„Laimos“ klubas: Išmanieji vaikų rankose. Pavojus?

Vaikai ir išmaniosios technologijos / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2015-11-01 15:06
Naujosios technologijos taip įsitvirtino mūsų gyvenime, kad kasdienybės be jų nebeįsivaizduojame. Psichologų teigimu, augančiai naujajai kartai jos ne tik neišvengiamos, bet ir būtinos.

Kaip į tai reaguoja tėvai, kalbėjomės su dviejų sūnų mama, LNK laidos „Yra kaip yra“ vedėja Asta Stašaityte-Masalskiene, trijų vaikų mama, knygos apie auklėjimą „Pypliotyra“ autore Jūrate Jadkonyte-Petraitiene, dvi dukras auginančiu apsaugos ir išmaniojo namo sistemų įmonės „Eldes Group“ verslo plėtros direktoriumi Artūru Taicu ir keturių vaikų tėčiu, aktoriumi Dariumi Rakausku

– Anot psichologo Olego Lapino, nors daug tėvų bijo technologijų, jų neišnaudojant vaikai lėčiau suvokia informaciją ir sunkiau prisitaiko prie naujos aplinkos. O Anglijoje apskritai ruošiamasi vaikus nuo 5 metų pradėti mokyti programavimo. Kaip jūs reaguojate į tokias perspektyvas? 

– Darius: Ko gero, tai neišvengiama. Jauniausias mano vaikas, kuriam ką tik suėjo 5-eri, dar nemoka surinkti kompiuterio slaptažodžio, bet jau žino, kaip susirasti mėgstamą žaidimą feisbuke ar pasižiūrėti filmuką.  

– Ar savo vaikams ribojate laiką, praleidžiamą prie ekrano? 

DARIUS: Manau, nuo to nepabėgsi. Galima drausti, kiek nori, bet vaikai vis tiek tų žaidimų ar filmukų susiras.

– Darius: Taip – ne daugiau kaip 24 valandų per parą… Juokauju. Mes su žmona daug apie tai diskutuojame. Ji mano, kad kompiuteriniuose žaidimuose ar filmukuose per daug smurto – netgi populiariajame „Tomas ir Džeris“. Todėl stengiuosi animaciją su vaikais žiūrėti kartu ir, jei reikia, pakomentuoti, o jie dažnai stebi, kaip aš žaidžiu kompiuteriu: aiškinu, kodėl atlieku vieną ar kitą veiksmą. Manau, nuo to nepabėgsi. Galima drausti, kiek nori, bet jie vis tiek tų žaidimų ar filmukų susiras.

– Asta: O kiek pas jus kompiuterių namie?

– Darius: Vienas. 

– Asta: Šešiems asmenims?

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Darius: Penkiems, nes vyriausias sūnus su drauge gyvena atskirai. Anksčiau jis, kaip ir visi vaikai, žaisdavo kompiuteriu, o dabar jo neturi ir jam tai nesudaro problemų. Tiesa, pas mus dar yra keli išmanieji telefonai ir vienas paprastas planšetinis kompiuteris, bet jame dažniausiai žiūrime filmus, nes televizoriaus jau prieš kelerius metus atsisakėme. 

ARTŪRAS: Turbūt didesnį pavojų kelia ne pačių technologijų progresas, o tai, ką su jomis galima nuveikti viešojoje erdvėje. 

– Artūras: Kompiuterį mes dažnai suvokiame kaip tokį senovinį prietaisą – monitorius, klaviatūra ir visa kita. Bet realiai tas telefonas, kurį turiu, yra galingesnis už daugelį kompiuterių, stovinčių mūsų namuose. Tad turbūt didesnį pavojų kelia ne pačių technologijų progresas, o tai, ką su jomis galima nuveikti viešojoje erdvėje. 

– Jūratė: Vaikų rankose technologijos dabar tampa tiesiog žaislų pakaitalais. Tėvams visais laikais norėjosi, kad jų atžalos kuo nors užsiimtų ir suaugusiesiems liktų laiko sau, – taip ir žaislai atsirado.

– Darius: Nesutinku! Manau, kad žaislai atsirado bandant pamėgdžioti tikrovę. Vaikas negali dalyvauti medžioklėje, todėl ją imituoja, o jeigu mama turi mažesnį broliuką ar sesutę, jis pats supa lėlę. Žaislai – tai gyvenimo imitavimo priemonės. 

