Šaltą, drėgną žiemos vakarą gali nuskaidrinti puodelis saldžios kavos, židinys, taurė karšto vyno ir šypsena. Ji, matyt, šiltesnė už viską. Nuo jos gera ir tau, ir šalia esantiems. Ir – nulis kalorijų! Tik šiek tiek daugiau šviesos ir laimės.
Nepavydėkime gražioms, nepavydėkime laimingoms. Verčiau pavydėkime toms, kurios turi puikų humoro jausmą. Toms, kurios gali kvatotis iki ašarų, užsimiršusios kaip vaikai. Toms, kurių akyse blyksi valiūkiškos kibirkštėlės, o nuo šitos šviesos jų veidai tampa ir gražūs, ir laimingi. Mokėti juoktis – didelė Dievo dovana, kuri skiria žmogų nuo gyvūnų. Tam, kad galėtume juoktis ir juokauti, reikia ir intelekto, ir spontaniškumo, ir kūrybiškumo, ir laisvės... Bet apie viską – iš eilės.
Kas yra juokas ir koks jis
Nepaisant sparčios neuromokslų raidos, tyrinėtojai vis dar negali pasakyti, kas per vienas tas juokas. Nustatyta tik tiek, kad akimirką prieš nusikvatojant suaktyvinamas smegenų žievės paviršius. Ir tai tiesiog unikalu, nes nebūdinga jokiam kitam elgesiui ar veiksmui. Juokas pirmiausia yra jausmų – džiaugsmo, nuostabos, jaudulio, sutrikimo – išraiška. Jis mažina įtampą: nusijuokus sulėtėja širdies ritmas ir kraujotaka. Skatindamas smegenyse endorfinų (laimės hormonų) gamybą, juokas padeda įveikti fizinį ir dvasinį skausmą.
Joks kitas asmenybės bruožas šiais laikais nevertinamas taip, kaip humoro jausmas. Gal dėl to, kad be jo šiais laikais gyventi būtų neįmanoma?.. Mes džiaugiamės, kai naujieji bendradarbiai pasirodo ne iš kelmo spirti ar kai sūnelis pirmą kartą supranta suaugusiųjų pokštą. Vadinasi, ir bendradarbiai, ir sūnus bus laimingi, turės daug draugų, optimistiškai žvelgs į gyvenimą. Tokia nuostata labai nustebintų graikus – jie tikėjo, kad juokas neatskiriamas nuo agresijos. Net jų kurtų statulų veidai rimti, tarsi prieš paskutinio teismo dieną.
Tam tikra prasme graikai teisūs. Humoras – lazda su dviem galais. Visi aštrūs liežuviai turi dvi briaunas: vieną – draugams, kitą – priešams. Juokas, kaip ir žodis, gali tiek gydyti, tiek žeisti. Humoro jausmas padeda susirasti bičiulių, lengvai įsilieti į naują kolektyvą. Tačiau jis gali ir atstumti, jei griebsimės cinizmo ar pajuokos. Bet kartais – tik kartais! – net ir žiaurūs juokeliai praverčia. Ypač kai pykstame ant tų, kurių rankose valdžia: juk taip paprastai nepasišakosi! Todėl kolegos, patyliukais besišaipantys iš tironiško boso, tiesiog gelbsti savo dvasios sveikatą. Dauguma jų kitomis aplinkybėmis tokių sąmojų nelaidytų.
Juokas gerina imuninės sistemos veiklą ir mažina stresą. Kad ir kaip būtų keista, jis padeda bent šiek tiek įveikti mirties baimę. Juk labai nedaug žmonių pajėgia nors akimirkai susimąstyti apie savo pačių nebūtį. O tie, kurie turi humoro jausmą, gali apie ją juokauti ir šitaip po truputį prisijaukinti tai, kas neišvengiama.
Gebėjimas juokauti atskleidžia požiūrį ne tik į aplinkinius, bet ir į save. Žmonės, kurie žvelgia į gyvenimą žaismingai ir tolerantiškai, sau klaidas atleidžia taip pat lengvai, kaip ir kitiems. Galima pykti ant pono Dievo, kam sukūrė tokį netobulą, nelaimingą pasaulį. O galima tuo pasiteisinti (bent sau), kai pranešimas, kurį skaitai, nė kiek nedomina publikos. Juk viskas netobula. Ir gerai – vadinasi, iš visko įmanoma pasijuokti.
