Laidų vedėjas Paulius Skučas: „Prieš kameras dabar jaučiuosi tarsi namie“

Paulius Skučas su šeima ir televizijos studijoje
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-12-02 08:23
„Tas natūralumas, nebijojimas suklysti, pasirodyti kažkaip neįprastai eteryje – ilgo darbo su savimi rezultatas, su metais ateinanti patirtis. Puikus jausmas, kai pavyksta peržengti tam tikrą ribą ir prieš kameras jaustis gerai“, – atvirauja laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjas Paulius Skučas.

Kaip atšventėte spalį įvykusį gimtadienį?

Nesureikšminu gimtadienių. Man svarbiausia susitikti su artimiausiais šeimos žmonėmis. Man tai svarbu – bendravimas yra didelė vertybė. Simboliškai užpūčiau tris žvakutes, nes 36 nebūtų ant torto sutilpusios (juokiasi).

Gal gavote ypatingų dovanų?..

Visos dovanos man įsimintinos ir ypatingos. Labai vertinu, kai žmonės dovanoja kažką ne šiaip, o pagalvoję, kas galėtų jubiliatą pradžiuginti. Kai tam skiria laiko. Nesvarbu dovanos kaina, vertė, dydis, svarbiausia, kiek meilės įdėta. Geriausia šio gimtadienio dovana, ko gero, buvo žinia, kad dukrai Elžbietai Barborai iškrito pirmasis pieninis dantukas. Sausio 2-ąją jai sukaks šešeri. 

Ar tiesa, kad gimusieji po Svarstyklių ženklu yra linkę ilgokai viską svarstyti?

Tenka pripažinti, kad šio ženklo žmonėms tai būdinga savybė. Ir aš ne išimtis. Iš tiesų visą laiką ilgai svarstau ir net, būna, užsisvarstau (šypsosi). Todėl kartais tenka priimti ir desperatišką sprendimą, kai matai, kad jau nebėra laiko ieškoti pliusų ir minusų, o tie klaustukai vis dar tave slegia. Būna, kartais pasveri teisingai, o kartais prašauni pro šalį. Taigi tos svarstyklės visą laiką svyruoja. Nuolat su šia savybe kovoju, nors, kaip sakoma, prieš prigimtį nelabai pasispardysi. 

Vadinasi, nesate kraštutinumų žmogus, nelinkstate į avantiūras?

Nesu iš tų, kurie devynis kartus pamatuoja ir tik dešimtą kerpa. Labiau esu ekspromto žmogus. Būna, kartais pirma kažką padarau, spontaniškai kažkur įžengiu, o tik paskui pradedu galvoti, reikėjo to ar ne. Taigi tie svarstymai lydi nuolat, bet jie ne visada ištinka reikiamu metu.

Paulius Skučas / Asmeninio albumo nuotr.
Paulius Skučas / Asmeninio albumo nuotr.

Kokios savybės jums padeda, o kokios trukdo gyvenime?

Man būdinga savybė – hiperaktyvumas. Jis gyvenime teikia ugnelės, užsidegimo. Tai lyg varikliukas, stumiantis mane pirmyn. Nors kartais, kai pagalvoji, viską būtų galima ir ramiau padaryti. 

Man patinka su tokia dviguba energija šuoliuoti per gyvenimą. Aplinkiniai kartais klausia, iš kur tiek entuziazmo. Matyt, toks esu, tokia prigimtis. Jei mėgsti tai, ką darai, natūralu, kad ir energijos nepristinga. Džiaugiuosi, kad užsisukęs kūrybinis procesas, naujos idėjos, sumanymai, kuriuos vis norisi realizuoti, nesiliauja. Iš kiekvienos situacijos, kad ir kokia ji būtų, stengiuosi išspausti maksimumą. Tam tikra prasme maksimalizmas ir padeda, ir trukdo, nes kartais atima labai daug energijos. 

Neslėpsiu, mėgstu kartais ir patinginiauti. Pavyzdžiui, buityje nesu toks pranašus, kaip žmona. Sugebu daugelį dalykų praleisti pro akis, kažko nepamatyti. O darbe – priešingai, koncentracija didesnė. 

Kai kuriems žiūrovams gali pasirodyti, kad atėjote, pašnekėjote dvi valandas tiesioginiame eteryje ir darbas tuo baigėsi...

