„Laimos“ klubas: Ar prestižinės gimnazijos nutiesia kelius į sėkmę?

Mokiniai / „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Kažkada tėvai nerimaudavo dėl to, ar jų vaikas įstos į aukštąją mokyklą. Dabar – ar nesuklups per atranką į prestižinę gimnaziją ir net ar bus užrašytas į jų parinktą pradinę mokyklą. Vaikai jaučia vis stipresnį jų spaudimą, kritiką dėl pažymių, o tėvai dar ir tarpusavyje lenktyniauja, kurių atžala mokysis kietesnėse gimnazijose ar universitetuose.

Apie tai susitiko pasikalbėti Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja Asta Karaliūtė-Bredelienė, rašytoja, Kembridžo universiteto švietimo studijų magistrantė Unė Kaunaitė, grupės „G&G Sindikatas“ lyderis, socialinių projektų bendraautoris Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir politologas, interneto dienraščio www.bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys.

– Une, studijavote Šv. Andriejaus universitete Škotijoje, Kembridžo universitete šįmet baigėte magistrantūros studijas. Prieš tai mokėtės Vilniaus licėjuje. Buvote užkietėjusi moksliukė?

– Unė: Metus licėjuje prisimenu beprotiškai pozityviai! Kad stosiu į jį, net klausimo nekilo, nes ten mokėsi mano sesuo. Kai ji pirmą kartą parsinešė namo licėjaus laikraštį, pagalvojau: „Dieve mano, yra mokykla, kuri turi savo laikraštį! Vieną dieną būsiu jo redaktorė.“ Taip ir įvyko. Man licėjuje buvo patys šviesiausi metai. Ten yra vieta vaikui, kuris savo mokykloje jaučiasi šiek tiek nesuprastas, neranda bendraminčių, iš kurio kartais pasišaipoma, kad jis per gerai mokosi. Licėjuje nesimoko žmonės, kurie galvoja vien tik apie mokslą, – jie tiesiog rimčiau žiūri į kai kuriuos dalykus ir turi kitokių interesų. Ten sutikau geriausių draugų, mes iki šiol bendraujame, nesvarbu, kuriame pasaulio kampe būtume.

– Kalbama, kad tokiose gimnazijose vaikai jaučiasi tarsi šiltnamyje.

Unė: Mokiausi sau, dėl savęs, todėl, kad buvo įdomu. Deja, daug vaikų yra mokomi kitko. Dar iki licėjaus esu sėdėjusi suole su mergaite, kuri verkdavo dėl devintukų.

– Unė: Negaliu nesutikti. Taip, licėjų mes patys vadinome šiltnamiu, o Škotijoje mano universitetą dėstytojai ir studentai vadino burbulu, bet aš visada stengiausi neprarasti ryšio ir su kitaip gyvenančiais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad į Kembridžą patekau ne iškart po mokyklos, o vėliau, kai jau įgijau kitokios patirties su kitokiais žmonėmis. Ir pradėjau galvoti, kad ne pažymiai svarbiausia, nors visada siekiau aukščiausių balų. Mokiausi sau, dėl savęs, todėl, kad buvo įdomu. Deja, daug vaikų yra mokomi kitko. Dar iki licėjaus esu sėdėjusi suole su mergaite, kuri verkdavo dėl devintukų.

Donatas Puslys, Unė Kaunaitė / Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Dabar turbūt nė vienoje mokykloje nėra nė vienos klasės, kur bent viena mergaitė neverktų dėl to. Jos bijo tėvų reakcijos.

– Donatas: O aš buvau tas, kuris juokdavosi iš verkiančių dėl pažymių.

– Asta: Pas mus irgi yra verkiančių. Atėję į pirmą licėjaus klasę vaikai dažnai būna šokiruoti: juk anksčiau savo mokyklose gaudavo vien dešimtukus, o dabar štai ir šešetai, ir septynetai. Bet paskui jie išmoksta nebeverkti.

– Gabrieliaus vaikai dėl pažymių turbūt neraudodavo – tėtis juk tolerantiškas...

– Gabrielius: Nežinau, į ką jie atsigimė, bet kažkodėl mokosi labai gerai. Dukra pavasarį baigė Jėzuitų gimnaziją, įstojo studijuoti odontologijos, dvylikametis sūnus mokosi toje pačioje gimnazijoje. Dukra kažkada pasakė, kad nori „į jėzuitus“. Sakom: „Stok, kas tau trukdo?“ Tai ji pati susižinojo, kokių reikėtų korepetitorių, pateikė mums sąrašą, mes juos pasamdėme, ji pasiruošė ir įstojo. Brolis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik sekti sesers pėdomis. Irgi tokį sąrašą atnešė. Jie mokėsi, ruošėsi, mes su žmona už juos nieko nedarėme.