Meilė, kuri irgi juokiasi
„Kai pirmą kartą pasimylėjau su Edita, – pasakoja 37 m. Tomas, – paklausiau jos: „Na kaip, brangioji, ar aš gausiu šį darbą?“ Ji galėjo mane išspirti iš lovos, tačiau užuot taip pasielgusi, ėmė kvatotis. Niekada nemaniau, kad sutiksiu moterį, su kuria nebijosiu juoktis iš visko. Tai buvo stebuklas. Ji buvo stebuklas.“
Remiantis psichologų atliktais tyrimais, humoro jausmą turintys žmonės išties laimingesni meilėje.
Nepavyks nei suskaičiuoti, nei atspėti, kiek laimingų partnerių kadaise pradėjo bendrauti žaismingai erzindami vienas kitą. Tokie linksmi žodžių mūšiai sukuria nepakartojamą laisvės, lengvumo ir pasitikėjimo kupiną atmosferą.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais, humoro jausmą turintys žmonės išties laimingesni meilėje. Kita vertus, gali būti, kad ne juokas lemia gerus santykius, o geri santykiai skatina juoktis. Pastaruoju atveju tikrai neįsižeisite, jei mylimasis jus patrauks per dantį dėl trečią kartą per savaitę kažkur nukištų raktų. Kuo labiau vyras ar moteris vertina partnerio humoro jausmą, tuo sėkmingesnė jųdviejų santuoka.
Pagrindinė pokšto ypatybė ta, kad pasakomas vienas dalykas, o mintyje turimas kitas. Ji labai praverčia bendraujant. Tai, ką sunku įvardyti, galime ištarti pokšto forma – jei mūsų neišgirs ar nesupras, lengvai išsisuksime, esą galvoje turėjome visai ką kita.
Aistė tokiu būdu pamėgino vaikinui, su kuriuo kartu buvo dar tik kelias savaites, prasitarti svajojanti apie vedybas: „Jau tada žinojau, kad jis – tas vienintelis. Tik, aišku, nenorėjau išgąsdinti. „Brangusis, imsi mane į žmonas po vandeniu ar banaliai – bažnyčioje?“ – šypsodamasi paklausiau. Jis pratęsė pokalbį, pasiūlydamas idėją ta pačia tema, ir supratau, kad mintis apie santuoką su manimi jo negąsdina. Jei būtų sureagavęs kitaip, būčiau tiesiog nusijuokusi: „Aha, širdele, išgąsdinau?“ – ir apsimetusi, kad nieko svarbaus neįvyko.“
Laiku ir vietoje iškrėstas pokštas gali išsklaidyti grėsmingai besikaupiančią įtampą. Diana prisimena, kaip kartą susiginčijo su vyru. Aistros ėjo vis karštyn, kol ji tiesiog pribėgo prie jo – o buvo daug mažesnė – ir... pasistiebusi lyžtelėjo nosies galiuką. Problemos tai, žinoma, neišsprendė, tačiau įtampą išsklaidė kuo puikiausiai.
Pajuokavimas gali atskleisti kitokį požiūrį ir nuskaidrinti nuotaiką. „Jau metus sirgau depresija ir jaučiausi taip, tarsi visas pasaulis kasdien į mane valytųsi kojas, – sako Lina. – Mano vaikinas atsisėdo priešais, ilgai žvelgė į akis, o paskui kuo rimčiausiai tarė: „Žinai, iš tiesų niekas tavęs nemyli.“ Mane ištiko juoko priepuolis. Tikrai!“ Perdėdamas nepagrįstus Linos įsitikinimus, draugas tiek atskleidė savo nuomonę apie juos, tiek paskatino mylimąją pažvelgti į depresiją tarsi iš išorės ir iš jos pasijuokti.
Kai žmonės pažinčių skelbimuose vardija trokštamo partnerio savybes, humoro jausmas būna anaiptol ne paskutinėje vietoje. Jis reikalingas ne vien tam, kad juoktumės; jis reikalingas ir tam, kad visų sunkumų ar rūpesčių nepriimtume pernelyg rimtai. Kad apsaugotume psichiką nuo nereikalingų stresų, o skrandį – nuo opų. Juk dauguma problemų nevertos nei ašarų, nei bemiegių naktų, nei apsirijimo priepuolių. Tuo tarpu beveik nėra dalyko, iš kurio nebūtų galima pasijuokti. Tik svarbu, kaip tai darysime. Visi aštrūs liežuviai, kaip jau sakėme, – su dviem briaunomis.