– Asta: Bet dabar žaislus pakeitė kompiuteriai.

– Jūratė: O tėvams labai patogu, kai vaikas nelaksto paskui ir nereikalauja nuolatinio dėmesio, nes gavęs kompiuterį jame atranda be galo daug visokių įdomybių. 

– Artūras: Manau, kad kompiuteris su tinkamai parinkta programa galėtų padėti ugdyti technologijų profesionalus, jeigu tik jiems nebūtų leidžiama užsižaisti. Tik klausimas: kur yra tos ribos? 

– Asta: Štai jos man labiausiai ir rūpi. 

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Ir dar turbūt tai, kad vaikai gali valandų valandas nejudėdami praleisti prie kompiuterio? 

– Darius: Nuo šiuolaikinio pasaulio mes nepabėgsime, tačiau fizinė veikla būtina. Valandą pažaidei prie ekrano, vadinasi, dvi valandas turi pažaisti lauke ar sporto salėje. 

– Artūras: Manau, kad dėl didėjančio vaikų nutukimo šiais laikais ne visada kalti kompiuteriniai žaidimai. Vaikai apskritai mažai juda, valgo bet ką ir storėja todėl, kad neturi kaip sudeginti tų kalorijų. 

– Asta: Apie ką jūs kalbate? Negi sportuoti reikia todėl, kad žmogus per daug būna prie kompiuterio? Visais laikais reikėjo sportuoti! Anksčiau mes labai daug judėdavome: ir lauke dūkdavome, ir per šokdynę strakaliodavome, po to eidavome į treniruotę, o po jos – dar į kokį šokių būrelį.

– Artūras: O įsivaizduokite, jei tais laikais mes būtume turėję kompiuterius?

– Asta: Jeigu galėčiau, visus juos išsprogdinčiau (juokiasi)! Iš tiesų, dėl tų technologijų mane ima didelė panika, o ir jaučiuosi visiška tos srities nemokša. Nors mano visi trys šeimos vyrai apie jas išmano viską. 

– Kiek girdėjau, anksčiau smarkiai ribodavote laiką, kurį sūnūs praleisdavo prie kompiuterio?

– Asta: Iki jų paauglystės mums labai sekėsi. Net televizorius buvo priešas – apie kompą aš jau nekalbu. Televizorių vaikai žiūrėdavo tik savaitgaliais ir tik tą filmą, kurį visi išsirinkdavome. O dabar visa tai tapo nevaldoma. Jeigu vaikas turi išmanųjį telefoną, aš nieko nebegaliu padaryti. Nejaugi kiekvieną sekundę klausinėsiu, ką jis ten žiūri ar ką siunčiasi? 

– O ko jūs bijote?

– Asta: Visų pirma – priklausomybės. Gerai, jeigu tokiu būdu jis lavinasi, o jeigu degraduoja, užmušinėja laiką ar susipažįsta su kokiais blogiukais? 

– Jūratė: Pastebėjau, kad mes labai mėgstame vaikus kontroliuoti. Žinau labai daug mamų, kurios net iš suaugusių dukrų reikalauja pranešti apie kiekvieną žingsnį. Dar prieš 15 metų to nebūdavo: išėjo vaikas savaitei į žygį – ir tyla. O dabar esame labai susiję su technologijomis.

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Asta: Ir tai visiems baigia įvaryti depresiją. Nuolat esi panikos būsenos, kad pražiopsosi kokią nors informaciją, kad neišgirsi kokios naujienos, – tai jau priklausomybė!

– O štai Tuftso universiteto Masačusetse (JAV) profesorė Marina Umaschi-Bers teigia, kad mokymasis programuoti – tai naujasis raštingumas, kad programavimas ugdo kūrybiškumą ir gebėjimus abstrakčiai mąstyti.

 – Artūras: Technologinės inovacijos kuriamos ne tam, kad kažkas sėdėtų feisbuke ir žiūrėtų visokias nesąmones. Esmė yra ta, kad reikia skatinti žmones kurti. Ir jeigu jie tam pasitelkia technologijas – valio! Menininkas, kuris piešia, juk irgi gali pasinaudoti šiuolaikiniais sprendimais, kad išgautų, tarkim, tam tikrą dažų blizgesį, ir t. t.

