„Laimės pradinės“ vyrai: kaip įnešti daugiau džiaugsmo į savo ir vaikų gyvenimus?

Egidijus Kabošis ir Dominykas Elenbergas/Asmenininio archyvo nuotr.
Egidijus Kabošis ir Dominykas Elenbergas/Asmenininio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2020-06-07 19:43
AA

Dominykas Elenbergas, Egidijus Kabošis ir Dainius Juozaitis, pradėję dirbti mokytojais ir vesti „Laimės pradinės“ miško stovyklas vaikams, tikina, kad jiems užtenka vos kelių dalykų, jog būtų laimingi.

Dominykas Elenbergas, Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytojas, miško stovyklų vaikams „Laimės pradinė“ vadovas, dviejų vaikų tėtis:

Dažnai įsivaizduojame, jog kuo daugiau žinių perduosime vaikui, tuo jis taps laimingesnis, protingesnis, pranašesnis. Jau per pirmąsias stovyklas pamatėme, kad vaikai vienareikšmiškai labiausiai mėgsta laiką, kai jie gali žaisti.

Iš tikrųjų vaikui reikia labai nedaug, kad taptų laimingas: atsidūręs natūralioje terpėje, gamtoje, jis pradeda reikštis, atgyja. Miškas veikia terapiškai – ir vaikus, ir suaugusius.

Tai ir yra laimės pagrindas: santykis su gamta, tas natūralus jausmas, kai gali veikti, ką nori.

Suaugusieji lengvai pamiršta paprastus dalykus, kurie teikia laimės.

Man laimė yra būsena, gebėjimas sustoti, atsipalaiduoti, kai mintys nelenda į galvą. Ne lėkimo, o buvimo jausmas. Šį sieju su mišku. Ateinu į Skirgiškių mišką prie Vilniaus, kur vedu stovyklas, dingsta įtampa, pasikraunu vidinės ramybės.

Norinčiam patirti daugiau laimės suaugusiam žmogui, vienintelis būdas yra sustoti. Pavyzdžiui, karštą dieną, išsimaudyti upelyje, ten įmerkus kojas papietauti.

Dominykas Elenbergas/Asmenininio archyvo nuotr.

Egidijus Kabošis, Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytojas, „Laimės pradinės“ bendraįkūrėjas, dviejų vaikų tėtis:

Pirmas dalykas, kuris man padeda „įpūsti“ džiaugsmo – kiek įmanoma būti čia ir dabar, miške su vaikais. Padėti į šalį telefoną, darbų sąrašą, planavimą. Gamtoje, kur vaikai tyrinėja, atranda, dairosi, susiduria ir su pavojais, jiems svarbu jausti, kad yra suaugęs žmogus, kuris juos mato, net jei kartu ir nežaidžia.

Tai nėra stebuklas, bet veikia stebuklingai. Dėmesys yra galinga priemonė. Tiesa, kai suaugę laksto iš paskos, vaikai pavargsta. 

Kitas dalykas, kurį vaikai iškart pajaučia ir suvokia kaip saugumo bei laimės šaltinį – santykis tarp juos supančių suaugusiųjų. Jeigu suaugusieji šalia vaikų nesąmoningai blokuoja vienas kitą, pavyzdžiui, konfliktuoja, arba dirba tik dėl pinigų – vaikai tą labai jaučia. 

Trečia, stebuklus daro bendras buvimas gamtoje. Mūsų Skirgiškių miške, prie Vilniaus,  gamta tikrai įdomi – tai ne išvalytas parkas. Vaikai neįtikėtinai smalsūs, o gamtos įvairovė dar daugiau žadina smalsumą, kuriuo jie kaipmat užkrečia vieni kitus. Miško stovyklose kiekvienas fiziškai turi įveikti iššūkius – įkopti į kalną, nueiti prie upelio, pasirūpinti savimi fiziškai, per tą veiksmą vaikai įeina į „čia ir dabar“ buvimą.

Po šio pavasario ir mokymosi nuotoliniu būdu turbūt visi yra pavargę. Todėl būtina naudotis natūraliais gamtos šaltiniais, susikurti išėjimo į gamtą rutiną ir pasisemti gyvybinių jėgų – jas papildo džiaugsmas, gyvas bendravimas, aplinka. 

 

Dainius Juozaitis/Asmenininio archyvo nuotr.

Dainius Juozaitis, Vilniaus Valdorfo Atvirosios mokyklos mokytojas, stovyklų vadovas, dviejų vaikų tėtis:

Augdamas daug laiko praleidau lauke. 

Būdamas mieste ar uždaroje patalpoje, riboji savo pojūčius. 

Svarbu, neužimti vaikų nuolat siūlant jiems veiklas, kurios aiškiai suplanuotos, sustruktūruotos. Mano nuomone, vaikai, kurie žaidžia gamtoje, yra gyvesni. 

Žmonės klausia, kaip patirti daugiau laimės šiomis karantino dienomis? Vienareikšmiškai – būti kartu su atžalomis lauke, važiuoti dviračiais, eiti į žygius, keltis per upę. Iškart pasijausite geriau.

Kai sakau, kad man laimė yra išgyveni „čia ir dabar“ momentą, tai reiškia – sustoti, prisiminti, pajausti, kaip vyksta kvėpavimas, rankos šiltos ar šaltos, tiesog pastebėti save, tada lekiančios mintys sustoja ir nebereikia galvoti, kas buvo arba kas bus – tomis akimirkomis žmogus sustiprėja.

O vaikai sugeba lengvai patirti laimę, nes jie negalvoja apie ateitį arba praeitį.

Dabar tėvai yra labai įsitraukę į vaikų gyvenimus, nes mūsų infrastruktūra pasidariusi tokia keista. Prisimenu, kiek mes turėjome laisvės vaikystėje. Dabar nėra galimybės vaikams laisvai vaikščioti mieste – su daug informacijos atsirado ir daug baimių, kad vaikui išėjus atsitiks kažkas blogo, nors patys tėvai užaugo aplinkoje, kur buvo rizikos.

Dėl to ir rengiame miško stovyklas. Laukiu to laužo įžiebimo su skeltuvu. Įdomu, kokie vaikai susirinks, ką atrasime.