Knygos, seminarai, straipsniai apie tai, KAIP tapti sėkmės lydimam, laimingam, sveikam ir turtingam, – ar tokie žarstomi patarimai turi prasmę? Ar jie bent kiek veikia mūsų gyvenimą? Apie tai susitiko pakalbėti literatūrologė, poetė, dula Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, žurnalo „Žmonės“ stilistė Austėja Jablonskytė, gydytojas, augalinės mitybos propaguotojas Darius Kubilius ir sporto klubo „Impuls“ treneris Andžejus Gunevičius.
– Vienas iš svarbesnių patarimų, kuriuos tėvai mėgina įbrukti vaikams, – profesijos pasirinkimas. Teko tai patirti?
– Austėja: Iš pradžių stojau į teisę – tiesiog ėjau kartu su visais, nes stoti ten buvo labai madinga. Paskui supratau, kad mados pasaulis vis dėlto man artimesnis, ir pradėjau mokytis Dailės akademijoje. Ją kadaise baigė ir mano tėvai, tačiau jie mane nei skatino, nei atkalbinėjo. Iki šios dienos džiaugiuosi savo pasirinkimu – juk pagal specialybę dirbu be galo mėgstamą darbą! Jei anksčiau ar vėliau ieškodamas savo kelio įsiklausai į save, atrandi tai, kas tau iš tikrųjų svarbu.
– Vitalija: O aš kadaise svajojau tapti režisiere, psichologe ir net fizike! Tačiau atkalbėjo mokytojai, kurie įžvelgė mano talentą rašyti. Jų patarimo paklausiau, tuo labiau kad tada neturėjau atsparumo autoritetams, o ir mokyklose nebuvo skatinama pirmiausia išgirsti save. Kad ir kaip ten būtų buvę, tai vienas iš nedaugelio patarimų, kurie padėjo, nes vaikystėje esu gavusi ir daug beverčių.
– Andžejus: Sportavau visą gyvenimą, bet nuėjau mokytis finansų. Ir tėvai patarė, ir pats norėjau, nes skaičiai patiko ir patinka iki šiol: kremtu juos kaip riešutus. Tačiau, matyt, nuo savęs, nuo savo pašaukimo nepabėgsi – pradėjau dirbti sporto klube ir pajutau: čia mano vieta! Diplomas stalčiuje, o aš jaučiuosi laimingas.
– Darius: Mano istorija banali – patiko gamta, biologija, kelionės, mąsčiau apie gamtos mokslus. Bet išmintinga mano mama pasakė: „Biologiją gali studijuoti ir per žmogų – rinkis mediciną.“
– Andžejus: Gražus paaiškinimas.
– Darius: Paklausiau jos patarimo ir ne pralaimėjau, o laimėjau. Medicina apima daugybę sričių, joje gali būti tiek amatininkas, tiek filosofas. Ta profesija mane iki šiol įkvepia, nes joje gali atrasti save.
– Dariau, jūs ne tik operuojate, gydote nudegimus, bet ir rimtai domitės augaline mityba. Kas nutiko, kad per naktį, kaip sakėte, pakeitėte savo gyvenimą?
– Darius: Mano artimieji turėjo rimtų lėtinių ligų, kai kurių jų netekau. Tai mane sukrėtė, ėmiau ieškoti tokių sveikatos problemų sprendimo rakto, nes įprastinė medicina lėtines ligas tik apgydo. Radau informacijos apie JAV mediko dr. Caldwello Esselstyno tyrimus, kurie patvirtino, kad prie augalinio maisto perėjusiems pacientams nustojo progresuoti širdies ir kraujagyslių ligos, jie gyveno dar ilgus dešimtmečius. Mityba duoda stipresnį poveikį nei vaistai ar operacijos. Taigi, tokią mitybą išmėginau pats – savijauta, greitai ištirpęs antsvoris tik įrodė, kad tai veikia.
– Vitalija, jūs prieš keletą metų tapote dar ir dula – moterimi, kuri padeda būsimai mamai ir jos šeimai iki gimdymo, per gimdymą ir po jo. Kad tokios paslaugos reikia, supratote iš asmeninės patirties?
Vienas esminių dulos darbo principų – ne būti patarėja, žarstyti savo patarimus, o padėti atrasti tai, kas tinka būtent konkrečiam žmogui.
