Laidų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė: „Niekada nežinojau, kas yra namų areštas, kokios nors bausmės“

Eglė Kernagytė-Dambrauskė
Eglė Kernagytė-Dambrauskė
L. Simonavičienė
2018-12-24 21:41
AA

„Didžiąją daugumą problemų padeda išspręsti pokalbiai“, – sako televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė ir priduria mananti, kad visi turime žmonių, kuriems galime atverti širdį. Su žinoma moterimi kalbamės apie vaikų ir tėvų santykius, darbą televizijoje ir gražiausias metų šventes.

Jūsų ryšys su mama yra labai tvirtas. Ką, jūsų nuomone, turi daryti suaugusieji, o ko vengti tam, kad bendravimas su vaikais būtų tvirtas ir gilus?

Koks bus ryšys, priklauso ir nuo vaikų, ir nuo tėvų, nes visi mes esame skirtingi. Su mama visada buvome draugės. Aš tėvų nebijodavau. Svarbiausia – pagarba, kuri kyla iš meilės, o ne iš baimės. Kai gerbi, nes myli, susiformuoja tinkamas, sveikas tarpusavio ryšys.

Atsimenu, kartą pabijojau prisipažinti, kad gavau dvejetą. Tą lapą su įvertinimu iš sąsiuvinio išplėšiau. Žinoma, tėvai vėliau sužinojo... Tačiau tik pasijuokė. Niekada nežinojau, kas yra namų areštas, kokios nors bausmės. Mes visas problemas spręsdavome pokalbiais. Tai ir yra svarbiausia auklėjimo ir ugdymo priemonė.

Augote, kaip pati ne kartą esate sakiusi, hipių šeimoje. Greičiausiai turėjote neįprastą, spalvingą, gražią vaikystę...

Mūsų su broliu Vytautu vaikystė iš tiesų buvo labai spalvinga. Aš dažnai laiką leisdavau pas močiutę, kuri buvo dar didesnė hipė už mano tėvus ir labai stipri asmenybė. Labai patikdavo klausytis jos istorijų apie teatrą. Atmosfera mūsų namuose buvo lengva ir laisva, niekada juose nejausdavau įtampos. Visi aplink mane buvę žmonės skleidė meilę gyvenimui.

Iš televizorių ekranų ir žurnalų puslapių žvelgiate su plačia šilta šypsena. Ką patartumėte žmonėms, kuriems šiuo metu visos spalvos – juodos?

Koks apgaulingas tas viešumas, socialinė erdvė (šypsosi). Dažnai ima atrodyti, kad aplink mus – vien besišypsantys, viskuo patenkinti žmonės. Poros demonstruoja laimę, nors iš tikrųjų išgyvena santykių krizę... Kai blogai, kai sunku, labai gelbėja gebėjimas pabūti su savimi. Atradus harmoniją, ir aplinkoje viskas atrodo kitaip, geriau. Kai pasileidžiame į disharmoniją, viskas ima kristi iš rankų. Reikia keisti požiūrį. Juk nesugrius pasaulis, jeigu išgersime kavos be pieno, 10 minučių pavėluosime į susitikimą. Pasidavę įtampai, tik patys save nuodijame.

Na, o jei apninka apatija, reikia pabūti su savimi. Ir visų svarbiausia – kalbėtis. Juk tikrai turime bent vieną žmogų, kuriam galime pasakyti: „Man blogai, pasakyk ką nors gražaus.“

Artėja didžiosios metų šventės. Kada pradedate joms ruoštis?

Esu priklausoma nuo Kalėdų (juokiasi). Suprantu žmones, kuriems nepatinka visa ta švenčių komercija, dainos, skambančios prekybos centruose, dekoracijų gausa. Tačiau man Kalėdų karštinė – nerealus dalykas. Kūčios, Kalėdos mūsų šeimoje apskritai visada buvo didžiausios šventės, lydimos geriausių emocijų. Prasidėjus ruošimuisi šventėms, parduotuvėms papuošus vitrinas, skambant kalėdinei muzikai, man ima gamintis laimės hormonas.