– Ir net širdis nevirpėjo: įstos ar neįstos?

– Gabrielius: Tai juk jų gyvenimo kelias.

– Pažįstu mamų, kurios vaiko neįstojimą į išsvajotą gimnaziją išgyveno kaip asmeninę tragediją.

– Gabrielius: Nežinau, ar teisingai elgiamės, bet mes skiepijame vaikams mintį, kad mokytis yra privalu, tačiau gyvenime ne tai svarbiausia. Svarbiau užaugti geru žmogumi. Bet, aišku, norisi, kad vaikams sektųsi. Važinėju po mokyklas ir dvyliktokams kalbu apie motyvaciją. Vienas mano kalbos sakinys yra toks: „Dalis kačiukų turi būti paskandinta.“ Jei tu dvylika metų nesimokei – ko tikiesi? Sakau tiesą: nesimokei – neišlaikysi egzaminų. Viskas. Rezultatus gali lemti stresas, tu gali pasirodyti blogiau, nei sugebi, bet tu vis vien tuos egzaminus išlaikysi – jei mokeisi. Jei tau trukdo jaudulys, irgi gali išspręsti tą problemą. Mokykloje bijojau viešai kalbėti. Taip, kad neidavau atsakinėti prieš klasę, pasakydavau, kad rašytų man dvejetą. O paskui scena išmokė nebebijoti.

Donatas Puslys, Unė Kaunaitė / Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Donatas trejus metus yra dalyvavęs programoje „Renkuosi mokyti“. Kokie įspūdžiai grįžus į mokyklą pamokytojauti? Ar jūsų nestebino šiai mokinių kartai būdinga didžiulė tarpusavio konkurencija?

Donatas: Taip, tą konkurenciją tarp vaikų tikrai jusdavau, kai paskelbdavau pažymius: jie iškart klausinėdavosi, kiek gavo draugai.

– Donatas: Programos idėja buvo pasiųsti jaunų, mokslus baigusių žmonių į provincijos mokyklas. Buvau vienas iš nedaugelio, pasiprašęs į bet kurią kaimo mokyklą, bet mane kažkodėl paskyrė į Vilnių, į privačią tarptautinę mokyklą. Taip, tą konkurenciją tarp vaikų tikrai jusdavau, kai paskelbdavau pažymius: jie iškart klausinėdavosi, kiek gavo draugai. Jei gavai šešetą, o kiti tik keturis – jėga! Bet jei kiti daugiau – jau blogai. Mėgindavau pasakyti, kad neverta lenktyniauti tarpusavyje, geriau lenktyniauti su savimi, su savo nežinojimu. O kai kalbėdavau apie klaidas, jie iškart klausdavo: „O kas jų padarė?“ Jiems reikia vardo ir pavardės, kad galėtų į tą žmogų besti pirštu ir pasakyti, jog jis kvailas. Aišku, nesakydavau.

– Mokytoja Asta, manau, susiduria ne tik su vaikais, kovojančiais dėl pažymių, bet ir dar labiau dėl jų besisielojančiomis mamomis, ar ne?

– Asta: Laisvi žmonės siekia tokius užauginti ir savo vaikus ir šių už gautą devynetą nebaudžia. Bet ne vieną ir ne du kartus esu iš mamų girdėjusi: „O kodėl mano vaikui TIK 9? Kaip aš galėčiau jam padėti?“ Mes, mokytojai, dažnai pakalbame, kad sunkiausia mūsų darbo dalis – bendrauti su tėvais. Vaikams daug greičiau gali viską paaiškinti. Vaikai tiesiai nepasako, kad tėvai juos spaudžia, bet kartais išgirsti: „Susitinkam pas mane, nes manęs tėvai už devintuką savaitę iš namų neišleidžia.“ Negaliu pasakyti, kad tokių tėvų dauguma, bet keletas kiekvienoje klasėje yra. Būna tokių, kurie ateina ir klausia: „O kodėl mano vaikas nesimoko?“

– Gabrielius: O kodėl jie jūsų klausia? Jūs turėtumėte to klausti.

– Asta: Aš nuraminu, kad gaus tas jūsų vaikas iš egzamino šimtuką, pamatysite. Ir gauna.