– Vitalija: Nuo vaikystės buvau smalsi ir užduodavau daug klausimų. Tas smalsumas išliko: buvo įdomi ne tik kalba, kultūra, bet ir gamtos dėsniai, žmogaus prigimtis, sveikata plačiąja prasme. Gimus pirmam vaikui man kilo įvairių klausimų. Ieškodamos atsakymų su draugėmis sukūrėme daug naujų veiklų, tarp jų ir dulų mokymus Lietuvoje, ir pati ja tapau. Man svarbu, kad dulos pagalba yra subtili ir įvairiapusiška. Reikia tylos, įsiklausymo, empatijos, nes laukia subtilus prisilietimas prie ypač jautrių ir sakralių procesų. Tačiau vienas esminių dulos darbo principų – ne būti patarėja, žarstyti savo patarimus, o padėti atrasti tai, kas tinka būtent konkrečiam žmogui.
– Nes ir taip patarėjų per akis – pradedant gydytojais, baigiant kaimynėmis ant suolelio...
– Vitalija: Po gimdymo moterys dažnai tik tuo ir skundžiasi: tiek daug patarimų – kaip tarp jų susivokti? O susivokti – svarbiausia. Taip pat – įsiklausyti į save: kaip TU jautiesi, kai prisimeni savo gimdymą, žindai ar nežindai ir taip toliau.
– Austėja, dabar stilisčių aukso laikai, nes atrodo, kad nė viena mergina ar moteris nebežino, kaip rengtis. Joms reikia patarimų. Kodėl?
Kartais susidaro įspūdis, kad žmogus taip nepasitiki savimi, kad bijo suklysti net dėl smulkmenų: jis nuolat klausia patarimų.
– Austėja: Reikėtų atsigręžti į praeitį. Mūsų mamos gyveno laikais, kai beveik nieko nebuvo: gavusios džinsus, jos jautėsi kiemo žvaigždės. O mes gyvename tarp milžiniškos prekių pasiūlos ir šimtų parduotuvių. Normalu, kad žmonės tarp tos pasiūlos sutrinka. Be to, žiniasklaida kartais mėgina įteigti geidžiamą idealą, kaip mes turėtume atrodyti. Nes jei esą atitiksi tam tikrą grožio ar stiliaus standartą, tai ir gyvenimas susitvarkys... Kartais susidaro įspūdis, kad žmogus taip nepasitiki savimi, kad bijo suklysti net dėl smulkmenų: jis nuolat klausia patarimų. Bet juk pati gražiausia suknelė neišgelbės, jei ją dėvėdama nepatogiai jausiesi! Visada siūlau verčiau apsivilkti paprastesnį drabužį, su kuriuo geriau jautiesi, nei ypatingesnį, kuris varžo.
– Vitalija: Austėja sako, kad esame praradę santykį su mada, tačiau ne tik su ja – sovietmečiu nutrūko daug tradicijų. Viena jų – gimdymo, kaip visai bendruomenei svarbaus įvykio, suvokimas. Todėl ir atsirado dulų poreikis. Anksčiau gimdanti moteris sulaukdavo daug palaikymo ne tik iš vyresnių moterų, vadinamųjų bobučių, kurios padėdavo gimdyti, bet ir iš sesių, tetų, kaimynių: jos pabūdavo kartu kelias dienas ar savaites po gimdymo, stebėdavo, kaip moteriai sekasi, gamindavo maistą, nuimdavo nuo jos pečių buities rūpesčius. O šiuolaikinė moteris dažnai lieka visai viena.
– Andžejau, daug moterų nori greitai sulieknėti. Tikriausiai neatsiginate prašymų patarti – kaip?
– Andžejus: Žaibiško rezultato nebūna. Grožio kultas tebeklesti, bet pastebiu gerą tendenciją – orientuotis į sveikatą. Jau pradedama įsisąmoninti, kad nesvarbu, koks tu: mažas, aukštas, apkūnus, liesas, vis tiek esi savotiškai gražus, todėl neverta perlenkti lazdos ir kraustytis iš proto dėl kiekvieno gramo. Arba žūtbūt siekti kažkokio mistinio idealo. Dabar populiaru į socialinius tinklus dėti „selfius“, kuriuose matosi treniruoti merginų sėdmenys. Na, veidas – suprantu, bet prieš veidrodį iš visų jėgų stengtis „pagauti“ vaizdą iš kitos pusės...
