Labanoro klubo prezidentas Andrejus Gaidamavičius: „Lietuvos miškai – visų mūsų turtas ir rūpestis“

Andrejus Gaidamavičius
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2018-10-13 09:45
„Man skauda ne tik dėl medžių, kertamų mano gimtinėje – Labanoro girioje, bet ir dėl kitų Lietuvos miškų. Senos girios – mūsų protėvių palikimas. Pagalvokime apie tai, ką paliksime savo vaikams“, – ragina susimąstyti gamtininkas, Labanoro klubo prezidentas Andrejus Gaidamavičius.

Pastarąsias savaites netyla diskusijos dėl Labanoro regioniniame parke kertamų miškų. Pats esate baigęs miškininkystę. Sakykite, ar anksčiau miškui buvo daugiau pagarbos nei dabar?

Daug daugiau. Kai mokiausi miškininkystės, mums diegė, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Tai buvo tarsi šventa miškininkų priesaika. Bet laikui bėgant svarbesni tapo ekonominiai interesai, tad pagarba miškui vis menko. Jeigu anksčiau kirsdamas medį apibrozdindavai aplinkinius kamienus, netyčia nulauždavai šakas, galėjai būti atleistas iš darbo. Dabar, kai kirsti naudojama galinga technika, viskas yra naikinama aplinkui, kamienai negailestingai nubrozdinami. Atrodytų, kas čia baisaus, tačiau pažeistus medžius apninka kenkėjai, užpuola ligos ir jie džiūsta, o aplink lieka plynė be jokios gyvybės. Šiuolaikinė medžiams kirsti naudojama technika visiškai netinka mūsų klimato sąlygoms, žalą daro ir dirvožemiui – nuo jos atsiranda didžiulės proveržos.

Anksčiau miškus saugodavo sargai. Jie prižiūrėdavo tvarką, sekdavo, kad nebūtų prišiukšlinta, į medžius keldavo inkilus. Šiais metais miškininkai neiškėlė nė vieno inkilo! Tačiau anksčiau vienoje girininkijoje dirbdavo keturi eiguliai, o dabar gerai, jei vienas yra...

Kada vertybės pasikeitė?

Tokie destruktyvūs procesai vyksta palaipsniui, todėl jokio staigaus sukrėtimo visuomenė nepajuto. Bet šiais metais šoko terapija įvyko, kai rugpjūčio mėnesį vyriausybė vėl padidino kertamų miškų normą. Be jokių diskusijų! Ir visuomenė tame procese nedalyvavo. Tiesa, kiekviena vyriausybė po truputį didindavo tą normą. Nuo 2000 metų iki dabar medžių kirtimo norma yra padvigubėjusi! Visuomenė staiga pabudo – vos per pora savaičių feisbukas padarė milžinišką darbą – dabar visi kalba apie kertamus miškus, svarstoma, ką daryti, kaip galima būtų pristabdyti šį procesą. Vyriausybės programoje dar 2016-aisiais buvo įrašyta, kad reikėtų mažinti miškų kirtimo normas, bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Kai visuomenė labiau sukruto, valdžios atstovai suprato, kad saugomose teritorijose tokie dalykai neturėtų būti toleruojami. Labanoro giria – kaip simbolis, tarsi mūsų vėliava. Tačiau be jos Lietuvoje dar yra 30 regioninių parkų, kurie susiduria su tomis pačiomis problemomis. Juose taip pat masiškai kertami medžiai, leidžiama daryti didžiules plynes.

Pats augote Labanoro girioje. Kaip ji atrodė anksčiau?

Ten esu gimęs, ir šioje nuostabioje vietoje, kiek pavyko ištyrinėti savo genealoginį medį, gyveno šešios giminės kartos. Pats Labanoro girioje praleidau 38 metus, tad galiu palyginti, kaip ji atrodė anksčiau ir dabar. Kai buvau vaikas, čia buvo ištisi kvartalai miškų, sengirių, skaičiuojančių po 200 metų. Vėliau medžiai pradėti kirsti ir tas kirtimo tempas vis didėjo.