– Asta: Aš sutinku dėl to, ką jūs sakote. Mano sūnūs žaidžia tokius žaidimus, kuriais aš žaviuosi: jie kuria, piešia, didžėjauja, stato miestus, namus. Antra vertus, visą kitą laiką automobilyje ant galinės sėdynės jie gali žiūrėti kažkokius beprasmius filmukus ir, jeigu tuo metu ko nors jų klausi, nieko nebegirdi.  

– Darius: Mes irgi turime tą problemą, bet manau, kad vaikus reikia skatinti daugiau bendrauti. Todėl dažnai einam kartu pietauti ar pasivaikščioti.

– Asta: Mes irgi tą darom, bet kiek kartų išgirsti „nenoriu“? Ir kiek kartų jie taip pasakytų, jeigu nebūtų to prakeikto kompiuterio!

– Darius: Na, taip, man netgi reikėjo juos įkalbinėti, kad eitume pažiūrėti filmo apie pimpačkiukus!

– Turbūt esate girdėję nuomonę, kad nuolatinis sėdėjimas prie ekrano menkina socialinius įgūdžius? 

– Jūratė: Nebūtinai. Galiu papasakoti mūsų atvejį. Mano aštuonmetė dukra kieme turi keturis draugus, su kuriais vis prašosi pažaisti prie kompiuterio – valandą per parą mes jai tai leidžiame. Kai būnu namuose, girdžiu, ką jie veikia. Kompiuteris stacionarus, prie jo sėdi vienas vaikas, kuris valdo pelę, o kiti stovi už nugaros ir labai aktyviai tame žaidime dalyvauja, kas mane labai stebina. Aš girdžiu, kaip jie šūkauja, juokiasi, kaip po to šokinėja ant lovos, ką nors laimėję, – manau, mano dukrai tai puikus laikas, praleistas su bendraamžiais. Jeigu vaikai turi draugų, jie gali surasti įdomių žaidimų ir sėdėdami prie ekrano. 

– Asta: Bet, matyt, namuose verta turėti kuo mažiau įrangos. Nes jeigu ateina keturi draugai ir yra keturi prietaisai, tai jie labai greitai tarpusavyje juos išsidalija ir visi sėdi atskirai kas sau.

– Jūratė: Norėdami galėtume ir daugiau kompiuterių namuose rasti, bet mes taip sutarę, kad dukrai leidžiame naudotis tik tuo vienu.

ASTA: Nesakau, kad visos naujosios technologijos yra blogai. Tiesiog mėginu pasakyti, kad tai nėra tik gerai, jeigu nepaisai ribų.

– Asta: Vaikystėje, iki kokių 8-erių, mums su sūnumis irgi pavykdavo susitarti, o dabar nebesiseka. Nes galima sėdėti vienu metu ant vienos sofos ir žaisti tą patį žaidimą, kiekvienam atskirai panirus į savo ekraną, – galiu išeiti iš proto nuo tokio vaizdo! Ir, aišku, labai džiaugiuosi, kai matau juos šokinėjančius ant batuto su draugais ar lakstančius po mišką. Nesakau, kad visos naujosios technologijos yra blogai. Tiesiog mėginu pasakyti, kad tai nėra tik gerai, jeigu nepaisai ribų.

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Artūras: Tik tos ribos labai slidus dalykas. Sulaukus 18-os gali būti jau vėlu pradėti tobulinti tam tikrus technologinius įgūdžius – į šią sritį ateina vis pažangesnio jaunimo. Galbūt kuris nors Astos sūnus galėtų tapti geru inžinieriumi, tik reikia pamėginti. Mano dukros vaikšto piešti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, žaidžia badmintoną, bet paėmusios planšetes kažką filmuoja, dėlioja – ir aš negaliu joms drausti, nes nežinau, kokią kryptį jos ateityje pasirinks. Gal persiduos meniški senelių genai, o gal savo kūrybiškumą jos išnaudos technologijų srityje?

– Jūratė: Kompiuterius mums dažnai norisi uždrausti, nes turbūt manome, kad laikas, praleistas prie ekrano, labai nevertingas. Bet prisiminkime vaikystę: ar visą savo laiką mes praleisdavome labai naudingai? Ar tikrai tiek daug skaitydavome? Tikriausiai dažnai slampinėdavome iš kampo į kampą, neturėdami, ką veikti. 