Žeidžiantis juokas
Beveik kiekviename mielame pajuokavime slypi adatėlė. Ir bet koks pokštas turi dvi puses. Priklausomai nuo to, kaip, kam ir kada jį sakysime, nekalti žodžiai gali labai įskaudinti. O tai jau nebus juokinga.
Beveik kiekviename mielame pajuokavime slypi adatėlė. Ir bet koks pokštas turi dvi puses. Priklausomai nuo to, kaip, kam ir kada jį sakysime, nekalti žodžiai gali labai įskaudinti.
Matyt, daugumai iš mūsų yra tekę bendrauti su vyrais, kurie pasišaipydavo iš ne pačių mėgstamiausių mūsų savybių: nerangumo, išsiblaškymo, kuklumo... Arba su tokiais, kurie, vos prabilus apie pinigus, tarpusavio santykius ar kokį kitą svarbų dalyką, viską nuleisdavo juokais. Bala nematė, atrodo, tokios smulkmenėlės, tačiau visos jos pamažėle brovėsi į erdvę tarp judviejų, kol nerimo ten pasidarė daugiau nei noro būti kartu.
Kai moteris prašo vyro padžiauti skalbinius, o jis „nusimuilina“ teisindamasis krepšinio čempionatu, – linksma tik pirmą kartą. Vėliau ima erzinti ir slėgti. Ritai nepasisekė dar labiau: ji dažnai kreipdavosi į vyrą, kad padėtų jai tvarkytis, bet šis į žmonos maldavimus nereagavo. Kol galiausiai, po eilinio Ritos emocijų proveržio, paėmė ją už rankos kiek aukščiau alkūnės ir taip nuvedė iki virtuvės: „Matai, kaip aš tau padedu!“ Moters toks pokštas nepradžiugino. Šiuo metu pora skiriasi. Ne vien dėl skaudžių juokelių. Tačiau ir šie, matyt, turėjo įtakos.
Pokšto dviprasmiškumas sudaro sąlygas išreikšti neapykantą ar pyktį neprisiimant už juos jokios atsakomybės. „Aš juk tik pajuokavau!“ – auksinė frazė, gelbstinti beveik visais atvejais. Žinoma, tai, kaip bus suprastas pajuokavimas – kaip švelnus ar žeidžiantis, piktas ar draugiškas, – priklauso ne tik nuo pokštautojo, bet ir nuo aplinkybių, klausytojų.
Nevykę pokštai nėra santykių „nesiklijavimo“ priežastis. Tai greičiau simptomas, atskleidžiantis, kad tarp vyro ir moters kažkas negerai.
Jos juokauja kitaip nei jie
Vyrai ir moterys juokiasi vienodai dažnai, tik iš skirtingų dalykų. Ir nors atrodo, jog vyrai juokauja daugiau ir dažniau, tyrimai atskleidžia, kad jie dažniau juokiasi iš moterų pokštų nei laido savus. Tegu jie būna stiprioji lytis – mes būsime linksmoji!
Moterys pokštauja ir juokauja, kad sutvirtintų ir pagerintų santykius, o vyrai analogišku elgesiu siekia sustiprinti asmenines pozicijas ir konkuruoti. Pavyzdžiui, valgant šventinius pietus moteris gali papasakoti linksmą istoriją, kuri nutiko jai ir stalo kaimynams per pastarąsias Kalėdas; vyras šią situaciją išnaudos kaip progą sužibėti ir pasireikšti (ir taip nugalėti konkurentus). Vyrų tendencija konkuruoti pokštaujant ypač akivaizdi, kai kompanijoje yra dailiosios lyties atstovių. Tada tiesiog yra prieš ką pasipuikuoti.
Kartais vyrai išreiškia draugystę ir prisirišimą vienas prie kito juokeliais, kurie šiek tiek žemina (pavyzdžiui, pravardžiuodami arba draugiškai pasišaipydami). Pamėginę taip pat elgtis su moterimis, jie skaudžiai nusivilia – pastarosios tokius pokštus supranta toli gražu ne kaip draugystę.
Rašydami pažinčių skelbimus ir užsimindami apie humoro jausmą, vyrai ir moterys galvoje turi skirtingus dalykus. Moterys ieško vyro, kuris jas prajuokintų. Vyrai – moters, kuri kvatotų iš jų pokštų. Tiesiog atitinkame vieni kitus kaip dvi to paties obuolio puselės!
