Laidų vedėja Asta Stašaitytė: leidžiu sau replikuoti, ironizuoti, vertinti daugiau nei derėtų pokalbių moderatorei

Asta Stašaitytė / LNK nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-30 19:45
Daugiau nei 25 metus televizijoje dirbanti Asta Stašaitytė-Masalskienė turi tvirtą nuomonę daugeliu klausimų ir duodama interviu kalba tiesiai. O gyvenimą ji labai myli – TV laidos „Yra, kaip yra“ vedėjos laimė alsuoja džiugia ramybe ir besąlygiška meile.

Kaip, jūsų akimis, pasikeitė mūsų televizija per tuos metus, kada joje dirbote. Kokie šiandieniniai žiūrovai, ko jie labiausiai išsiilgę? Ar TV laidų kūrėjams vis sunkiau patenkinti reiklius, vis stipresnių dirgiklių ištroškusius žmones?

O, kokia aš laiminga, kad galiu drąsiai tarti: pagaliau mūsų žiūrovai pasiilgo ir išsireikalavo pozityvių, džiugių, laisvų laidų! Pastaruosius penkerius metus su kolegomis pranašavome smurto ir blogų žinių pabaigą eteryje, tačiau poreikis vis nesibaigdavo, reitingai bylojo apie patyčių ir kraujo poreikį. Buvo sunkoka. Bet štai pastarieji pora metų atvėrė naujas kūrybines erdves. Žiūrovai vertina netikėtą požiūrį, mokosi išklausyti, analizuoti, nori juoktis džiugiai, o ne piktai.

Mūsų pokalbių laida „Yra, kaip yra“ kasdien didžiuojasi aukščiausiais reitingais, nors temos – įvairiausios – nuo prezidentų iki benamių. Akivaizdu, kad žiūrovams rūpi visoks gyvenimas. Ir tai labai džiugina. Kitas projektas, kuriame dalyvauju, „Mes – vieno kraujo“. Jo kūrėjai sulaužė nemažai stereotipų ir visus juos žiūrovai priėmė aukščiausia reitingų skale. Gali būti, kad Lietuvos žmonės patys pajuto, kad pakankamai nepageidaujamų dirgiklių gauna internetinėje erdvėje ir kasdienybėje, tad į televiziją pradėjo žiūrėti kaip į kokybišką pramogą.

LNK nuotr.
LNK nuotr.

Kokie jums pačiai dabar didžiausi iššūkiai televizijoje ir kas sunkiausia buvo dirbant prieš dvidešimt metų?

Tuomet sunkiausia buvo išsikovoti papildomą valandą montažinėje, trūko technikos. Dabar man sunkiausia kasdien vesti laidą, lyg ji vyktų tik kartą per mėnesį. Kiekvieną temą pradėdama pasislepiu už tamsios uždangos ir laukiu akimirkos, kai pajusiu, kad galiu ateiti pas žiūrovus ir pašnekovus. Atsikračiusi nuostatų ir rutinos. Neslėpsiu, kartais dėl to netgi vėluojame pradėti įrašą. Bet geriau vėluoti, geriau visai nefilmuoti nei kalbėtis be ugnies.

Ar rengdamasi laidai dažnai savęs klausiate, kokią svarbiausią žinutę norisi perduoti žiūrovams ir ar dažniau po laidų būnate patenkina rezultatu, ar visgi neretai save graužiate, neva, galima buvo padaryti dar geriau?

Po laidos visada pagalvoju ar net pasigraužiu, ką galima buvo kitaip paklausti, ką labiau iškamantinėti, ko nederėjo replikuoti. Bet iš esmės pastarąjį sezoną visada po laidų įrašų jaučiuosi pakiliai, padariusi geriausia, ką tądien galėjau, iš komandos sulaukusi maksimalaus pasiruošimo ir pagalbos filmuojant. Mes labai daug ruošiamės, todėl net jei kas nepavyko pagal planą, privalome ne liūdėti, bet analizuoti.

Žinučių žiūrovams per laidas aš išsiunčiu ne vieną. Kai kurios jų net nevalingai išsprūsta. Laidose „Yra, kaip yra“ leidžiu sau replikuoti, paspausti pašnekovą, kad būtų drąsus kaip prieš laidą, ironizuoti, vertinti daugiau, nei derėtų diskusijos moderatorei.

Kokius pašnekovus iš TV laidų prisimenate ilgiausiai?

Nemėgstu, nepateisinu, pykstu ant pašnekovų, kurie atėję į laidą atsiima savo žodžius arba minkština nuomonę, kurie išsižada savo idėjų arba kalbantis paaiškėja, kad jų ir neturėjo... Todėl įsimena ir giliai sudomina stiprios, ypatingos, patirtimi besidalinančios asmenybės. Mane labai džiugina pašnekovai, kurie nebijo būti kitokie, kurie turi savo poziciją ir ją gina. Dėkinga esu tiems, kurie geba ginčytis neįžeidinėdami, įsiklausydami.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Koks jums geriausias poilsis po sunkios darbo dienos?