Donatas Puslys, Unė Kaunaitė / Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Tai ko jie DAR nori?

– Asta: Jie aiškina, kad abu su vyru mokėsi puikiai, vyresnieji vaikai – irgi, o štai jaunėlis nesimoko, – kas dabar bus? Na, o jaunėlis paskui gauna tris šimtukus iš egzaminų ir fotografuojasi su premjeru. Pas mus mokosi daug medikų, teisininkų, akademinio pasaulio šviesulių vaikų. Tie tėvai mokykloje buvo pirmūnai. Jie niekaip negali suvokti, kaip jų vaikai gali mokytis bent kruopelyte prasčiau nei jie. Ir kodėl, pavyzdžiui, kartais vaikus labiau traukia sportas ar muzika? Kodėl jiems neįdomu ir nesinori mokytis? Gautas balas rodo pasiektą rezultatą – kaipgi man, mamai pirmūnei, suprasti ketvertą iš anglų, pavyzdžiui? Ir savo kailiu esu tai ne kartą patyrusi – tikrai.

– Tėvams sunku suvokti, kad vaikas nėra jų klonas?

– Asta: Būtent. Supermamos taip su vaikais susitapatina, kad sako: „Mes įstosim, mes pasieksim.“

– Gabrielius: Tai tėvų kompleksas. O galbūt mamos lenktyniauja vienos su kitomis – rankinukais, batais ir vaikais?

– Asta: Galbūt. Viena draugė kartą man pasakė: „Žinai, pastebiu, kad dabar vyrauja tokia nuostata: tu priklausai aukštuomenei, jei turi namą, gerą mašiną ir vaiką licėjuje.“ Taip yra. Bet neabsoliutinu – ne visi tėvai tokie.

– Reitinginės gimnazijos ir kaimo mokyklos abiturientas: kuris iš jų nevienodomis starto sąlygomis geriau įsitvirtins gyvenime? Ir taip aišku.

– Gabrielius: Mes ką tik šnekėjome, kokie vaikai, kokie tėvai ir jų finansiniai ištekliai, kuriais tie vaikai remiami, – ką čia lyginti...

– Asta: Bet yra visokių vaikų iš visokių šeimų ir pačiose geriausiose gimnazijose.

– Gabrielius: Tai išimtys. Juk klanai rūpinasi savais.

– Unė: Nesakyčiau, kad starto sąlygos geresnės dėl tėvų finansinės padėties. Taip, yra labai turtingų tėvų. Bet yra ir kitokių. Aš studijavau vienuose geriausių universitetų ir sutikau ten vaikų, atvažiavusių iš mažų Lietuvos miestelių mokyklų. Žavėjausi jais.

– Asta: Į licėjų mokytis pagal tarptautinio bakalaureato studijų programą retkarčiais atvyksta mokinių iš mažesnių miestelių – tie vaikai, kurie sugeba išsiveržti iš savo aplinkos, labai dažnai pasiekia kur kas daugiau nei vilniečiai.

– Unė: Daug labiau nei finansai padeda licėjaus alumnai. Jie rodo pavyzdį, nuolatos bendrauja, susitinka.

– Gabrielius: A, tai jūs sekta... (Juokiasi.)

– Asta: Mes esame rezervatas, tai tiesa. Taip, licėjaus žmogus atpažįstamas iš arogancijos, iš pasitikėjimo savimi, iš aukštai pakeltos galvos. Panašiai, kaip kadaise Vilniuje būdavo atpažįstami baigę tuometinę 9-ąją vidurinę mokyklą.

– Unė: Kartą autobuse pamačiau merginą, pažvelgėme viena į kitą įdėmiau ir viena kitai linktelėjome: licėjus!

– Asta: Mūsų vaikus galima pažinti iš to, kad jie autobusuose kalbasi apie literatūros kūrinius, personažus arba sprendžia uždavinius. Jie smalsūs, jie visko nori, jiems viskas įdomu.

– Na, o aš esu girdėjusi vienos prestižinės gimnazijos merginos nusiskundimą, kad jos nelabai supranta mokytojai, nes ji aktyviai sportuoja (jų nuomone, švaisto laiką ne mokslams), o bendraamžiai po pamokų kalbasi TIK apie pažymius, klasės reitingus ir namų darbus... Antra vertus, girdėjau ir kitą nuomonę: jei tikrai nori mokytis, bėk iš aplinkos, kurioje dauguma to nenori.