Kaip tik neseniai su kolege eteryje apie tai diskutavome. Žmonėms tikrai gali susidaryti įspūdis, kad mūsų darbo diena tetrunka tiek, kiek laida. Iš tiesų pasiruošimas jai prasideda nuo ankstaus ryto dar namuose ar pakeliui į darbą, o ne atvykus į studiją ir atsisėdus prie darbo stalo. Šiais laikais jau keičiasi ir darbo pobūdis, ypač mūsų srityje. Darbas vyksta nuolat. Renkame informaciją apie socialinį, ekonominį, politinį gyvenimą, analizuojame temas, ieškome šaltinių ir aktualijų. 

Kartą, važiuojant paspirtukais su dukra iki jos mokyklėlės, akį patraukė šalia Gedimino pilies vykstantys kasinėjimai. Stabtelėjome prie jų vieną rytą, antrą, pakalbindavau ten dirbančius žmones, pafilmuodavau – taip padariau tris reportažus. Iš pradžių apie prie Gedimino pilies rastus artefaktus, po savaitės archeologai atkasė ir XVII amžiaus grindinį, o dar vėliau – palaikų nuo Maskvos caro laikų.

Paulius Skučas/ LNK nuotr.
Paulius Skučas/ LNK nuotr.

Nuolat esate įvykių sūkuryje... Nestinga ir adrenalino bei aštrių pojūčių?..

Per dieną tenka sukaupti milžinišką kiekį informacijos ir struktūriškai sudėlioti, atrinkti, kas aktualiausia. Jau ne vienus metus gyvenu taip aktyviai. Todėl ne mažiau svarbu sugebėti po darbo dienos visa tai ištrinti, paleisti, nes antraip galva plyštų nuo informacijos gausos. Visi smegenyse esantys atminties stalčiukai būtų užimti jau per kelis mėnesius (juokiasi). Kai turi patirties, atsiriboti yra kur kas lengviau. 

Be abejo, kartais nestinga ir adrenalino. Ne veltui žurnalistika įtraukta prie pavojingų, ekstremalių ir rizikingų profesijų (šypsosi). Būna, atvyksti į darbą ir paaiškėja, kad reikia skubiai vykti į, pavyzdžiui, Radviliškį, patį COVID-19 židinį, kur ypač išplito koronavirusas.

Su tokiais profesiniais iššūkiais tenka dažnai susidurti, kai kada net ir rizikuoti. Neretai žiūrovai neįvertina, nesuvokia, kiek energijos, pastangų, ryžto įdedama tam, kad parengtume vieną ar kitą reportažą iš ekstremalaus įvykio vietos. Nes tai, ką žmonės pamato per televizorių, telpa į vos keliolika minučių.

Paulius Skučas rengia reportažą Radviliškyje, kai šis buvo tapęs koronaviruso židiniu
Paulius Skučas rengia reportažą Radviliškyje, kai šis buvo tapęs koronaviruso židiniu

Kaip ir kada televizija atsirado jūsų gyvenime? 

LNK žinių tarnyboje dirbu jau aštuonerius metus, prieš tai ketverius praleidau „Lietuvos ryto“ TV. Iki tol dvejus metus dirbau „Radiocentre“. O dar prieš tai – TV3 „Tango TV“. Mano žurnalistinę veiklą galima būtų sudėlioti it matriošką (šypsosi). Mat prieš tai taip pat darbavausi „Lietuvos ryto“ televizijoje, vedžiau laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. 2002–2003-iaisiais, dar mokydamasis 12 klasėje, sukausi kaip vijurkas. Lygiagrečiai buvau projektų „Dainų dainelės“ ir „Mažųjų žvaigždžių valanda“ vedėjas. Taigi žurnalistika mane įtraukė nuo 17 metų. LRT režisierė Danutė Keturakytė buvo pirmoji, leidusi kurti ir pasireikšti jaunimui. Tad startavau su jaunimui skirta laida „Plius ir minus“. Buvau jos vedėjas. 

Ar tai pavadintumėte pašaukimu, ar lemtingu gyvenimo posūkiu, nes esate baigęs ne žurnalistiką?..

Tie pasvarstymai, kuo būti, ką veikti gyvenime, išnyko mokantis paskutinėse klasėse, nes atsirado kelias, kuriuo pradėjau eiti. Ir supratau, kad tas kelias mane vis veda, nors iš pradžių negalvojau, kad pasuksiu būtent juo. Turėjo praeiti laiko, kol supratau, kad čia – tikrai mano. Net jei išklysdavau iš vėžių, nematoma ranka vėl viską sudėliodavo į vietas. Grąžindavo į televiziją, nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi kultūros vadybos. 2004 metais pagal mainų programą išvykau mokytis į Suomiją. 