Ar dovanas jūsų šeimoje neša Kalėdų Senelis?

Taip. Lapkričio pabaigoje sūnūs išsiunčia jam laiškus. Jau dabar Džiugas yra parašęs juodraštį, netrukus perrašys ir siųsime. Siuntimo procesas mūsų šeimoje taip pat ypatingas – pririšame laiškus prie helio pripildyto baliono ir paleidžiame, kad nuskristų į Šiaurę. Šią tradiciją atsinešiau iš savo vaikystės. Geriausiai atsimenu pirmąjį kartą, kai balionus leidome su broliu Vytautu. Atmintin tai greičiausiai įstrigo todėl, kad negavau tos dovanos, kurios prašiau. Tikėjausi po egle tuomet rasti ypatingas roges – tokią lyg geldą su vairu. Deja... (juokiasi)

Kalėdų Senis pas mus ateina Kūčių vakarą. Būna, maišą palieka mamos namų terasoje ir pabėga arba greitai pralekia, kai mūsų nebūna kambaryje, ir pabarsto dovanas po egle (šypsosi).

Nuo šio rudens kartu su Giedre Talmantiene vedate laidą „Nuo... iki...“. Kaip sekasi?

Ši veikla man nėra nauja, bet jaučiuosi naujai. Su Giedre Talmantiene ir Rūta Mikelkevičiūte ieškome saviraiškos kelių. Mane labai įpareigoja tai, kad „Nuo... iki...“ yra pati seniausia, jau 23-iąjį sezoną skaičiuojanti LNK laida. Suvokiu, kiek jie nudirbo per tiek laiko, kaip suformavo savo vaizdą, žiūrovą. Į laidą aš atnešiau dalį savęs, bet turiu rasti balansą su tuo, kas čia yra nuo seno.

Manau, kad mums sekasi puikiai. Mielai išklausau Giedrės ir Rūtos pastabas, ką keisti, ko nedaryti, kaip gauti kuo geresnį rezultatą. Darbas čia man labai svarbus.

Pradėjusi vis dažniau šmėžuoti televizorių ekranuose, tapote matoma. Ar jūsų nevargina žinomumas, tai, kad žmonės jus atpažįsta gatvėje?

To nesureikšminu. Pasirinkus dirbti tokį darbą, žinomumas yra kaina, kurią tenka mokėti. Gal ir ne visada norisi, kad žiūrėtų, kai vaikštau parduotuvėje suveltu kuodu, tačiau, pamačiusi susidomėjusį žvilgsnį, stengiuosi nusišypsoti arba net pasisveikinti su žmogumi. Šiaip, manau, ne visada mane viešoje vietoje ir atpažįsta – ne prieš kameras aš atrodau paprastai: susegti plaukai, minimalus makiažas, plėšyti džinsai. Nesusireikšminu: „duokite man laisvę“, „ko žiūrite“, „leiskite man gyventi“... (šypsosi) Man pačiai būtų įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo, kaip elgiasi „žmogus iš televizoriaus“.

Turbūt nesuklysiu jūsų namus pavadinusi „pilna troba“: du sūnūs Vėjas ir Džiugas, du šunys labradoras Styvis ir Sibiro haskis Francas. Kaip sekasi visus suvaldyti?

Nesuklysite – pati taip vadinu savo namus (juokiasi). Labai dažnai pas mus kas nors miega: tai Džiugo draugas, tai pusbrolis, kartais abu vienu metu. Tada namuose būna keturi berniukai, aš su vyru ir du šunys. Taip mes gyvenome visada ir taip mums patinka. Apskritai manau, kad nebūtina nuolat bandyti suvaldyti vaikus. Absurdas iš jų reikalauti tylos ir ramybės. Mėgstame žiūrėti į juos laisvus.

Kokius ritualus puoselėjate su šeima?

