi. Viena vertus, tie kiekvieno atokvėpio klyksmai atrodė juokingai, tačiau kita vertus, supratau elementarią nūdienos muzikinę tiesą: toli gražu nedažnas atlikėjas pasaulyje gali pasigirti tokia „pamišusia“ (gerąja prasme) ir atsidavusia gerbėjų minia.
„LYNČIŠKA“ SCENA
Pirmas pozityvus to vakaro dalykas buvo scena, kurios vizualika (bent jau man) priminė itin mylimo režisieriaus Davido Lyncho filmus. Palmės, senovinės žvakidės ir ekranais papuošta sena butikinė spinta kūrė „Tvin Pykso miestelio“ ir „Malholando kelio“ nuotaiką. Gaila, tačiau tas paslaptingas Lynčiškas intymumas dingo sulig trečia Lanos Del Rey daina. Ar tai yra blogai? Tikrai ne. Tai veikiau fakto konstatavimas, nei tiesos paieškos. Lana kitokia, ir lyginti ją su kultinių filmu kūrėju (ką, nors ir puikiai žinodama, bet pamačiusi scenos vizualiką visai nenorom darė mano pasąmonė) buvo visiška kvailystė.
Lana dainavo puikiai (nors mano akimis, penkeri scenoje praleisti metai galėjo nuo jos nuimti bent jau dalį „laužyto“ kuklumo rūbo). Lanos grupė grojo puikiai (ir čia jau talento ir įdėto kruopštaus darbo tikrai niekas negalėtų atimti). Ir Lanos koncertas buvo „sukirptas“ taip pat neįtikėtinai gerai.
Tačiau po dar poros dainų viskas tapo paprasčiausiai nuspėjama. Žinoma, kalbu apie muzikalią renginio pusę, mat muzika yra tai, kas man visuomet daro patį didžiausią įspūdį. Tamsos intymumas ir liūdnas Lanos veidas buvo veiksmingas tol, kol arenoje buvo sudainuota daina „Blue Velvet“. Po to kažkur giliai viduje ėmiau ieškoti Erico Claptono dainos „River Of Tears“ motyvų ir norom nenorom laukti koncerto pabaigos… Sutinku, priekaištų pažerti atlikėjos ir grupės pasirodymui būtų sunku, tačiau tam, kad galėtum aklai sekti kiekvieną amerikietės balso vingį, reikia ją mylėti iki kaulų smegenų. Tikrai negaliu pasakyti, kad priklausau šiai žmonių kategorijai. Veikiau priešingai: iki koncerto taip ir neperkandęs atlikėjos muzikos (tiksliau – perdėtos meilės jai), neperkandau jos ir dabar. Sunku kritikuoti (ar vertinti) nūdienos paauglių didžiausią dievą, tačiau sėdėdamas Lana Del Rey koncerte ne kartą pagavau save retoriškai klausiantį: ar bus kas nors daugiau? Ar bus kažkas, kas nustebins? Ar nors kartą kūnų perbėgs tūkstančiai šiurpuliukų, verčiančių muziką pajusti kiekviena savo esybės dalimi? Deja, tokios akimirkos taip ir neatsirado… Bent jau aš jos tikrai neradau. Nors, pripažįstu, kad „American“ (bene geriausiai nuskambėjęs koncerto kūrinys) yra puikiai intymiems gyvenimo momentams tinkanti daina, turinti tiek daug parako, kad net sunku nusakyti…
Kita vertus, mąstydamas apie savo lūkesčius po koncerto (kaip ir minėjau, prieš jį jokių lūkesčių paprasčiausiai neturėjau) supratau, kad tiesiog nesu tas TIKRASIS Lanos klausytojas. Esu šiandieninių trisdešimtmečių kartos atstovas, kurį Mama ir Tėtis augino klausydami „Pink Floyd“ ir „The Beatles“ muzikos. Augau „Roko Maršo“ epochoje – laikmetyje, kuriame muzika kalbėjo daug skvarbesne kalba ir nešė ne tik melodiją ausims, bet ir žinią idėjai. Galbūt tai ir yra mano „bėda“, dėl kurios aš negaliu suprasti šiandieninio jaunimo, taip dievinančio Laną Del Rey muziką, filmus apie vampyrus ir knygas apie skraidančias fantastines būtybes. O galbūt kiekvienas laikmetis tiesiog turi atrasti taip garbinamas savo ikonas, kurioms nulenktos paaugliškos galvos ir muzikinėje ekstazėje skruostų riedančios ašaros reiškia daugiau nei pripažinimą… Daugiau nei pinigus…. Daugiau nei vienadienę laimę.
