Kambodžos ligoninėje dirbusius gydytojus iš Lietuvos šokiravo pacientų būklė

Karolis Baužys (dešinėje) su Pnom Penio labdaringos ligoninės įkūrėju / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-06-21 15:00
Kelias savaites Kambodžos labdaringoje ligoninėje gydytojai ortopedai traumatologai Jaunius Kurtinaitis ir Karolis Baužys dirbo neskaičiuodami valandų. Dešimtis operacijų atlikusius medikus labiausiai šokiravo užleistų pacientų gausa. „Ten šviežiu lūžiu laikoma ir prieš kelis mėnesius patirta trauma“, – atskleidžia pašnekovai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kad vyksta į kitą pasaulį, lietuviai suprato dar skrisdami virš Kambodžos – kitaip nei kylant iš Stambulo oro uosto, skrendant virš Kambodžios nesimatė jokių šviesų.

„Esame įpratę skrisdami naktį stebėti apačioje artėjančius žiburius, tačiau buvo visiškai tamsu, nes daugelis Kambodžos žmonių vis dar gyvena be elektros, – pasakoja K. Baužys. – Išlipusius iš lėktuvo pasitiko 35 laipsnių karštis. Susimaišęs su čia tvyrančia salstėjusia smarve, jis lydėjo visą kelionę.

Po poros dienų apsipratome. Tiesiog supranti, kad nieko nepakeisi, todėl pabandai nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas.“

Ligonių sąlygos nepavydėtinos

Centrinėje Kambodžos sostinės Pnom Penio gatvėje labai didelio skurdo nepamatysi. Mieste veikia ir keturių žvaigždučių viešbučiai, restoranai, tačiau jau pirmą darbo dieną gydytojai susidūrė su baisia didžiosios dalies Kambodžos gyventojų kasdienybe. „Šalyje gyvena 15 mln. Žmonių: 2 mln. sostinėje, o likusieji 13 mln. – ryžių laukuose. Žmonės čia dirba už dolerį per dieną, o visos medicinos paslaugos yra mokamos. Jei kas nors susilaužo koją, visam kaimui tenka susimesti ir gabenti nelaimėlį į ligoninę. Kadangi pinigų nėra, Pnom Penio labdaringa ligoninė visada sausakimša, tad savo eilės gali tekti ilgokai palaukti. Atvežtas, neštuvais atneštas ar pats šiaip taip iki gydymo įstaigos nusigavęs ligonis gali kelias dienas ar net savaitę gulėti pievoje, greta ligoninės, su lūžusia koja ir laukti, kol atsiras galimybė pradėti jį gydyti.

Atvežtas, neštuvais atneštas ar pats šiaip taip iki gydymo įstaigos nusigavęs ligonis gali kelias dienas ar net savaitę gulėti pievoje, greta ligoninės, su lūžusia koja ir laukti, kol atsiras galimybė pradėti jį gydyti.

Jei reikalinga operacija, po apžiūros pacientas keliauja tiesiai į opracinę, jei ne – namo. – pasakoja J. Kurtinaitis. – Ligoninės nesirūpina pacientų maitinimu, todėl į ligoninę paguldytų nelaimėlių artimieji lieka ligoninės prieigose ir verda valgį. Jei neturi artimųjų, gulėdamas ligoninėje gali paprasčiausiai numirti iš bado.“

Tokių atvejų niekur kitur nepamatysi

„Dažnas pacientas į ligoninę atkeliauja po nesėkmingo mėginimo išgyti pasitelkus liaudies mediciną. Galūnių lūžiai gydomi lūžio vietą sutvirtinus bambukų stiebais. Daugelis į ligoninę kreipiasi prasikankinę kelis mėnesius, kai lūžiai jau nesėkmingai sugiję. Pasitaiko pacientų net su 90 laipsnių kampu persisukusiomis kojomis, – šokiruojančius vaizdus atskleidžia K. Baužys. – Vakarų medicinoje šviežiu laikomas lūžis, įvykęs ne daugiau kaip prieš tris valandas, o Kambodžoje jis gali būti keturių, šešių, net aštuonių mėnesių senumo. Tiek laiko traumą patyręs žmogus praguli kur nors džiunglėse, kol galiausiai ryžtasi ieškoti pagalbos pas profesionalus. Jei tokie pacientai Lietuvoje ar kitoje šalyje kreiptųsi į medikus, skandalas „Kur jis buvo, iš kur toks atsirado ir kas jį taip „pagydė“ nusiristų per visą šalį, o Kambodžioje tai kasdienybė.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