Neturime kokių nors itin reikšmingų ritualų. Užaugau ne tokioje šeimoje, kurioje būtų reguliariai, tarkime, vykstama pikninkauti ar pan. Mes labiau spontaniški nei rituališki, pasiduodame impulsams: pabundame ryte, šauna kokia nors mintis – jei visi ją patvirtina, veikiame.

Kaip reaguojate į nesėkmes? Ar graužiatės dėl jų, ar vertinate jas kaip gyvenimo pamokas?

Labai įvairiai. Vis dėlto esu toks žmogus, kuris beria sau druskos ant žaizdos. Kovoju su tuo, nes suprantu, kad iššvaistau daug energijos. Nesėkmes išgyvenu per stipriai, per riebiai, per daug galvoju apie vieną ir tą patį. Žodžiu, moku iš musės padaryti dramblį.

Tiesa, kritiką priimu ramiai. Vertinu ją kaip pastabas, naudingus pamokymus, į ką atkreipti dėmesį, ką keisti.

Ar esate patriotė?

Žinoma. Užaugau patriotiškoje šeimoje, kurioje patriotiškumas nebuvo akcentuojamas ar brukamas per jėgą. Jis man yra didžiulė meilė savo šaliai, istorijai. Mes su vaikais daug kalbame apie tai, ką Lietuva išgyveno, ką patyrė, kaip žmonės buvo tremiami, kodėl neturėtume išvykti svetur ir pan. Mūsų šeima švenčia Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.

Vis dėlto savo aplinkoje turime užsienyje apsigyvenusių žmonių. Tačiau jie visi gerbia ir vertina Lietuvą, puoselėja tradicijas, vertybes, visų jų atžalos kalba lietuviškai.

Šiuo metu dirbu prie Vyriausybės projekto, skirto skatinti grįžti emigrantus. Matau, kad mūsų šaliai labai naudinga, kai parvyksta svetur patirties įgijusių tautiečių, turinčių kitokį požiūrį į darbdavio ir darbuotojo santykį.

Su kokiu gyvūnu susitapatintumėte?

Save tapatinčiau su mūsų šeimos labradoru Styviu. Jis toks balalaika: visada draugiškas, puikios nuotaikos, svečius sutinka vizgindamas uodegą, mėgsta būti glostomas ir niurkomas. O vyras – kaip haskis Francas, kuris yra išlaikytas, pasižymi aiškiu charakteriu, ne visada nori būti glostomas, bet, kai pakeičia nuomonę, būtinai pasieks savo. Ne veltui sakoma, kad šunys ir šeimininkai supanašėja (šypsosi).

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1984 01 31.

Zodiako ženklas. Vandenis.

Atžalos. Vėjas (12 m.) ir Džiugas (7 m.).

Mėgstamiausia spalva. Atidarius spintą, tampa akivaizdu, kad pilka.

Akių spalva. Žalia.

Patinkantis filmas. „Jausmų galia“ (angl. „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“).

Laisvalaikio pomėgis. Vaikštinėti miške, mieste, važinėti dviračiu.

Skaniausias valgis. Austrės.

Nemėgstamiausias buities darbas. Plauti indus.

Gražiausias girdėtas komplimentas. Nežinau. Apskritai nemoku jų priimti, net iš savo vyro.

Netikėčiausias daiktas rankinėje. Šiuo metu nėra jokių keistybių, bet būna visko.

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Mano gimimas.

Mėgstamiausias metų laikas. Visi patinka, negalėčiau gyventi ten, kur, pavyzdžiui, visada šilta.

Erzinanti žmogaus savybė. Kvailumas.

Labiausiai patinkančios gėlės. Laukų, pievų gėlės – pačios gražiausios.

Posakis, kuriuo vadovaujatės gyvenime. „Kiekvienoje situacijoje yra kas nors gera. Tereikia tai atrasti.“

Idealas. Mano mama Dalia.

Sutuoktinis. Vytautas.

Temos: