Laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjai, žurnalistei Ugnei Siparei sausio 19 dieną sukanka 31-eri. Nors ši gimimo diena beveik kaip visada prasidės nuo ankstyvo darbo, šįkart jis vyks tuščioje studijoje, o ir pasibaigs gimtadienis kiek neįprastai – vaizdo konferencija su šeima ir jaukiu pasisėdėjimu su vyru Mariumi. „Šventės priklauso tik nuo mūsų pačių, tad, manau, net ir kitokia ši gimimo diena bus pati geriausia“, – Žmonės.lt su šypsena sako Ugnė.
Ugne, kaip bėga tavo dienos? Jau susigyvenai su ta nekviesta į mūsų gyvenimus ramybe?
Kaip ir visus, šiek tiek slegia jausmas, jog esi uždaryta ir apribota, bet stengiuosi nepamesti pozityvumo – juk dabar galima nuveikti tai, ko kažkada nespėjai – perskaityti knygą, pažiūrėti filmą, pasimėgauti virtualiais mokymais. Aš, pavyzdžiui, užsirašiau į kulinarinius Alfo Ivanausko kursus. Po jų – kviečiu vakarienės. O jei rimtai, gyvenu nuostabiausią gyvenimą, turiu visą pasaulio laiką, negaliu niekuo skųstis – visi sveiki ir laimingi, o aš, manau, moku vertinti paprastus dalykus.
Gyvenu nuostabiausią gyvenimą, turiu visą pasaulio laiką
Labai džiaugiuosi, kad daug laiko praleidžiame su vyru, tiesa, labai tėvų ir sesers pasiilgau, bet įpratome kasdien susiskambinti šeimos vaizdo konferencijose. O žinot kas geriausia? Kad jei kartais anksčiau būdamas su šeima užsimiršdavai ir „įlįsdavai“ į telefoną, tai dabar to niekada nebūna, nes paprasčiausiai juo vyksta pokalbis su namiškiais.
Karantino metas vieniems tapo galimybe pailsėti, kitiems – kalėjimu. Kaip šį laikotarpį išgyvenote judu su Mariumi?
Karantinas aprėpia beveik visus praėjusius metus, tad tai ganėtinai ilgas laiko tarpas. Greičiausiai buvo visko, bet negaliu sakyti, jog tupėjau vien namuose ar nieko neveikiau. Televizija nesustojo – vyko laidų filmavimai, net jei pasiruošimas kai kuriems ir persikėlė į namų erdvę.
Pavasarį man teko įsirengti mini studiją namuose, bet tai atrodė daugiau kaip žaidimas – visus metus tikrai nefilmavau laidų namie. Taigi, darbų atžvilgiu, labai daug pokyčių nebuvo. Na, gal tik tai, kad „Labo ryto“ studijoje, kur buvau įpratusi prie šurmulio, dabar sėdžiu viena.
Pavasarį teko įsirengti mini studiją namuose, bet tai atrodė daugiau kaip žaidimas
O kalbant apie namus – nesu iš tų, kuri bėgtų iš jų. Mėgstu čia leisti laiką, todėl tikrai šis išbandymas man nėra sunkus. Nors pastaruoju metu vis dažniau „pagaunu“ save sakant, kad kai baigsis karantinas – būtų smagu nueiti į kokį nors koncertą, į kokį normaliomis sąlygomis neičiau... arba, kad būtų puiku savaitgaliui nuvažiuoti, tarkim, į Latviją. Anksčiau tokiame sakinyje greičiau iš manęs aplinkiniai išgirsdavo Italiją.
Žinoma, kad norisi apkabinti tėvus, draugus, pažiūrėti futbolo rungtynes ir gyventi labiau socialų gyvenimą, bet nieko baisaus, tikiuosi, vasarą grįšime į normalias vėžes.
Niekur eiti negalima, reikia laidas vesti, namuose ofisą įsirengti. Sunku buvo iš pradžių persiorientuoti?
Kaip tik buvo lengva. Atrodė net įdomu išmėginti, kaip pavyks persiorientuoti, kaip eisis darbas iš namų, ką naujo sugalvosiu, kaip kūrybiškai pažiūrėsiu į šią situaciją.
Stebėjau kaip kitos pasaulio televizijos persiorientavo. Iš tiesų, pradžioje buvo jausmas, kad išgyvenu istorinį laikotarpį.
Be kulinarijos kursų, buvo dar naujų veiklų, kurias išbandei?
Net susimąsčiau. Kas tikrai naujo, tai atsirado įprotis dažnai ir ilgai pasivaikščioti. Paprasta, bet anksčiau tikrai neskirdavau tam laiko – atrodė verčiau valandą intensyviai pasportuoti klube, nei tiesiog pasivaikščioti gryname ore per pusnis.