– Moterys turbūt stengiasi, kaip sakoma, išspausti iš savęs geriausią savo versiją...
Sportu galima save patobulinti, bet ne visiškai pakeisti. Nedera pamiršti, kad visgi aš esu aš, – nereikia norėti savęs paversti raumenų kalnu ar sulysusia gražuole.
– Andžejus: Sportu galima save patobulinti, bet ne visiškai pakeisti. Nedera pamiršti, kad visgi aš esu aš, – nereikia norėti savęs paversti raumenų kalnu ar sulysusia gražuole. Ateina, pavyzdžiui, dvi draugės: viena – lieknesnė, kita – apkūnesnė. Ir lieknesnė dažniausiai guodžiasi, kad ta kita liesėja greičiau nei ji. Bet tai juk normalu: apkūnesnis žmogus visada atsikrato daugiau kilogramų. Tačiau moterys tuo labai sunkiai patiki – joms reikia numesti tiek, kiek numetė draugė... Svarstyklės yra blogis, todėl dažnai patariu klientėms išnešti jas iš namų. Geriausias apimčių matas – mūsų mėgstami drabužiai: jeigu jau veržia, žinai, kad reikia šiek tiek susirūpinti.
– Dariau, esate sakęs, kad dažnai pacientai jūsų patarimų neklauso, nors gydytojų patarimų neturėtų praleisti pro ausis.
– Darius: Neklauso, nes lendu į erdvę, kurioje visi jaučiasi ekspertai. Juk visi esą žino, kaip maitintis, kaip gyventi, ar ne? Jei mėgini patarti, jie sako: „O man taip labiau patinka!“ Nesvarbu, kad pakeitus mitybą problemos arba visiškai išsispręstų, arba jų gerokai sumažėtų. Be to, kol žmonės neturi itin didelių bėdų, visai nesijaudina, kad ateityje jų turės, arba iškart nutaria, kad taip, kaip siūlau, jų neįveiks. Nors, pavyzdžiui, 80 procentų žmonių, susirgusių II tipo diabetu, galėtų gyventi be vaistų, jei kitaip maitintųsi.
– Knygynai pilni knygų su patarimais apie sveiką gyvenseną, nors mažai kas pakeičia gyvenimą jas perskaitę. Jums, girdėjau, taip ir nutiko?
– Darius: Taip, prieš penkerius metus perskaitęs T. Colino Campbello knygą apie augalinę mitybą nustėrau: negi viskas taip paprasta? Pakeiti mitybą ir sveiksti? Įsitikinau: taip! Aš buvau sveikas, bet kai kurie mano artimieji didžiulėmis pastangomis irgi visa tai išmėgino ir pasveiko. Įdomu, kad žmonėms sunkiausia atsisakyti visai ne mėsos, o sūrio: esame tikra „cheeseholikų“ visuomenė... Dar – žuvies, nes vyrauja neišmušamas įsitikinimas, kad ją valgyti labai sveika. Taip, iš pat pradžių stengiausi patarti mitybą keisti ir kitiems, ypač turintiems sveikatos bėdų, bet mažai kas išdrįsta žengti už savo malonumų barjero, o maistas yra vienas iš malonumų.
– Austėja: Sunku net po truputį mažinti tai, ką labai mėgai... Prieš keletą metų dėl alergijos teko atsisakyti kai kurių produktų – oi, ilgai parduotuvėse į juos gailiai žiūrėdavau. Tai pareikalavo daug pastangų.
– Austėja, ar merginos ir moterys klauso jūsų patarimų?
– Austėja: Ir taip, ir ne. Prieš patardama stengiuosi su jomis susipažinti, nes patarimas turi būti pasvertas, pritaikytas būtent tam žmogui ir tai situacijai, asmeniškas. Jei nuoširdžiai įsigilini, patarimas veltui nenueina – padeda jam. Bendri ir abstraktūs patarimai veikia mažiau.
– Ne kartą esu girdėjusi: „Tu man nepatarinėk, šita spalva man netinka, aš žinau!“
– Austėja: O taip, su tuo nuolat susiduriu. Yra vienas veiksmingas dalykas: fotografija. Kai dirbu ir ruošiu žurnalo heroję fotosesijai, paprašau apsirengti taip, kaip ji nori, ir taip, kaip siūlau aš. Tada žiūrime nuotraukas. O jose moteris akivaizdžiai pamato, kad ir siūlyta nemėgstama spalva labai tinka, ir siluetas.
