Stebuklai retai būna linkę kartotis. Anuomet, 1989-aisiais, jau patyrėme tokį stebuklą. Rugpjūčio 23-ąją per Lietuvą, Latviją ir Estiją nutįso Baltijos kelias – 600 kilometrų ilgio gyva grandinė nuo Vilniaus iki Talino, kurioje rankomis susikibo per du milijonus žmonių. Sunku suvokti, kaip pavyko ją suorganizuoti, nes nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų, nei elektroninio pašto – tik gera valia, ore tvyranti laisvės aura ir suvokimas, kad penkiasdešimt metų trukusi priespauda turi baigtis.
Žmonės plūdo link magistralių bet kuo: automobiliais, autobusais, sunkvežimiais, dviračiais, pėstute... Visi stojo prie kelio kibdamiesi rankomis, vienbalsiai dainuodami apie bundančią Baltiją ir jausdami, kad laisvės troškimas yra didžiausia jėga.
Baltarusiams tas laisvės troškimo jausmas jau puikiai pažįstamas, kaip ir faktas, kad žmonės stipresni, kai eina išvien. Palaikydami laisvės kryžkelėje atsidūrusius kaimynus, lietuviai nedvejodami vėl stojo į kelią. Pernelyg ilgai buvome atskirti vienas nuo kito, o ši akcija tapo bendražmogiškumo švente, prieš kurią nublanko visos pandemijos. Laisvės kelias nusidriekė nuo Vilniaus iki Medininkų: į kelių dešimčių kilometrų grandinę sustojo dešimtys tūkstančių žmonių, plazdėjo vėliavos, riedėjo dviratininkai, motociklininkai, skrido parasparniai... Rankomis susikibusi minia pajuto tą pačią bendrystę, kuri kadaise padėjo išgyventi permainingus laisvės atgavimo metus.
„Ta stipri emocija, kurią išgyvenau sekmadienį, neapleidžia iki pat šios dienos“, – prisipažįsta „Laisvės TV“ įkūrėjas, vienas iš Laisvės kelio organizatorių Andrius Tapinas (43). Socialiniuose tinkluose užgimusią idėją paversti realybe buvo labai ambicingas žingsnis, ir Andrius su komanda tai puikiai suprato. Laisvės kelią nuo Vilniaus iki Medininkų jie suorganizavo vos per devynias dienas. „Neslėpsiu, buvo nerimo: ar žmonės tikrai susirinks? Per tokį trumpą laiką? Vasarą? Dėl Baltarusijos?.. Sunku tikėtis, kad tūkstantinė minia susivienytų ne dėl savęs, o dėl kaimyninės valstybės: tai būtų retas atvejis bet kurioje pasaulio šalyje, – įsitikinęs Andrius. – Tu negali reikalauti, kad lietuviai rūpintųsi savo kaimynais, kai patys turi nemažai problemų. Bet paaiškėjo, kad jie rūpinasi – net labai.“ Kai į akciją ėmė registruotis dešimtys tūkstančių žmonių, kai užsipildė pirmas, antras, trečias sektorius, kai prie gražios idėjos prisijungė dar trisdešimt pasaulio valstybių, rengėjams atlėgo: visgi tautos vienybė labai stipri. Net liūtis, užklupusi renginio pradžioje, nieko neišgąsdino, o netrukus liovėsi ir užleido vietą saulei. „Stovėdamas gyvoje žmonių grandinėje mąsčiau: vis dėlto mes tai darome ir dėl savęs, – teigia Tapinas. – Daugeliui jaunų žmonių ši emocija buvo nepažįstama: jie girdėjo apie Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, mokėsi to mokykloje, bet patys nebuvo patyrę. Jiems labai reikėjo ją patirti. Kažin ar įmanoma gauti geresnę tėvynės meilės pamoką, nei jie gavo tą dieną.“
Fotoreportažas ir dalyvavusiųjų įspūdžiai – naujausiame žurnale „Žmonės“.