Neatmetu likimo versijos – kad gyvenimas buvo taip tikslingai sudėliotas. Nes neretai pajusdavau déjà vu momentų, kad kažkur jau būta, kad kažkas artima. Aplinkybės ir situacijos vis atvesdavo ten, kur tau svarbu dalyvauti. Gal ir genai čia savo darbą atliko (juokiasi). Mano močiutė daugiau kaip 40 metų išdirbo laikraštyje „Kupiškėnų mintys“, rašė straipsnius. Pas ją atostogaudamas stebėdavau jos veiklą, kaip ji bendrauja su žmonėmis. Ko gero, tai ir buvo pirmieji žingsneliai žurnalistikos link.

Paulius Skučas ir Karolina Liukaitytė-Čelkienė/ LNK nuotr.
Paulius Skučas ir Karolina Liukaitytė-Čelkienė/ LNK nuotr.

Bet per plauką vos nepasirinkote scenos... Dabar jaučiatės savo rogėse?

Dabar – taip, dabar viskas gerai. Buvo toks etapas, kai maniau, jog pasirinksiu sceną. Esu baigęs Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą. Augau muzikos pasaulyje: tėtis dirba Operos ir baleto teatro orkestre, mama – koncertmeisterė. Muzikos ir teatro akademijoje ji paruošė ne vieną muzikos pasaulio žvaigždę. Kai buvau vaikas, mama kai kada nusivesdavo į darbą. Stebėdavau užkulisius – tos patirtys mane užkrėtė muzika. Ir mano dukra, pastebėjau, turi puikią klausą, muzikinių gebėjimų. Esame muzikali šeimyna (juokiasi).

Bet... vėlgi pasikartosiu, matyt, – likimo pirštas. Kai baigiau „Ąžuoliuko“ mokyklą, mokiausi dirigavimo. Pamenu, kamerinio choro „Brevis“ vadovas pasiūlė dalyvauti dirigentų konkurse. Laimėjau pirmąją vietą. Tuomet jis mane pakvietė toliau studijuoti chorvedybos, tačiau po kelių mėnesių atsirado televizinis projektas. Tai buvo kertinis taškas, paskatinęs pasukti į žurnalistiką.

Ar dažnai pagalvojate, kaip būtų susiklostęs gyvenimas pasirinkus muziką?

Kas būtų buvę kitaip, jei nebūčiau pasirinkęs televizijos, nežinau. Bet iki šiol scena, muzika man artima. Suteikė daug pridėtinės vertės dabartiniame darbe. Tai liko savitu pomėgiu, antru darbu. Laisvalaikiu dirbu ir renginių vedėju (labai pravertė ir kultūros vadybos žinios). Tiesa, per karantiną renginių verslas kuriam laikui sustojo. Apmirė. Pandemija padėjo atrasti laiko ir kitoms veikloms, technologijoms, tobulėjimui. 

Paulius Skučas / Asmeninio albumo nuotr.
Paulius Skučas / Asmeninio albumo nuotr.

Tiesioginis eteris – didelė atsakomybė, juk naujo dublio nepakartosi. Ar dažnai nutinka nenumatytų situacijų?

Jų būna ir... neretai (nusijuokia). Dažnai su kolegomis prisimename įvairių šypseną sukeliančių situacijų. Kartą dėl netikėtų trukdžių nepasileido paruoštas pokalbio įrašas. Taigi operatorius įjungė vaizdą studijoje, o ji – tuščia. Mes, vedėjai, buvome redakcijoje, už širmos, dar tik ruošėmės eiti į studiją. Teko improvizuoti: per tiesioginį eterį aš įeinu, užsidedu mikrofoną ir sakau: „Egle, ateik, laikas padirbėti.“ 

Yra auksinė taisyklė – jei moki iš savęs pasijuokti, viskas bus gerai. Niekada neapgaudinėk žiūrovų, elkis natūraliai. Žmonės – protingi, puikiai suvokia, kas ir kaip. Taigi tos situacijos tave augina, grūdina, leidžia pasižiūrėti į save kitu kampu. Nereikia bijoti nei atsikosėti, nei atrodyti kažkaip kitaip – viskas yra natūralu. Tai yra tiesioginis eteris. Tai – gyvenimas. Tas natūralumas, nebijojimas suklysti, pasirodyti kažkaip neįprastai eteryje – ilgo darbo su savimi rezultatas, su metais ateinanti patirtis. Puikus jausmas, kai pavyksta peržengti tam tikrą ribą ir prieš kameras jaustis gerai, būti atsiplaidavusiam tarsi namie.

Žiūrovai turi galimybę pamatyti jūsų filmuotus vaizdus iš oro. Ar seniai atradote aistrą filmuoti, fotografuoti dronu? 