– Tačiau šiais laikais ir akių gydytojai labai sunerimę dėl regėjimo problemų, susijusių su sparčiai augančiu naujųjų technologijų naudojimu. Ar teko su tuo susidurti?

– Artūras: Turime liūdnos patirties: pernai, pastebėję tam tikrus ženklus, pagalvojome, kad dukrai būtų gerai šiek tiek rimčiau pasitikrinti akis. Ir iš tiesų gydytojai pasakė, kad mergaitės regėjimas gerokai nusilpęs. Iš karto šalia jos neliko jokių įrenginių, kurie vaizduoja smulkius daiktus, – plačiaekranio televizoriaus tai nelietė, tačiau kompiuteris buvo paimtas, o telefonas vėl tapo mygtukinis. Visą tą laiką stengėmės ją užimti kita veikla ir iš tikrųjų regėjimas pagerėjo 10 proc. Galbūt, darant specialius pratimus, buvo galima pasiekti ir dar geresnių rezultatų, tačiau turime vilties, jog viskas susitvarkys. Šiaip filmus geriausia žiūrėti per projektorių kino teatre, o telefoninius įrenginius naudoti tik tada, kada reikia.

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Pasakykite jūs jiems! Kai kurie net valgo laikydami po stalu įjungtą telefoną.

– Asta: Taip, po antklode irgi. 

– Jūratė: Tarp kitko, girdėjau labai įdomų faktą apie technologijas: Kinijoje įrengtas pėsčiųjų takas žmonėms su mobiliaisiais telefonais... Bet iš tiesų tai didelė problema, nes jie gatvėje nebesidairo. 

– Artūras: Daug blogiau, kai tai daro vairuotojai – žiūrėdami į ekraną jie „šienauja“ pėsčiuosius...

– Vokiečių medikai Wolfgangas Goebelis ir Michaela Glockleris knygoje „Padėkime augti“ teigia, kad žiūrėjimas į ekraną skatina centrinės nervų sistemos pasyvumą, agresyvų ir nerimastingą elgesį...

– Jūratė: O dar kai kurie psichologai sako, jog dabar auga „vieno pirštuko“ karta, t. y. ta, kuri visko pasiekia vieno pirštuko spustelėjimu ar brūkštelėjimu per ekraną. Kadangi tai susiję su vaiko motorika, vystosi tik dalis smegenų.

– Asta: Ar žinote, kad vaikai mėgina braukdami pirštu per langą patraukti į šalį už jo stovinčią tetą? 

– Arba paukščiuką, tupintį ant palangės, pirštais išdidinti...  

– Asta: Iš tikrųjų, palyginkite vaiką, kuris dvi valandas žaidė kieme, su tuo, kuris tiek pat laiko žaidė su kompiuteriu, – pastarasis bus žymiai irzlesnis ir piktesnis. Jūs gal ir esate labai tobuli tėvai, bet man yra buvę, kai namie pareiškiau, kad išmesiu visus kompiuterius į konteinerį, išlupau visus laidus ir dėl to sulaukiau labai negražių žodžių. Nes trūko kantrybė! Argi jums taip nebūna?

– Darius: Pasitaiko, bet gal problema – ne technologijos? Vaikai gi mėgsta manipuliuoti tėvais. Kartais tiesiog sėdi ir laukia, kad kitą kartą galėtų pasitraukti nuo kompiuterio po ketvirto „eik“, o ne po pirmo. 

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Bet jiems iš tiesų sunku pasitraukti, kai internete tiek visokių įdomybių, – net ir suaugusieji ne visada gali nuo jo atsiplėšti.

– Jūratė: Esu dukros prašiusi parodyti man vieną puslapį, kuriame ji lankosi – dažnai ir atlikdama mokyklos užduotis. Tai jame visas ekranas buvo susikirstytas į centimetro pločio langelius ir kiekviename jų buvo po žaidimą iš kokių tik nori sričių! Pasirinkimas iš tiesų yra milžiniškas. 

– Artūras: Tie, kurie tokius žaidimus kuria, stengiasi didinti vartotojų srautą, drauge ir reklamos įkainius. Mes sukame galvas, kaip vaikus patraukti nuo kompiuterių ir išvaryti į kiemą, o jie – kaip dar labiau privilioti.  

– Jūratė: Tačiau kiek yra prikurta įdomiausių stalo žaidimų – su jais vaikai taip įsijautę nežaidžia. 