Kuo arčiau susiduri su tuo, kas iš tiesų dabar vyksta, tuo geriau supranti, kad kartais aplankančiu nuoboduliu reikia džiaugtis
Dabar dažnai tenka vykti į studiją, nerimauti dėl kontaktų?
Darbai einasi… dvejopai. Viena vertus, kaip jau sakiau – filmavimai tebevyksta, antra vertus – koridoriuose itin tuščia. Visi, kas gali dirbti iš namų, ten ir yra, pašnekovai kalba nuotoliniu būdu. Visi vaikščiojame su kaukėmis, skydeliais. Kontaktus esu maksimaliai apribojusi, bet niekada negali būti tikras. Stengiuosi neįsibauginti per daug, bet ne apie baimes čia kalba…kalba apie racionalų, teisingą, atsakingą, saugų kiekvieno elgesį. Tai ir stengiuosi daryti.
Daug kartų per šiuos metus teko į šalį vyti subjurusią nuotaiką?
Taip, vėliau pasidarė nuobodoka (šypteli). Tiesa, kuo arčiau susiduri su tuo, kas iš tiesų dabar vyksta, tuo geriau supranti, kad kartais aplankančiu nuoboduliu reikia džiaugtis – dabar tūkstančiai žmonių kovoja dėl savo gyvybės, dar daugiau – pergyvena dėl artimųjų. Manau, tai yra tikroji tragedija. Suprantu, kad jei to neteko patirti – vadinasi, jau gimiau po laiminga žvaigžde. Dirbant žurnaliste, dažnai tenka bendrauti su medikais, pacientais ir savanoriais gydymo įstaigose, tad „ranka ant pulso visada uždėta“.
Koronavirusas aplenkė jūsų šeimą?
Spjaunu triskart per petį.
Mūsų su vyru situacijoje – laikas namuose tik į naudą
Per karantiną visi praleidome daugiau laiko ne tik su savimi, bet ir su antrosiomis pusėmis, sakyk, tiek ilgai būnant kartu, pavyko išvengti žiežirbų?
Turiu pasakyti, mes su Mariumi vis dar gyvename medaus mėnesyje. Turbūt paprasta, kai esame dviese. Manau, sunkiausia tiems, kurie turi mažų vaikų, nuotolinių mokslų, darbų ir prarado visą pagalbą dėl karantino. Nežinau, kaip tada tvarkytumėmės, bet mūsų su vyru situacijoje – laikas namuose tik į naudą.
Išgyvenus karantiną jau galima bus galvoti apie gausesnę šeimą. Pakalbate su vyru apie savo būsimus vaikus?
Turbūt visos jaunos šeimos planuoja. O kada imsimės planų realizavimo –
pagyvensime, pamatysime.
Gimimo diena šiais metais kitokia nei įprasta, ar jau sugalvojai, kaip ją sutiksi?
Aš labai labai, labai mėgstu gimtadienius. Iš pradžių sausį švenčiame Mariaus gimtadienį, tada mano tėčio, o tada mano – tad sausis – pats smagiausias metų mėnuo.
Pernai metais atšventėme labai trankiai dideliame vakarėlyje, o šįmet minėsime dviese. Ai, meluoju, darysime gimtadieninę šeimos vaizdo konferenciją. Rytą pradėsiu tradiciškai anksti – dirbsiu „Labame ryte“, tad viskas tik į gerą – reiškia diena tęsis ilgiau.
Galvoju, kad šventės priklauso tik nuo mūsų pačių.
Esi iš tų moterų, kurios suka galvą dėl amžiaus?
Dėl vienos kitos atsirandančios raukšlės – galiu galvą kartais pasukti, bet dėl amžiaus – niekada! Koks amžius yra idealus? Buvo laikas, kada savo darbui buvau per jauna, bus laikas, kada būsiu per sena – bet tik aplinkinių akyse. Aš pati žinau – mano laikas yra dabar. Visada.
Yra dalykų, už kuriuos praėjusiems metams esi dėkinga? Ko sau palinkėtumei ateinančiais?
Aš visąlaik būnu dėkinga už praėjusius metus. Ne išimtis ir šie, pandemija pažymėti. Man pasisekė, jog visi esame sveiki; esu dėkinga, kad esu mylima ir mylinti, laiminga, turiu mėgstamą darbą ir karjerą.
Esu dėkinga už naujas pažintis, už senus draugus, kad man visko užtenka – esu pavalgiusi, turiu stogą virš galvos, kuo rūpintis ir kas manimi rūpinasi.
Na, o ateinančiais metais linkiu nenustoti tikėti savimi ir kitais. Ir dar – didelio vakarėlio su savo mylimiausiais visais kitais namų ūkiais. Vienoje patalpoje. Nesilaikant atstumo. Kuo greičiau. Visiems to paties linkiu!