J. Kurtinaitis pasakoja, kad iš Europos, JAV ir kitų šalių atvykę gydytojai nemoko vietinių medikų, kaip dirbti jų sąlygomis. „Kambodžoje esančios medicinos mokyklos tikrai nėra tokio aukšto lygio kaip Vakaruose, tačiau atvykę specialistai pasisemia neįkainojamos patirties. Niekur civilizuotame pasaulyje nerasi tokių užleistų traumų. Jos net labiausiai prityrusiam profesionalui tampa iššūkiu. Nemaža dalis chirurgų atvyksta būtent įgyti patirties, „atmušti ranką“. Gerai tai, kad labdaringais tikslais padirbėti atkeliauja ir pasaulyje žinomos traumatologijos srities žvaigždės, norinčios padaryti ką nors gera. Labdaringam gydymui reikia subręsti, padėdamas žmonėms jauti didelį džiaugsmą, – sako jis. – Į Kambodžą grįžau jau trečią kartą, kaip MIST fondo narys (www.mistngo.co.uk). Iš pradžių norėjau ištyrinėti neatrastas žemes, išbandyti jėgas kitomis sąlygomis. Dabar vykstu norėdamas padėti žmonėms.“

Didelė socialinė atskirtis

Visai kitokia situacija nei valstybinėje ar labdaringoje ligoninėje yra privačiose Pnom Penio klinikose. „Net pastatas gerokai išsiskiria iš aplinkinių. Eini gatve, visur skurdas ir purvas, ir staiga prieš akis išvysti modernų statinį dideliais vitrininiais langais, aplink išpuoselėta nuolat laistoma veja – tikra oazė. Tik sunku įsivaizduoti, kas toje ligoninėje gali gydytis, nes didžioji Kambodžos gyventojų dalis yra žemiau skurdo ribos, vos keli procentai žmonių šalyje gyvena gerai. Viduriniosios klasės tiesiog nėra. Tai labai gerai matyti pagal transporto priemones: arba važinėjama su prabangiausiais, šimtus tūkstančių eurų kainuojančiais atomobiliais, arba dviračiais ir vadinamaisisias tuktukais, nei golfų, nei pasatų čia nėra“, – pasakoja Jaunius.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Jokių problemų“

„Jei reikia kur nors nukakti su tuktukais, būtina įsitikinti, kad vairuotojai tikrai žino, kur važiuoja. Sykį vos nepavėlavau į autobusą, vykstantį į kitą miestą, nors kelionei iki stotelės turėjau net pusantros valandos! Parodęs žemėlapyje reikiamą vietą, išgirdau populiariausią vietinių frazę No problem (liet. jokių problemų) ir įsėdau. Kai pastebėjau, kad jau trečią kartą dardame pro tuos pačius pastatus, supratau, kad vairuotojas tikrai nežino, kaip nuvažiuoti. Paklausėme kito tuktuko vairuotojo, šis taip pat nežinojo. Ryšio nebuvo, todėl telefono ekrane išskleisti žemėlapio nepavyko, teko skubėti į kavinę, kur prisijungęs prie interneto pagaliau išsiaiškinau, kaip nuvykti“, – prisimena Karolis.