– Vitalija, ar kartais jaučiate, kad jūsų pagalbos žmogus tiesiog negali ar nenori priimti?
– Vitalija: Mūsų profesinės etikos vienas iš principų toks: negali eiti į gimdymą, jei moteris ar jos vyras tavimi nepasitiki. Arba jauti, kad su jais nerasi nuoširdžios kalbos. Kaip smalsaujantis ir ieškantis žmogus, turiu daug patirties ir noriu ja pasidalyti. Vis dėlto pirmiausia įvertinu, ar žmogui tikrai ta mano patirtis ir žinios aktualios. Paklausiu, ar norėtų išgirsti daugiau. Jei nori, dalijuosi. Jei ne – susilaikau. Dulos misija – palaikyti moterį, padėti jai pačiai rasti tinkamiausių sprendimų, o ne spausti, kad elgtųsi, kaip nori dulos ego. Todėl kartais geriau prikąsti liežuvį ir neduoti savo patarimo: nesutik su cezariu, laukiam dar dvi valandas ir pagimdysi pati.
– Andžejus: Bet patarimas, būna, išsprūsta.
– Vitalija: Pastebėjau, kad jei persistengi, sumoki kainą. Supranti, kad be reikalo mėginai būti protingesnė, neparodei deramos pagarbos. Kai spaudi, tai kalbi „iš viršaus“, elgiesi su žmogumi, lyg jis būtų neįgalus. O aš tikiu, kad mes visi esame įgalūs rinktis, kas mums geriausia. Klausimas, ar norime.
– Na, jūs elgiatės labai etiškai, tačiau daugybės pasipylusių kursų ir seminarų, pradedant ezoteriniais ir baigiant labai žemiškais, organizatoriai paima pinigus ir nesuka galvos, kaip su ta jų ne visada patikrinta informacija ir prieštaringais patarimais toliau gyvens žmogus.
– Vitalija: Taip, laukiantys šeimos pagausėjimo tėvai gali rasti daug kursų ir kai kuriuose jų įteigiama, „kaip turi būti“. Ir kad kitaip moterys nepagimdys. Esu sutikusi moterų, kurios pasakojo kursuose patyrusios didelį spaudimą, bet niekas nesigilino, kaip jos jaučiasi. Apibendrinti teoriniai patarimai gali padaryti daug žalos, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.
Jei dėstysi tiesas, kuriomis pats negyvensi, tavimi nepatikės.
– Darius: Jei duosi nepatikimą patarimą, jei įteigsi, kad taip daryti būtinai reikia, žmogus ir galą gali gauti įnirtingai stengdamasis tapti, pavyzdžiui, žaliavalgis – jis gi valinga būtybė. Daug kas priklauso ir nuo patarėjo: jei dėstysi tiesas, kuriomis pats negyvensi, tavimi nepatikės.
– Andžejus: Kartais žmogų taip užvaldo azartas, kai svoris ima kristi, kad nebegali sustoti. Tu jam sakai, kad gal jau užteks, o jis „negirdi“.
– Darius: Betgi geras tas jausmas, kai lieknėji...
– Žmonės kartais nepriima patarimų, nes...
– Darius: Jaučiasi taip, lyg valdytų padėtį. Kas, kad aplink daugybė giminių mirė nuo infarkto. Jiems tai esą negresia...
– Vitalija: Yra auksinė frazė: „Man taip nebus!“ Besilaukiančių moterų lūpose ji irgi skamba. Vertinu ją kaip savisaugos dalį: nenoriu nei matyti to, apie ką pasakoji, nei galvoti apie tai, nei svarstyti. Ne, mano vaikas neverks tiek daug, kiek kiti; ne, žindymo sunkumų man nekils; ne, jau aš tai nebūsiu kaip mano mama...
– Darius: Kūdikiai ir vaikai iki dvejų metų dažnai apsipila ir nusipliko mamos kava ar arbata – jie gi viską griebia. Patariu, kaip greitai skystį atvėsinti: įsimeskite ledukų. Bet daugeliui atrodo, kad joms taip nenutiks.
– Tai kaip nepasiklysti patarimų jūroje?
– Austėja: Perleisti tuos patarimus per save – mąstant savo galva.
– Vitalija: Ir pasižiūrėti, kaip atrodo ir gyvena pats patarėjas...