Nesiimsiu ieškoti Lanos vietos muzikos istorijoje, tačiau neabejoju, kad bent jau XXI a. pirmajame penkiolikos metų etape ji turės tvirtas pozicijas. Visgi, jeigu reikėtų lažintis, sutikčiau dėti nemažą pinigų sumelę ir sakyti, kad Lanos žvaigždė švies neilgai. Kad ir kaip norėtum išlikti mįslingas ir tamsus, turi bandyti atrasti bent jau dalelę šviesos. Deja, Lanos muzikoje jos užčiuopti iki šiol nepavyksta… Šią klaidą (kad ir kaip bebūtų keista) darė ne vienas didis muzikantas. Nemaža dalis jų , išleidusių viso labo porą albumų, taip ir nugrimzdo praeitin. Tuo tarpu kiti savo kūrybos tamsoje pradėjo ieškoti vietos ir saulės spinduliui. Atradę jį – atrado ir ilgalaikiškumo receptą. Tikrai nespjaunu į šulinį, iš kurio galbūt dar kada nors teks gerti. Tai – elementari mano prielaida, pakvaišusių dėl Lanos Del Rey „aštuntokų“ epochoje, neturinti jokių futuristinių pagrindimų.
Ir netgi nepaisant to, kad kai kas man, kaip žmogui ilgą laiką besidominčiam muzika, užkliuvo, negalėjau nepastebėti itin žavinčio naivaus ir tikro Lanos džiugesio ir nuoširdumo. Kai minia pradėjo klykti „we love Lana“, atlikėja skruostu nurideno ne vieną ašarą, o atsidėkodama už meilę ir atsidavimą, koncerto pabaigoje nulipusi nuo scenos laiminga fotografavosi su gerbėjais ir pasirašinėjo jiems ant knygų bei kompaktinių plokštelių. Beje, kaip vyriškos lyties atstovas, tikrai negalėjau nepastebėti dailių amerikietės kojų ir, kaip visada, visų vyrų akis traukiančių putlių jos lūpų..
Ir apskritai smalsumo patenkinimui bei nūdienos muzikinės situacijos įvertinimui šis koncertas buvo tikrai labai įdomus ir vertingas.
Tačiau pasibaigus Lanos Del Rey koncertui aš supratau, kad už Erico Claptono muziką tą vakarą būčiau atidavęs viską. Ir Lanos kojas, ir jos papūstas lūpas, ir išraiškingą „Lynčišką“ sceną ir netgi itin intymią dainą „American“. Dar kartą suvokiau, kad muzika (ir jos įvirialypiškumas) įsiskverbia kur kas giliau ir paliečia kur kas tikriau nei vieną dieną danguje sužibusi ir laikiną meilę pelniusi orbitos žvaigždė. Galbūt reikia laiko, kad jis viską pakeistų, o gal emocija tiesiog galiausiai turi užleisti vietą šiandienai. Su savomis tiesomis, interpretacijomis, normomis ir idėjomis. Nežinau… Jeigu į tai du tūkstančius metų neatsakė didieji mąstytojai, matyt nepretenduosiu į universalias absoliučios tiesos paieškas ir aš.
Šįkart nugalėjo sentimentai. Ir, ko gero, elementarus susivokimas, kad senstu.