„Atsakymą No problem jie vartoja bet kokioje situacijoje, nesvarbu, kad niekuo negali padėti ar ko nors nežino. Čia blogiau nei ispanų MaNana (liet. rytoj). Rytojus ateina, o No problem gali tęstis ir rytoj, ir poryt... Apskritai vietiniai dėl nieko nesuka galvos ir nesinervina, todėl netvarka klesti net kelių žvaigždučių viešbučiuose. Rūsyje įsikūrusiame naktiniame klube įjungta muzika gali skambėti tokiu garsu, kad septintame aukšte veidrodis virpa – No problem, kambaryje tenka užmušti vieną kitą tarakoną – No problem, – juokiasi Jaunius. – Tiesiog ten kitas pasaulis ir kitos taisyklės, o tu esi atvykėlis ir turi prisitaikyti.“

Pavojingas maistas

Kambodžos gyventojai atvykėliams savo maisto nesistengia įpiršti, o jiems gaminamus švelnesnius patiekalus vadina „farangų maistu“. „Farangai – prastai tariamas anglų kalbos žodis „foreigners“, reiškiantis užsienietį. Atvykėliams tikrai nepatartina valgyti vietiniams skirto maisto. Ne tik dėl aštrumo, bet ir dėl nešvaros. Gatvėse beprotiškoje kaitroje ruošiami mėsos patiekalai, nors greta nėra nei šaldytuvo, nei švaraus vandens. Mažuose restoranėliuose indai plaunami tiesiog iš sodo žarnos tekančiu vandeniu stovint gatvėje. Suvalgius tokio maisto neabejotinai prasidės diarėja, dėl kurios negalėsi atlikti darbų. Žinoma, saugiuose restoranuose išbandėme keletą egzotiškų patiekalų – valgėme skrudintus vabzdžius ir tarantulus“, – atskleidžia J. Kurtinaitis.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Bet pakartoti to tikrai nenorėčiau. Dar dabar prisimenu tą skonį, – šypsosi K. Baužys. – Beje, net vietiniai, kuriam laikui išvykę iš Kambodžos ir pagyvenę svetur, grįžę turi iš naujo prisitaikyti prie maisto. Pirmas dvi savaites jie kenčia nuo diarėjos. Žinau ir kelis gydytojus, kurie jau lėktuve profilaktiškai išgeria vaistų, kad Kambodžoje neatsirastų virškinimo bėdų. Labiausiai per tas kelias savaites nusibodo ryžiai, kurie tiekiami kone prie visko. Pasiilgome bulvių (šypsosi).“

O ką lietuviai mano apie beprotišką eismą Kambodžoje? „Milijoniniame didmiestyje, kur keturių eismo juostų gatvės kerta kitas tokias pat gatves, yra gal du šviesoforai. Spūstys nemažos, tačiau jose niekas nestovi. Visi pamažu juda ir nelaukia, kol kas nors praleis, tiesiog po truputį įsisispraudžia, kur jiems reikia. Kelių eismo taisyklės tėra patarimai, kaip vairuoti. Jų niekas nesilaiko“, – sako pašnekovai.

Sužavėjo nuoširdumas

Kambodžos gyventojai lietuviams paliko teigiamą įspūdį, sužavėjo nuoširdumu, ramybe ir dosnumu, meile bei pagarba kitam. Gydytojai pasakoja, kad per kelias savaites neteko sutikti nė vieno agresyvaus, pikto ar grėsmingo žmogaus.

UNICEF nuotr.
UNICEF nuotr.

„Visi stengėsi, kad viešnagė būtų kuo malonesnė, kad būtume patenkinti. Kambodžos gyventojai išpažįsta budizmą, todėl yra tokie romūs ir geraširdžiai. Jų religija paremta davimu, o ne dalijimusi kaip krikščionybė. Juk kai reikia dalyti, kyla klausimas – kam duoti ir po kiek. Galiausiai viskas perauga į ginčus, karus... Budizmas skatina viską duoti, be jokio išskaičiavimo, – kalba pašnekovai. – Labiausiai stebina tai, kad jau kitą dieną po operacijos jie keliasi iš lovos ir vaikšto, tarsi nejustų jokio skausmo. Kambodžos gyventojai tokie dėkingi, kad tos susuktos, blogai sugijusios kojos pagaliau ištiesintos, jog dėl nieko nesiskundžia. O mes negalime atsidžiaugti rezultatu, kad galėjome padėti.“

Naujausi straipsniai