– Donatas: Taip, aplinka svarbi. Vienose, tose gerose, mokyklose dauguma arba visi vaikai mokosi, kitose – dauguma mokytis visai nenori.

– Gabrielius: Jei tu ten norėsi mokytis, būsi nesuprastas. Ir tu gal net nedrįsi būti kitoks.

– Unė: Taip, tave įkvepia kitų sėkmė. Tu matai, pavyzdžiui, kad daugybė tavo mokslo įstaigos auklėtinių sėkmingai įstoja į gerus užsienio universitetus, taigi, gali ir tu.

Asta: Esminis geros mokyklos bruožas – joje išugdomi laisvi žmonės, galintys rinktis, turėti drąsos daryti tai, ką nori.

– Asta: Mokymasis irgi yra tam tikra saviraiškos erdvė. Mokaisi ne dėl pažymio, bet ir pažymį gali laikyti saviraiškos erdve. Esminis geros mokyklos bruožas – joje išugdomi laisvi žmonės, galintys rinktis, turėti drąsos daryti tai, ką nori. Ir bendruomenė tos drąsos įkvepia.

– Gabrielius: Ir vėl giriate licėjų?

– Asta: Aš tiesiog didžiuojuosi.

– Donatas: Esu baigęs Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, irgi vieną iš geresnių. Ir kai mane, humanitarą, staiga įmetė į klasę, kur buvo sustiprinti tikslieji mokslai, iš gero mokinio kaipmat virtau tinginiu vidutinioku. Taip, aš tingėjau... Ir po pamokų tikrai nekalbėdavome apie personažus, kaip licėjaus auklėtiniai, – žaisdavome futbolą arba pliekdavome kortomis. O paskutiniais metais prasidėjo lenktynės: kai kurie ėmė lenktyniauti dėl raudono diplomo, bet aš žinojau, kad man jis nešviečia, ir mokiausi tai, kas buvo įdomu. Savarankiškai. Todėl mokykla nebuvo mano pagrindinė išsilavinimo erdvė. Bet dvyliktoje klasėje pasistengiau ir iš matematikos egzamino surinkau devyniasdešimt balų – niekas tuo negalėjo patikėti.

Donatas Puslys, Unė Kaunaitė / Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Kaip sau norit, bet po pamokų kalbėti vien tik apie pamokas, man atrodo, nesveika.

– Asta: Dar kartą noriu pakartoti, kad tam tikra prasme tai saviraiškos erdvė.

– Bet negi žmogui daugiau niekas neįdomu? Jis neturi jokio hobio?

– Unė: Gal kai kam keista, bet yra žmonių, kuriems mokslas ir yra hobis. Jiems nuoširdžiai įdomu sėdėti laboratorijoje ir kurti. Saldainius, pavyzdžiui. Arba važiuoti į NASA. Jie laimi pasaulinių olimpiadų medalius, nes jiems įdomu.

– Gabrielius: Kiekvieno žmogaus gyvenimo siekiamybė – būti laimingam. Vienam reikia į NASA, kitam – gitaros ir palapinės. Ir galbūt užtenka baigti keturias klases. Jei jis nugyvena laimingą gyvenimą, sąžiningai moka mokesčius ir užaugina gerus vaikus – puiku. Kažkada mečiau teisės studijas po trečio kurso, supratęs, kad tai ne man. Tik manęs niekas nesuprato: kaip?! Tokia prestižinė vieta – tu tik baik, o paskui daryk, ką nori. Prieš keturiolika metų išėjau iš visų darbų ir dirbu sau. Daug piešiu, groju, dėstau, įvairiose lygose žaidžiu ledo ritulį, nes man tai velniškai patinka. Ir neveikiu nieko, kas nepatinka. Tai noriu įdiegti ir vaikams. Siekti mokslo aukštumų – puiku. Nesiekti, bet atrasti, kas gyvenime tave uždega, – irgi gerai. Nes baisiausia įsivelti į sistemą ir nešti jungą, kurio nekenti. Tik gražios vėliavos ir didūs antpečiai, bet akyse jau nėra ugnies. Jiems keturiasdešimt metų, jie žiūri su pavydu į mane ir sako: „Ir aš noriu būti piratas...“ Pažįstu savo kartos pankų, kurie nestojo į jokius universitetus, išmoko tatuiruočių meno, atidarė savo salonus ir uždirba daugiau nei visi jų bičiuliai vadybininkai kartu sudėjus. Tų „ponų“ akimis, tie keisti, prištampuoti geležies pankai iš viso turėtų prasigėrę gulėti pakrūmėse...