– Artūras: Todėl, kad technologinis srautas suteikia greitesnės patirties. O, tarkim, laimėti šachmatų partiją yra gana ilgas procesas.

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Asta: O jūs atsakykite sau į klausimą: ar neprisireikia stalo žaidimų tuomet, kai namuose savaitę nėra nei televizoriaus, nei kompiuterio? Mes, pavyzdžiui, išsitraukiame „Monopolį“, „Alias“, „Dixit“, „Uno“ ir kitus žaidimus tuomet, kai namuose vykdoma bausmė „savaitė be ekrano“. Jau po kokių 4–5 valandų tie žaidimai būna mielai žaidžiami.

– Artūras: O kai atostogauji ten, kur yra vanduo ir visą dieną galima turkštis, nebereikia nei planšetinių, nei kitokių kompiuterių. 

– Tačiau jeigu vaikas žais tik stalo žaidimus, nesinaudos socialiniais tinklais, nesiklausys muzikos per „Spotify“, nežiūrės „YouTube“, galbūt nuo savo bendraamžių jis jausis visu laikmečiu atsilikęs?

– Asta: Niekas to ir nereikalauja. Bet, aišku, man padarė įspūdį, kai sūnus, parėjęs iš mokyklos pasakė, jog persėdo į pirmą eilę, nes gale visi čatina. Per pamoką!

– Artūras: Tai gal jam pasidarė įdomu, gal jis nusprendė labiau pasigilinti, tarkim, į kokią fizikos temą?

– Asta: Ne, ne – jis žinojo, kad jei bus aukštas vidurkis, namuose atsiras naujas kompiuteris... Taip, mums technologijos labai padeda gyventi, pradedant receptais, baigiant pagalba orientuojantis erdvėje, tačiau kaip padaryti, kad jos tarnautų geriems tikslams, skatintų kūrybingumą, leistų tobulėti, o ne atiminėtų energiją, sveikatą ir laiką? Kaip padaryti, kad vaikai jomis „nesusirgtų“? 

– Artūras: Bet gal mes patys jomis „sergame“? Telefone nuolat tikriname, ar negavome elektroninio laiško, daromės visokius selfiukus, norime, kad mus pastebėtų. O vaikai  matydami tokį gyvenimo stilių mus kopijuoja. 

Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.
Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Asta: Neturiu pasidariusi nė vienos asmenukės, nesu užsiregistravusi feisbuke: savo pavyzdžiu rodau, kad gali būti ir kitaip. Tačiau viskas pasisuko atvirkščiai – šioje srityje aš savo vaikams nesu autoritetas.

– Darius: Tai gal tėvams kaip tik reikėtų tuo labiau domėtis, stengtis neatsilikti nuo laiko aktualijų ir suprasti, kuo vaikai gyvena. 

– Asta: Na, taip, pripažįstu: kai trys mūsų šeimos vyrai pradeda tarpusavyje kalbėtis apie technologijas, man tai skamba kaip japonų kalba – būnu priversta prašyti, kad „išverstų“, apie ką jie šneka. Kadangi mano vyras gerąja prasme tiesiog pamišęs dėl technologijų – labai domisi, seka išradimus, vos pasirodo rinkoje naujas telefonas, mes jau kitą dieną jį turime – aišku, kad berniukai su Giedriumi šioje srityje lengviau randa bendrų temų. 

– Artūras: Iš tiesų šiuolaikinės technologijos apima kur kas platesnes sritis nei kompiuteriai ar telefonai. Jos mums labai padeda kasdieniame gyvenime, jos netgi gelbėja žmonių gyvybes. O tie visi žaidimai, socialiniai tinklai – tik pramogoms skirti dalykai, neskatinantys kūrybiškumo. Juos tikrai reikėtų kažkiek riboti. Tiesiog stebėti savo vaikus ir, jeigu matai, kad kažkas ne taip, stengtis ką nors keisti. Keturmečiui galbūt dar sudėtinga paaiškinti, tarkim, kompiuterinių žaidimų žalą, tačiau vyresni paprastai įsiklauso į kitų nuomonę. Jei ne tėvų, tai medikų. Bet jeigu jau yra visiškas „force majeure“, jeigu vaikas nebemoka rašyti lietuviškai ir nuolat būna įlindęs į ekraną, galbūt derėtų atsisukti į tėvus: kur jie buvo visą tą laiką? 

Elaima.lt

Naujausi straipsniai