Laisvės kelias O.Koršunovui padėjo priimti baltarusiškas šaknis: „Galutinai susitaikiau su tėvu“

Laisvės kelias Oskarui Koršunovui padėjo priimti savo baltarusiškas šaknis / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-08-26 11:27
Rugpjūčio 23-ąją beveik 50 tūkst. žmonių Lietuvoje susikibo rankomis nuo Vilniaus iki Medininkų – taip išreikšdami palaikymą už demokratines permainas savo šalyje kovojantiems baltarusiams. Šis žingsnis asmeniškai buvo jautrus režisieriui Oskarui Koršunovui (51) – baltarusiško kraujo turintis menininkas prisipažino, kad šie įvykiai padėjo jam nuoširdžiai priimti savo šaknis ir susitaikyti su tėvu.

Mintimis, kurios jį užplūdo stebint lietuvių palaikymą Baltarusijai, O.Koršunovas pasidalijo socialiniame tinkle. Atviras prisipažinimas apie baltarusiškas šaknis, santykius su tėvu ir pagaliau įvykusį vidinį susitaikymą nepaliko abejingų: po įrašu netruko pažirti palaikančių žinučių ir padėkų režisieriui už atvirumą, taip pat atsirado ir besidalijančių panašia patirtimi dėl dvigubos kilmės.

Diena, kuri man nepaprastai svarbi

Mano baltarusiškoji dalis niekada many nežydėjo. Veikiau ji mano sielos kambary buvo kaip didelis, bet nelabai gražus kaktusas, pastatytas tolimiausiam kamputy, ant nematomiausios šiaurinės palangės. Mano mama – aukštaitė nuo Biržų krašto. Na, o tėvas – baltarusis. Mylėjau tėvą, o jis – mane. Mūsų santykiai buvo tokie – intelektualiniai. Nuo vaikystės jis man skaitydavo knygas. Man paaugus turėjome tradiciją išeiti kartu pasivaikščioti. Pasivaikščiojimų metu daug kalbėdavome. Kalbėdavome apie viską – literatūrą, istoriją, gamtą ir jos sutvėrėją, moteris. Mes buvome tarsi du draugai – didelis ir mažas.

Mokykloje aš gėdinausi arba buvau priverstas gėdintis savo ne visai lietuviškos pavardės.

Žiemą (o tada buvo žiemos) slidinėdavome Sapieginėje. O kartą išvažiavome kartu slidinėti į Karpatus. Vasarą važinėdavome dviračiais. Kai atostogoms išvažiuodavome į Palangą ar Krymą, visada kartu vaikščiodavome pajūriu. Beje, tai būdavo tarsi toks pabėgimas nuo mamos, kuomet mes galėjome pasikalbėti „vyriškai“. Tiesą pasakius, tie pokalbiai mane ir suformavo.

Visgi, buvo ir tamsioji tos draugystės pusė. Mokykloje aš gėdinausi arba buvau priverstas gėdintis savo ne visai lietuviškos pavardės. Beje, jos etimologija įdomi. Iš pradžių ji buvo baltarusiška „Koršun“ – tai reiškia vanagą. Vėliau buvo surusinta ir atsirado galūnė „-ov“ – tai yra „Koršunov“. Po to jau atsirado lietuviška galūnė „-as“.

Aš visada norėjau būti grynu lietuviu, bet nelemta pavardė, kaip man atrodė, mane gramzdino. Jei tik įvykdavo berniukiškas konfliktas mokykloje, greitai mano adresu buvo metamas „kacapas“. Čia, žinoma, be muštynių neapsieidavo.

Bet ir vėliau, jau tapus režisieriumi, man atrodė, jog mano pavardė man trukdo. Lietuvoje aš buvau ne visai lietuvis, Rusijoje – ne rusas, o ir Baltarusijoje – ne baltarusis. Dėl to mūsų gilios draugystės su tėvu šerdyje gyveno kirvarpa. O savo dvilypį identitetą suvokiau labiau kaip problemą, o ne privalumą. Ir tai mane kankino iki užvakar. Būna, kad kaktusas, dešimtmečius niūriai stovėjęs, staiga pražįsta. Taip mano sieloje užvakar kažkas atitirpo ir ji pražydo. Lietuvos ir Baltarusijos vėliavų susijungimas sujungė ir mane. Aš tarsi pagijau nuo šizofrenijos. O gal ne tik aš.

Juk istoriškai LDK visuomet buvo susijusi su Baltarusija, žymiai daugiau nei, tarkime, su Latvija. Gedimino laiškai, Vytis, valdomos žemės ir taip toliau. Tik vėliau baltarusiams rusiška okupacija buvo daug ilgesnė ir sunkesnė. Baltrusiškoji LDK istorija – tragiškiausia, kaip ir jų XX amžiaus istorija. Per II-ąjį Pasaulinį karą iš visų labiausiai nukentėjo Baltarusija. Manoma, jog šalis neteko 3 milijonų žmonių. Mano senelis buvo pastatytas su grupe belaisvių sušaudyti ir tik dėka gudrumo ir stebuklo išliko gyvas. Po 90-ųjų baltarusams irgi ne taip sekėsi, kaip kitoms posovietinėms šalims. Ir tai netesinga – jie geri žmonės, gal tiesiog per geri ir tai yra jų bėda.

Baltarusijoje turiu daug draugų. Su Mariumi Ivaškevičiumi ir baltarusių Nobelio premijos laureate Svetlana Aleksijevič jau seniai galvojame statyti jos „Černobylio maldą“, dar prieš garsųjį serialą „Černobylis“, kuris ir buvo pagrinde padarytas pagal jos knygą. Aš tikiu, jog šis mūsų spektaklis įvyks, kaip ir tikiu laiminga pabaiga tos dramos, kuri dabar vyksta Baltarusijoje. O tai, kas įvyko užvakar Lietuvoje, vėl sujungė tautas, kurios amžius gyveno kartu. Na, o aš galutinai susitaikiau su tėvu.

Oskaro Koršunovo įrašas feisbuke:

Diena, kuri man nepaprastai svarbi Mano baltarusiškoji dalis niekada many nežydėjo. Veikiau ji mano sielos kambary buvo...

Posted by Oskaras Korshunovas on 2020 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Naujausi straipsniai