Donatas Puslys, Unė Kaunaitė / Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

Asta, kodėl jūsų vaikai nesimoko licėjuje?

– Asta: Sūnus dar antrokas, o dukra tiesiog nepanoro. Buvo gaila savo mokyklos, joje ji puikiai jautėsi. Bet licėjuje būtų buvę geriau – dabar ji tai jau suprato. Ugdau vaikus taip, kad jie suvoktų: tu esi atsakingas už savo pasirinkimus. Tu pats, o ne tėvai. Tačiau dar niekad nematėme tiek tėvų, kurie už vaikus atnešė jų dokumentus stoti į licėjų, kiek šiemet... Anksčiau ateidavo patys vaikai, dabar – tik tėvai.

– Gabrielius: Paskui ateis tėvai, paims namų darbus ir parneš vaikams namo.

– Auga nesavarankiška, pasyvi karta?

Gabrielius: Man rodos, buvome maištingesni. Aš mokykloje neskaičiau privalomos literatūros, nes nepatiko mokytoja.

– Gabrielius: Man rodos, buvome maištingesni. Aš mokykloje neskaičiau privalomos literatūros, nes nepatiko mokytoja. Visada rašydavau rašinėlius laisva tema, mokytoja nubraukdavo, įvertindavo dvejetu ir po juo parašydavo savo variantą – „kaip reikia“, o aš jos rašinėlį nubraukdavau, parašydavau du ir vėl pildavau savo. Taip ir susirašinėjome. Visus tuos petrus kurmelius ir altorių šešėlius perskaičiau jau po mokyklos, kai niekas to nereikalavo. Norėdamas mokykloje būti savimi, tu tikrai būsi mažiau įvertintas už tą, kuris prisitaiko.

– Asta: Taip, matau problemą: vaikų maištingumas mažėja! Pavyzdys: sėdi mano dukra ir sprendžia penkiasdešimt matematikos uždavinių per atostogas. Sėdi, keikia tą matematiką. Klausiu: „Kodėl darai? Juk atostogos.“ Aš tikrai nedaryčiau. Ji atsako: „O kaip galima nedaryti, jei užduota?“

– Gabrielius: Jie užaugę per atostogas turbūt eis į darbą...

– Asta: Nedrįsta pasipriešinti. Net mokytojui, kuris su jais daro, ką nori. Jie per daug paklusnūs ir tyli, kai nereikia tylėti. Mane stebina, kad kai kurie jų net nepažįsta miesto, kuriame gyvena. Nesiorientuoja senamiestyje. Kai apie tai užsiminiau tėvams, jie pasakė, kad tai normalu. Juk vieni (kalbėjome apie devintokus!) niekur neina. Taip, kai kurie atvežami nuo durų iki durų. Jei mama negali nuvežti, tai močiutė išmoksta vairuoti ir veža.

Donatas Puslys, Unė Kaunaitė / Mariaus Žičiaus/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Gabrielius: Gal tiems vaikams išgyvenimo žygį organizuoti?

– Asta: Saviems auklėtiniams organizuodavau. Pastebiu, kad tėvai (nebūtinai licėjaus mokinių) dažnai sako: „Vaikeli, tau viskas duota, tu tik mokykis. Kodėl nesimokai?“ Tai nei geros, nei blogos mokyklos – tai visuomenės problema. Atimti iš vaiko galimybę savarankiškai spręsti ir veikti, viską už jį suorganizuoti. Pilna tokių pažįstu už licėjaus ribų, tad rezervatai čia niekuo dėti. Paskui tikisi to vaiko dešimtuko kaip prizo sau.

– Gabrielius: Meilės trūksta. Žmogus, kuris tikrai myli savo vaiką – ne pinigais, ne daiktais, o myli kaip žmogų, taip nepasakys. Jis duos jam rinktis, klysti, vėl rinktis, išmėginti save įvairiose veiklose, o ne šauks, kad reikia apsispręsti dėl vienos.

O kodėl viskas vertinama reitingais? Mokyklos, klasės. Tuoj darbovietėse atsiras reitingai...

– Unė: Australai atsisakė tarpmokyklinių reitingų, nes jie niekuo nepadeda. Tegul geriau pačios mokyklos įsivertina silpnąsias savo grandis.

– Donatas: Žmogus pas mus juk turi turėti etiketę: pažymį, profesiją, pareigas.

Skaitykite daugiau