Kuo aštresnis moters liežuvis, tuo labiau jos bijo vyrai. Ne dėl to, kad šitoks humoras nepatiktų, – jiems smagūs bet kokie pokštai. Jie juoksis šios merginos kompanijoje, tačiau jos neves. Bent jau dauguma. Suprantama, tie, kurie pasitiki savimi, yra išsilavinę, žino savo vertę, – neišsigąs vinklaus liežuvėlio. Tokia draugė jiems bus lygiavertė partnerė, o šie apdovanos ją pasitikėjimu bei pagarba.
Vyrai, turintys gerą humoro jausmą, yra moterims patrauklūs, nes pasižymi kūrybiškumu, geba įsijausti į kitą žmogų. Viena ir kita santykiuose labai svarbu. Psichologai teigia, kad humoro jausmas ir kūrybiškumas – dvi to paties medalio pusės. Tiek pokštas, tiek įdomi nuotrauka ar geras eilėraštis sukuriami tik tada, kai autorius atranda ką nors bendro tarp pačių netikėčiausių gyvenimo aspektų ir sujungia juos į vieną visumą.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai kasdien juokiasi net iki 300 kartų. Mes, suaugusieji, sugebėjome labai surimtėti: juokiamės vidutiniškai vos 17 kartų per dieną. Ir nors mokslininkai to neištyrė, ko gero, rudenį šypsomės dar mažiau. Bet juk visada galima pasitaisyti! Nelaikykime uždarytų mažų savo juoko velniūkščių! Tegul jie dūksta – bus šviesiau ir linksmiau ne tik mums, bet ir tiems, kurie šalia.
Testas: koks jūsų humoro jausmas?
Ties kiekvienu klausimu įrašykite jums tinkamiausią įvertinimą:
1 – visiškai nepritariu,
2 – nepritariu,
3 – šiek tiek nepritariu,
4 – nei pritariu, nei nepritariu,
5 – šiek tiek pritariu,
6 – pritariu,
7 – visiškai pritariu.
(___) Kam nors suklydus, esu linkusi iš to žmogaus pasišaipyti.
(___) Leidžiu kitiems iš savęs juoktis dažniau nei derėtų.
(___) Man nereikia labai daug stengtis, kad pralinksminčiau šalia esančius, – atrodo, iš prigimties esu pokštautoja.
(___) Net kai būnu viena, man šypseną kelia gyvenimo absurdiškumas.
(___) Mano pokštai dar nieko neužgavo ir neįžeidė.
(___) Pasakodama apie save retai ką prajuokinu.
(___) Linksmuolės kaukė padeda išvengti liūdesio ir depresijos.
(___) Kai būdama viena pasijuntu nelaiminga, pagalvoju apie ką nors juokingo – ir pralinksmėju.
(___) Kartais sunku susilaikyti nepapokštavus, nors suprantu, kad tam netinka nei laikas, nei vieta.
(___) Man patinka linksminti žmones.
(___) Kai liūdna, dažniausiai prarandu humoro jausmą.
(___) Bendraudama su draugais ar šeimos nariais, paprastai esu ta, iš kurios daugiausia šaipomasi.
(___) Jei turiu rūpesčių arba liūdžiu, maskuoju tai juokaudama, kad net artimiausi draugai nesuprastų, kaip jaučiuosi.
(___) Kai esu su kitais žmonėmis, dažniausiai nesugalvoju, ką čia linksmo papasakojus.
(___) Net jei nutinka kažkas išties linksmo, bet mano juokas gali ką nors įskaudinti, nesijuokiu.
(___) Pralinksminu žmones leisdama jiems juoktis iš savęs.
Yra keturi humoro jausmo tipai. Jūsų rezultatas bus keturi skaitmenys, kuriuos reikia apskaičiuoti pagal šias formules (vietoj klausimų numerių įrašykite skaičių – savo įvertinimą).
Piktas juokas: 14 + Nr. 1 + Nr. 9 – Nr. 5 – Nr. 15
14 + ____ + ____ – ____ – _____ = ____
Suvienijantis juokas: 7 + Nr. 3 + Nr. 10 – Nr. 6 – Nr. 14
7 + ____ + _____ – ____ – _____ = ____
Juokas iš savęs: Nr. 2 + Nr. 12 + Nr. 13 + Nr. 16
____ + _____ + _____ + _____ = _____
Juokas iš gyvenimo: 3 + Nr. 4 + Nr. 7 + Nr. 8 – Nr. 11
3 + ____ + ____ + ____ – _____ = _____
Aukštas rezultatas – daugiau kaip 17, vidutinis – 11–17, žemas – mažiau nei 11 taškų. Atkreipkite dėmesį į tą juoko tipą, kuris įvertintas aukščiausiu balu: tikėtina, kad jūsų toks humoro stilius. Tačiau gali būti būdingi ir kiti, jei jų įvertinimas viršija 17 taškų.