Mano filmavimo dienos adrenaliną, emocijas ir nuovargį nugrando tėvelio sunerta gan aštri plaušinė kūnui trinti. Mėgstu ilgai stovėti po dušu, trinti odą, ką nors niūniuoti. Į tą melodiją vis įlenda kokia studijoje ištarta frazė, mintis, įžeidus pašnekovo žvilgsnis... Tada kyla noras čiupti telefoną, aptarti visa tai su laidos redaktore, bet labai svarbu toliau trinti kūną tėvelio dovana, dar kokių kvapnių putų ant plaušinės užpilti... Ir po truputį dienos kontūrai išnyksta. Tada einu atlikti nuostabiausios procedūros – miegoti (šypsosi).

Auginate du sūnus. Koks, jūsų manymu, yra teisingiausias vaikų auklėjimo būdas?

Nėra kito auklėjimo būdo, kaip pavyzdys. Žiūrėdama į juos aš matau visas savo ir vyro savybes, elgsenos klaidas, kalbos intonacijas. Viską atspindi mūsų vaikai. Ir vertybės formuojamos ne valandomis jiems paskaitėles skaitant, o tiesiog kartu būnant, gyvenant.

Jaunimui iš mūsų nėra ko daug mokytis, nebent gebėjimo prisitaikyti ir darbštumo. Dar – tikėjimo. Ir taip vargšai su mūsų ydomis ir niūriais sovietų laikų prisiminimais gimė, tai dabar jau tik mums reikia stiebtis link jų įgimtos laisvės ir naujos Lietuvos paieškų.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

O kas labiausiai jums padeda, kai apima liūdesys, į galvą ima lįsti niūrios mintys?

Pokalbis su sese ar drauge, vaikų pokštai, rytojaus planas. Bet niūrios mintys retai mane lanko. Ir ačiū joms, kad neužsibūna.

Kokie stereotipai, gandai apie jus pačią labiausiai yra nustebinę, prajuokinę, o gal net supykdę?

Nesupykdė niekas. Buvau sutrikusi, kai kažkas iškėlė versiją, kad domiuosi merginomis, nes ilgai neturiu vaikino. Dažnai nakvodavau pas draugę, kartais užmigdydavau jos dukrytę, jei draugė užtrukdavo darbe. Tai kažkas ir iškėlė klausimą – „Ką tai galėtų reikšti?“ Tai buvo pirmieji bandymai daryti geltonąją spaudą, sensacijų vaikymasis. Juokinga.

Visada daug dėmesio skirdavau draugams. Ir dabar labai vertinu draugystę. Tikrai nesivaikydavau kavalierių, kad tik turėčiau. Juk geriau vienai nei su bet kuo. O gyvenimas įrodė, kad tikri draugai yra neįkainojama vertybė.

Stereotipas – pasikėlusi, pasipūtusi. Jis man naudingas, nes per savo atvirumą ir taip jau ramybės neturiu...

LNK nuotr.
LNK nuotr.

Ar jau suplanavote, kaip leisite vasarą, kur atostogausite?

Vasaros pradžioje pasišildysiu Turkijoje, o liepą ir rugpjūtį ketinu mėgautis lietuviškos vasaros malonumais. Čia tikrai yra ką veikti, ypač kaimuose, sodybose ir Vilniaus senamiestyje.

Daugiausia nuotykių pastaruoju metu patiriu su vaikais, kai lankomės Europos sostinėse. Smagus praėjusių metų nuotykis buvo ir kūrybinė stovykla Fuerteventūroje.

Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie mokymosi visą gyvenimą naudą. Ko pati labiausiai gyvenime dar norėtumėte išmokti, ką išbandyti?

Aš dar tikrai turiu svajonių šioje srityje ir jos jau užrašytos kitų ir dar kitų metų darbo kalendoriuje, bet nesakysiu. Labai noriu, kad pavyktų.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip manote, ar iš tiesų šiais laikais taip sunku moteriai suderinti kelias sritis: ir darbą, ir šeimą, ir savo pomėgius? O gal mes per daug visa tai sureikšminame?

Galiu atsakyti remdamasi sava patirtimi: tikrai viskas įmanoma! Bet ar verta verstis per galvą ir visose srityse siekti tobulybės, turiu vis daugiau abejonių... Manau, kad vyras turi suteikti moteriai sąlygas nedirbti reikiamu metu, nespausti jos, bet padrąsinti, suteikti saugumo jausmą. O išmintingos moters karjera nežlugs, jei ji atsitrauks nuo darbų porai metų. Nujaučiu, kad už tokį pasisakymą jau supyko daug moterų. Pykit. Bet šiandien aš nuoširdžiai taip manau.

Iš kokių dalelių, jūsų supratimu, susideda laimės mozaika?

Savęs pažinimo, džiugios ramybės, besąlygiškos meilės.

Naujausi straipsniai