Tyliai pasislėpė. Nes į areną išėjo plėšrūs mačo, tobuli berniukai, šlifuojantys savo kūną ir intelektą, ir šiaip neaiškios orientacijos savimi patenkinti objektai. Bet gal ir moterims nebereikia kiekviename žingsnyje dėmesį rodančių vyriškių, sukurptų pagal kadaise egzistavusį elgesio modelį?
Apie tai pasikalbėti susitikome su menininke Aušra Vaitiekūnaite, drabužių dizainere Agne Kuzmickaite, aktoriumi ir renginių vedėju Gintaru Mikalausku ir verslininku Romualdu Mačiuliu. Tikrai neapkalbėjome stipriosios lyties, nes šį kartą daug daugiau šnekėjo patys vyrai!
GINTARAS: Viso gyvenimo neužtenka suprasti, kas yra moteris ir ko ji tikisi.
Vyrai, ko iš jūsų nori moterys?
Gintaras: Viso gyvenimo neužtenka suprasti, kas yra moteris ir ko ji tikisi, bet manau, kad kiekvienos kriterijai labai individualūs, o juk ir skirtingų tautų mentalitetas skiriasi. Vienoms vyras jau geras vien todėl, kad nemuša, kitos turi tiek reikalavimų, kad laikykis! Įsijungus televizorių ir pasižiūrėjus pokalbių laidų, vos ne kas antroje moterys plūsta vyrus; kartą tokioje dalyvaudamas vienos profesorės net atsiprašiau. Kad esu vyras. Nereikia nei mūsų aukštinti, nei iš mūsų tyčiotis, nei beprasmiškai ginčytis, kas šeimoje galva, o kas kaklas, kepenys ar plaučiai.
Natūralu, kad moterys vyrams turi pretenzijų, rečiau jų reiškia vyrai vyrams. Pavasarį Romualdas spaudai gana griežtai kalbėjo apie lietuvių vyrų mentalitetą: suprask, dauguma jų – molių moliai, lepšių lepšiai. Paskui niekas nesiūlė duoti į galvą?
Romualdas: Aš visada buvau moterų pusėje – mama taip išauklėjo. Oho, kokių komentarų apie save prisiskaičiau! Bet kai po ilgų metų užsienyje (gyvenau Airijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Azijoje) grįžti į Lietuvą, viską matai šviežesniu žvilgsniu, be to, gali palyginti, kaip yra kitur. Padėtis Lietuvoje tikrai ne itin kokia – nėra daug dėl savo šeimų ir mylimų moterų besistengiančių vyrų. Pastebėjau, kad čia vyrai su moterimis labai nesąžiningi: tiek jauni, tiek vyresni dažnai elgiasi, kaip jiems patogiau, nenori prisiimti atsakomybės. Jie turbūt išlepinti pasirinkimo – aplink daug gražių moterų.
Aušra: Bet juk kiekvieną tokį vyrą augino moteris – mama.
Ir sugadino turbūt dėl begalinės motiniškos meilės. Nė viena nenorėtų, kad jos sūnus išaugtų išlepintas ištižėlis, bet, deja, kartais taip nutinka.
Romualdas: Augina berniuką, tik jis visą gyvenimą berniukas ir lieka. Jis neieškos žmonos. Jis ieškos dar vienos mamos.
Aušra: Oi, daug tokių... Džiaugiuosi, kad man pavyko užauginti jautrų, dėmesingą ir tolerantišką sūnų. Dar paauglystėje jam įteigiau, kad viena didžiausių blogybių – skriausti moterį, nes toks vyras – ne vyras ir net pats savęs negerbs, nekalbant apie kitus.
Romualdas: Tėvas turėtų padėti mamai laiku nukirpti bambagyslę su vaiku, įvesti berniuką į suaugusiųjų pasaulį. Juk senais laikais būdavo ritualų: paauglių laukdavo tikros išgyvenimo pamokos. Jau dabar stengiuosi, kad mano sūnus užaugtų tikras vyras: dažnai abu važiuojame „tvarkyti reikalų“, kad galėtume vyriškai pabendrauti, nors „reikalas“ gali būti tik batono pirkimas.
Gintaras: Beveik viskas priklauso nuo šeimos. Nereikia kaltinti mokyklos ar draugų. Juk vaikas mato, kaip šeimoje tėtis elgiasi su mama, kaip jie bendrauja, iš jų mokosi, ką veikia moteris, o ką – vyras. Jei mergaitė mato, kad tėtis guli priešais televizorių, bet kai atsikelia, mama kenčia, tai tokį lyčių elgesio modelį ji ir išsineša iš namų. Liūdniausia, kad tėvai apskritai vaikams skiria labai mažai dėmesio. Iš kur vaikas viską sužinos? Iš interneto? Net jei vaikas skaitys knygų, bet tėvai bus nuolat užsiėmę ir niekada neturės jam laiko, jis negalės niekuo su jais pasidalyti ir nieko jų nepaklaus.
Gintaras vienas užaugino jaunėlę dukrą, kuriai dabar jau dvidešimt treji, Romualdas irgi vienas augino savo ketverių ir dvejų metų vaikus. Tenka dvigubai stengtis, norint būti jiems geru pavyzdžiu?
Gintaras: Taip. Ir tada, kai buvau už dukrą atsakingas pats vienas, ir tada, kai šeimoje atsirado antroji žmona ir dar viena mergaitė – jos dukra. Tada jau dviem mergaitėms turėjau būti vyro pavyzdys. Man buvo didelis komplimentas, kai kažkada jaunėlė dukra pasakė, kad norėtų draugo, panašaus į mane, o vyresnioji tekėdama pareiškė, kad jos vyras kaip tik toks.
Romualdas: Kurį laiką vaikus auginau vienas, dabar vedžiau iš naujo, taigi turiu pagalbininkę! Skaičiau daug gerų knygų apie berniukų auklėjimą. Lietuvos problema yra tai, kad vaikus augina vien mamos. Vyrai beveik nedalyvauja auklėjant vaikus.
Gintaras: Todėl ir džiaugiuosi, kad maniškė, kurią auginau nuo penkerių, išaugo mergaitiškai kieta mergina. Aukščiausiais balais studijuoja Čikagoje, pasirinko mediciną. Kai jai patariu, kad daugiau pailsėtų, atsipalaiduotų, atsako: „Aš mačiau, kaip reikia dirbti.“ Bet, aišku, nepilna šeima nėra gerai.
Romualdas: Bėda, kad pilnose šeimose vyrai nusišalina nuo vaikų auklėjimo rasdami milijoną priežasčių, kurių pagrindinė – neturi laiko. Bet darbui jo juk turi?
Aušra: Gal moterys pačios per daug užsikrauna? Gal nereikia būti labai stiprioms?
Romualdas: Jos turbūt priverstos tokios būti. Nors net pati stipriausia moteris nori būti užkariauta. Vyras dažnai mąsto taip: „Aš gerai uždirbu, pastačiau namą, aprūpinau šeimą. Galiu pailsėti. O tu, žmona, ką čia veiki? Vaikais rūpinkis!“ Bet tai neteisinga.
Kuklus, taktiškas vyras dažnai pralaimi įžūliam, mokančiam save „parduoti“ tipui. Susiduriate su tuo?
Gintaras: Aš juk aktorius ir moku būti visoks. Tik abejoju, ar pasipūtimu ir įžūlumu galima daugiau laimėti. Ne visada. Viską lemia profesionalumas.
Koks turi būti TIKRAS vyras?
Gintaras: Kartą mane sutikęs vienas žinomas žmogus tarstelėjo: „Žinau, Gintarai, kad mes jau esame mažuma, – tie, kuriems dar patinka moterys.“ Taigi, moterims patinka vyriški vyrai. Tie, kurie jomis žavisi. Paskui – individualūs kriterijai. Jei jis neturi pūpsančių raumenų, jau netikras vyras? Jei neperskaitė krūvos klasikų romanų – irgi? O jei neturi sūnaus, namo, nėra pasodinęs medžio – taip pat?
Agnė: Kai daug reikalauji iš savęs, daug reikalauji ir iš kito – bent jau aš. Dažniausiai bendraudavau ir bendrauju su žmonėmis, kurie atitinka mano poreikius, be to, džiaugiuosi, kad ir vyras dėl manęs ir dėl dukros tikrai stengiasi. Gal man pasisekė, kad jis nėra tipiškas lietuvis vyras, kuris anksti išeina į darbą, vėlai grįžta, būna pavargęs ir piktas. Kadangi jis muzikantas ir turi laisvą darbo grafiką, daug būname kartu ir jis visada randa man laiko.
AUŠRA: Bėgant laikui, priimi vyrą tokį, koks jis yra, nebenori nieko keisti ir reikalauti.
Aušra: Bėgant laikui, priimi vyrą tokį, koks jis yra, nebenori nieko keisti ir reikalauti. Ko tikėtis iš vyro? Pinigų, namų, briliantų? Tik tegul jis būna vyras ir užteks. Ir tų tikrų vyrų yra nemažai.
Gintaras: Net visi du dabar čia sėdi. Neįmanoma vyro pakeisti. Galima pakeisti tik požiūrį. Na, kaip nupratinti vyrą knarkti?
Romualdas: Įkalbėti pasidaryti operaciją arba numesti svorio.
Gintaras: Man patinka mano uošviai žemaičiai. Iš pradžių, kol pripratau, buvo keista girdėti vien liepiamąją uošvės nuosaką: ateik, paimk, atnešk, apsivilk, pasiimk. Bet kartą uošvis paaiškino: „Su amžiumi suprasi, kaip gerai, kai tau viską pasako. Juk savaip padaręs niekaip neįtikčiau: ne ten nueičiau ir ne taip apsivilkčiau. O dabar – liepė, padariau ir ramu.“ Tikrai, koks skirtumas, kaip apsirengti? Yra tokia liaudies išmintis: „Žmona klausia vyro: „Tu nori būti teisus ar laimingas?“ Vyras atsako: „Laimingas!“
Aušra: Bet turi nugyventi šiek tiek metų, kad tai suprastum. Kad taptum tolerantiškesnis.
Gintaras: Man kažkada labai įstrigo Jurijaus Smorigino frazė: „Nenorėčiau vėl pradėti iš naujo.“ Aš buvau išsiskyręs, o Jurijus turėjo galvoje kitą santuoką.
O tų, tokių tikrų, džentelmenų aplink pastebite? Nesitikime, aišku, jog jie mes paltą į balą, kad mes kojų nesušlaptume, bet gauti nors kokią kuklią tulpę... Kartais...
AGNĖ: Vyrų poreikis stengtis dėl moters Lietuvoje labai sumažėjęs. Kai kuriems net gėda tai daryti.
Agnė: Dabartiniai vyrai gerokai skiriasi nuo klasikų romanuose aprašytų, kita vertus, pastebiu, kad vyrų poreikis stengtis dėl moters Lietuvoje labai sumažėjęs. Kai kuriems net gėda tai daryti. Moteris, eidama į pasimatymą, pasipuošia, svajoja ir tikisi, gal čia jau TAS, viliasi, kad jos lauks su gėlėmis. Bet tų gėlių gauna retai.
Užtat gauna nepasipuošusį pilietį. Gal pasistengia, jei niekas nemato? O gal viešumoje nekieta šokinėti apie damą?
Romualdas: Kažkokia nesąmonė. Labai blogai, kad taip yra. Dažnas vyras eidamas į pasimatymą galvoja: „Ai, tiek to, nueisiu, pasižiūrėsiu.“
Aušra: Jis net nemato savęs iš šalies, kad kartais atrodo apgailėtinai. O jeigu ir mato, neturi jėgų nei noro ką nors daryti. Jam tas pats: nepavyks su viena – pavyks su kita. Na, išsipuošusiai ir perlais kaklą apsivyniojusiai moteriai vyrai dar nori asistuoti, nes tai pakelia jų savivertę, bet jei leki su džinsais, kedais, dredais – durų tau neatidarys. Man labai svarbu vyro jautrumas, dėmesingumas. Kažkada turėjau nuostabų draugą anglą; sykį jis atvažiavo, kai buvau labai pavargusi. Priguliau kitame kambaryje. Kažkas atėjo, mėgino brautis, ir aš išgirdau, kaip jis šnabžda: „Ššš... Tyliau... Negalima, ji miega, jos jokiu būdu negalima trukdyti.“ Tai tikrai džentelmeniški niuansai.
Agnė: Iš kai kurių pažįstamų vyrų esu girdėjusi, kad pažinties pradžioje nėra ko labai stengtis. Maždaug – būsiu savimi, nereikia vaidinti geresnio, nes ilgainiui vis tiek viskas atsiskleis, paskui dar nusivils, priekaištaus. O iš neturinčių antrosios pusės draugių girdžiu svarstymų, kad gal metas nuleisti kartelę...
Aušra: Nuleisi kartelę – gyvensi su invalidu, apie kurį turėsi dienų dienas šokinėti, nes gal jis, vargšas, nežinos, kur jo kojinės padėtos.
Romualdas: Reikia daryti atvirkščiai – kelti kartelę. Tada ir vyrai susimąstytų, kad reikia keistis. O dabar – kam stengtis? Tačiau stengtis verta. Šiais metais Vienos pokylyje sutikau savo būsimą žmoną. Bet eidamas ten ir jos dar nepažinodamas jau dėjau pastangas. Specialiai pasimokiau šokti. Nors nelaikau savęs romantišku žmogumi, tris dienas kūriau kalbą, kaip pakviesti tą nepažįstamą damą į pokylį. Turėjau kreiptis rusiškai, tad ruošiausi atsakingai, kad nepadaryčiau blogo įspūdžio. Rašiau, repetavau, braukiau.
Bet štai ir rezultatas...
Gintaras: Ką mes laikome džentelmenu? Tą, kuris nevėluoja, gerai atrodo, moka bendrauti ir yra etiketo žinovas? Tai išorinis apvalkalas. Svarbiau yra pagarba. Nė vienas šioje šalyje, manau, negimė būdamas džentelmenas – daug ko išmokė tėvai ir gyvenimas. Mane asmeniškai – laikytis duoto žodžio, pagarbiai žvelgti į moterį. Mano darbas – bendravimas su žmonėmis ir jis gerokai prisidėjo prie to, kad išmokau nevėluoti, būti patikimas, visada tvarkingai atrodyti. Bet tai tik dalis džentelmeno kodekso.
ROMUALDAS: Taip, jau nuo riterių laikų aišku, kad svarbiausia vyrui – išsiugdyti pagarbą moteriai ir laikytis žodžio.
Romualdas: Taip, jau nuo riterių laikų aišku, kad svarbiausia vyrui – išsiugdyti pagarbą moteriai ir laikytis žodžio.
Gintaras: Jei nori būti džentelmenas, turi mąstyti kaip džentelmenas. Neleisti sau net mintyse ištarti ne tokį žodį, visada būti taktiškas. Nemanyčiau, kad jaunesni vyrai, tie naujųjų technologijų „produktai“, prastesni už mano ar tėvų kartos vyrus, – kartų konfliktas visada egzistuos ir visada bus tokių, kurie tikins, kad jų laikais buvo geriau. Ne geriau, o kitaip. Aš iki šiol negaliu net gerokai jaunesniam už save žmogui sakyti „tu“ ir kai ką tuo labai stebinu („Tu, Gintarai, gali man sakyti „tu“)... Niekada „tu“ nesu sakęs ir seneliams, nes mane mokė, kad jie – šeimos patriarchai, todėl verti pačios didžiausios pagarbos.
Aušra: Galima vyrą išauklėti, išmokyti, išoriškai gali atrodyti tikras džentelmenas, bet jei jis NENORĖS augti, tobulėti, rytoj daryti geriau nei vakar – nieko neišeis. Prievarta nieko nepasieksi.
Kartą kovo aštuntosios proga Romualdas nustebino netradiciniu poelgiu: Vilniuje, Rotušės aikštėje, sveikino praeives su švente ir išdalijo joms tūkstantį tulpių. Nesigailėjote?
Romualdas: Reikėjo matyti moterų, kurios sakė, kad vyrai nesveikina ir nedovanoja gėlių, akis... Jų buvo daug. Vyrai jų nesveikina ne todėl, kad yra iš esmės blogi, – ne, jiems jų moterys tiesiog nerūpi. Kam čia stengtis? O man toks požiūris nepatinka. Kaip su juo kovoti? Pradėti nuo savęs.
Gintarai, ar žmona jus dažnai pagiria?
Gintaras: Žinote, ką man sako žmonos draugės? Kad niekada iš jos nėra girdėjusios apie mane blogo žodžio. Mano žmona – žemaitė, tad be reikalo negirs, be reikalo nepeiks, žodį pasvers. Kita vertus, viskas ateina su patirtimi. Nebuvau aš visą laiką toks „teisingas“, kas, kad mama sakė, jog buvau geras vaikas, džentelmenas iš prigimties, nes su naujais bateliais į balą nelipdavau ir drabužių nesutepdavau, – paskui atėjo ir natūraliai tą vaiką pagadino paauglystė, žalia jaunystė. Visko buvo.
Romualdas: Manau, kad reikia stengtis kasdien būti tokiam, koks norėtum būti.
Aušra: Pažiūrėkit, kaip ten ant takelio balandis stengiasi balandei įtikti: ir uodegą pučia, ir burkuoja, ir ratais eina. O ji tik abejingai stebi.
Romualdas: Jei dar vienas konkurentas atsirastų, tuoj abu susipeštų.
Aušra: Tada ji turėtų, ką pasirinkti, o dabar renkasi iš vieno...