Piktas juokas
Ši humoro forma pati agresyviausia. Sarkazmo ar pajuokos griebiamės norėdami sukritikuoti, pažeminti, manipuliuoti. Kai televizijos laidų vedėjai šiurkštokai traukia per dantį politikus, o žurnalistai – popžvaigždes, tai dar galima pateisinti reitingais ir asmens viešumu. Tačiau asmeniniame gyvenime toks humoras – ne itin vykusi išeitis. Su draugais šaipydamiesi iš nesėkmės, kuri ištiko susitikime nedalyvaujantį bendrą pažįstamą, išreiškiame pyktį ar nepasitenkinimą socialiai priimtina forma. Tai – būdas pažeminti kitą, suteikiant sau progą pasijusti svarbesniam ir kitų akyse atrodyti geriau.
Kai tokį pašaipūną kas nors pagauna už rankos – mėgina sugėdyti, kad panašūs pokštai skaudina, jis visada gali pasakyti „aš juk tik pajuokavau“ ir išvengti bet kokios atsakomybės net už skaudžiausius kirčius.
Jokiais tyrimais neįrodyta, kad šiurkščiai juokaujantys žmonės yra menkiau socialiai prisitaikę ar turi kokių nors sunkumų. Tačiau tokie pokštai, be abejonės, bendravimui daro neigiamą įtaką.
Suvienijantis juokas
Su šiais žmonėmis malonu ir gera leisti laiką. Jie pasakoja įdomius nuotykius ir apskritai kelia susirinkusiems nuotaiką. Aplinkiniai juos laiko mielais, šiltais, žemiškais, maloniais; jų smagus ir paprastas bendravimo būdas mažina įtampą, nejaukumą bei nerimą, kylančius tarp nepažįstamų žmonių. Neįkyriai pokštaudami, jie tarsi sako aplinkiniams: mes panašūs, mes juokiamės iš tų pačių dalykų ir mes visi kartu!
Yra ir tamsioji suvienijančio juoko pusė, atsirandanti būtent dėl savybės sukurti bendrumą ten, kur jo iki tol nebuvo. Visiems juokiantis asmuo, kuris netyčia liko nuošalyje, gali tapti pašaipų objektu.
Juokas iš savęs
Žmonės, leidžiantys iš savęs juoktis, greitai tampa pokštų ir pašaipų taikiniais. Tai vienas iš būdų įgyti palankumą tų, kurie dėl kokių nors priežasčių juos atstumia (o gal tik jiems taip atrodo). Pavyzdžiui, vaikai padaromi kiemo klounais, į juos kreipiamasi „tu, storas“ arba „ei, mažule gražuolėle“. Kurį laiką aplinkiniams gal ir linksma, tačiau anaiptol nedžiugina šį vaidmenį gavusio žmogaus. Tokią kainą jis moka už teisę bendrauti su kitais, nors tą patį įmanoma pasiekti ir paprastesnėmis priemonėmis.
Kai leidžiame truputį pasišaipyti iš savęs – tai puiku, nes sušildo atmosferą ir suartina. Tačiau žmonės, kurie dažnai tampa pajuokos objektais ir nesistengia šios situacijos pakeisti, nuvertina save, jaučia nuolatinį nerimą, rizikuoja patirti depresiją. Kai aplinkiniams nusibos iš jų juoktis (o neišvengiamai nusibos, nes klounai žiūrovams ilgainiui ima kelti nuobodulį, diskomfortą ir gailestį), jie liks vieniši. Toks humoras tikrai brangiai kainuoja tiems, kurie jį sąmoningai arba nesąmoningai pasirenka.
Juokas iš gyvenimo
Tai kur kas daugiau nei šiaip humoro jausmas. Tai – asmenybės bruožas, temperamento dalis. Prizmė, per kurią šie žmonės mato pasaulį ir kuri jį nudažo rožiniais atspalviais. Gebėjimas šitaip juoktis padeda susidoroti su iššūkiais, problemomis bei kitokiomis nelaimėmis, nes galima įvertinti susiklosčiusią padėtį iš šalies ir pasišaipyti iš aplinkybių absurdiškumo.
Žmonėms, žvelgiantiems į pasaulį pro ironijos akinius, sunku ilgai pykti, liūdėti ar graužtis. Jiems net nereikia kitų draugijos, kad pasilinksmintų, – juos juokina pats gyvenimas.