Ši šiuolaikinė priemonė mane įtraukė, suviliojo prieš gerus trejus ar ketverius metus. Aš kaip drono valdytojas esu išsilaikęs egzaminą, nes tai yra bepilotė skraidyklė. Ji turi būti techniškai tvarkinga, kad nepadarytų žalos, – galioja tos pačios griežtos taisyklės, kaip ir lėktuvams. Kada tik panorėjęs, be leidimo į orą nepakelsi.

Netrukus pomėgis fotografuoti, filmuoti iš oro tapo ir darbo dalimi. Tai, kas matoma iš viršaus, yra užfiksuota mano iniciatyva. Filmuoju žinių tarnybos kolegoms vaizdus, kuriuos mato žiūrovai per žinias. Tai, sakyčiau, dar vienas mano gretutinis darbas, dar viena veikla. Šiuolaikinės technologijos suteikia labai daug galimybių, net pakeitė mūsų darbo specifiką. Kad užfiksuotum tam tikrus vaizdus, nebūtina visai filmavimo komandai vykti į įvykio vietą, kelti sraigtasparnio – užtenka telefono ir drono, valdomo per atstumą. Žiūrovai gali iš arti pamatyti tam tikrus objektus visai kitaip, nei jie atrodo iš žemės. Visa Gedimino kalno panorama, įtrūkos, nuošliaužos, aikščių, gamtos vaizdai iš paukščio skrydžio per LNK yra mano darbo rezultatas.

Pauliaus Skučo nuotrauka, daryta dronu
Pauliaus Skučo nuotrauka, daryta dronu

Užsiimate tiek daug veiklų, kaip jas pavyksta suderinti su šeima, tėvyste?

Su vaikais išties yra ką veikti (šypsosi). Šeima, tėvystė irgi savotiškas darbas. Dalyvauju šeimos gyvenime. Mes pasidalijame, kuris, pavyzdžiui, gamins maistą. Stengiamės suktis virtuvėje visi kartu. Savaitgaliais dukra iš ryto mėgsta įsitraukti į blynų kepimo procesą. Galima sakyti, šiuo klausimu dirbame šeimyninės rangos principu. 

Nuo pat pradžių buvome sutarę, kad tėčiui lengviau bus pristatyti dukrą į darželį – į priešmokyklinę grupę, nes pasikeitė lokacija. Man labiau pakeliui, todėl mano pareiga tapo kiekvieną rytą nuvežti Elžbietą Barborą. Dažniausiai važiuojame dviračiais, paspirtukais – tai mums kartu rytinis pajudėjimas.

Einame ir į gimnastikos užsiėmimus. Stengiamės su žmona laviruoti, atlikti visus namų darbus, kad paskui gyvenime sulauktume gerų rezultatų. Būna visokių dienų – lengvesnių, labiau įtemptų, kai turi visur suspėti ir emocijas suvaldyti...

Paulius Skučas / Asmeninio albumo nuotr.
Paulius Skučas / Asmeninio albumo nuotr.

Kas jums geriausiai padeda atgauti emocinę pusiausvyrą?

Labai mėgstu nuvažiuoti į gamtą, į tėvukų sodybą netoli Merkinės. Patinka pagrybauti, pasimaudyti baseine. Su dukra dažnai einame paplaukioti – ji jau išmoko drąsiau plaukti. Džiaugiamės. Didelis laimėjimas. 

Geriausiai galvą išvėdina aktyvus laisvalaikis arba pasibuvimas su draugais. 

Sakoma, nėra namų be dūmų. Kaip jums sekasi puoselėti santykius šeimoje gyvenant pašėlusiu tempu?..

Galvoje dabar sukasi vienas žodis – „nuosaikumas“. Turbūt nuosaikumas, sugebėjimas nepulti į kraštutinumus. Visi mes esame skirtingi, todėl svarbu ir išgirsti, išklausyti vienam kitą. Ir, be abejo, palaikyti bet kokiose gyvenimiškose situacijose. Kai reikia, patarti, o, iškilus sunkumų, padėti juos įveikti. Kartu tai padaryti lengviau. Tai grūdina ir stiprina santykius. Drauge esame jau nuo 2012-ųjų – kartais suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, jaučiame vienas kito emocijas, žinome, kada reikia patylėti, o kada susėsti ir pasikalbėti.

Paulius Skučas su žmona Indre ir dukra Elžbieta / Asmeninė nuotr.
Paulius Skučas su žmona Indre ir dukra Elžbieta / Asmeninė nuotr.

Naujausi straipsniai