Labanoro giria yra be galo įspūdingoje vietoje, kurią supa net 300 ežerų. Labanoro ežerynas 2004 metais buvo įtrauktas į pasaulinį ežerų tinklą. Mūsų planetoje nėra labai daug vietų, kurioms būtų rodomas toks dėmesys. Bet ši vietovė nebūtų pasauliui žinoma ir tie ežerai nebūtų tiek verti, jei jų nesuptų miškai. Šie elementai vienas kitą papildo ir be vienas kito negali.

Jei nebūtų prasidėję masiniai miško kirtimai, Labanoro giria pretenduotų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir sulauktume daugybės turistų, kurie atneštų valstybei naudos. Manau, kur kas didesnės, nei gauname iš medžių kritimo. Kaimo turizmas įsikūręs gražiausiose teritorijose ir kai miškai iškertami, sumenksta kraštovaizdžio grožis. Tada ir mažiau turistų apsilanko.

Be to, miškas atlieka ir ekologines funkcijas. Jis veikia klimatą, požeminius vandenis, sušvelnina ekstremalius orus, potvynius, sausras. Taigi teikia, be jokios abejonės, didžiulę ekonominę naudą. Aplinkos apsaugos agentūros yra apskaičiuota, kad jeigu upės baseinas praranda didelę dalį miško dangos, per dideles liūtis nebesukaupiamas vanduo, o tada upės patvinsta, pakelia gruntinius vandenis, skęsta ūkininkų technika, dirbamuose laukuose nebelieka derliaus.

Kertami miškai iš dalies prisideda ne tik prie potvynių, bet ir prie sausrų. Todėl labai svarbu išsaugoti ekosistemą. Turime tiek mažai žinių apie tai, kuo miškas mums svarbus. Ekologiniai ryšiai yra nematomi. Kanados mokslininkai pateikė išvadą, kad ten, kur miškai yra iškertami iki plynės, kyla grėsmė žmonių sveikatai. Tokiose vietose pastebima daugiau sergančiųjų laimo liga bei erkiniu encefalitu. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje taip pat vis dažniau susergama erkių platinamomis ligomis. Todėl neturėtume kirsti šakos, ant kurios sėdime.

Tiesa, kad kertant medžius mažėja ir miško paukščių?

Taip. Be to, iškirtus mišką, ta vieta užpelkėja. Medžiai išgarina daug vandens ir kai jų nelieka, visas vanduo užsistovi kirtavietėje. Užpelkėjusi ji virsta uodų ir mašalų veisykla. Tokį procesą pastaruoju metu stebiu ir Labanoro girioje vasarą. Šeštą vakaro dėl kraujasiurbių neįmanoma išeiti į lauką. Gyvenu čia ilgai, anksčiau to nepastebėdavau.

Priežastis – nėra paukščių, kurie juos sulestų. Taip pat trūksta šikšnosparnių. Vienas toks padarėlis per naktį gali sugaudyti apie tūkstantį uodų. Bet jam reikia storo medžio, kuriame galėtų gyventi. O kai visi tinkami apsistoti miško skraiduoliams iškertami ir miškininkai nė vieno inkilo neiškelia, kur dėtis tiems paukščiams ir šikšnosparniams?

Ornitologų apskaičiuota, kad, iškirtus maždaug vieną hektarą miško, apie 100 porų paukščių netenka namų. Aišku, kai kurie gali sakyti, kad sparnuočiai persikelia į kitą vietą – ten, kur neiškirsti medžiai, bet juk kitame plote gyvena kiti paukščiai! Kiekvienas skraiduolis turi savo teritoriją ir į ją nenoriai įsileidžia savo giminaičius. Tad daugybei paukščių tiesiog nebelieka kur gyventi.

Sakykite, kokios dabar yra miškininko funkcijos, kokius sprendimus jis gali priimti?

Dabar dažniausiai miškininkai atlieka buhalterio darbą – pildo dokumentus, reikalingus parduodant medieną. Anksčiau šios profesijos atstovas buvo kaip sodininkas. Būdavo net miško kvartalai, kuriuose miškininkai galėdavo eksperimentuoti. Visa miškininkystė iš tiesų eksperimentais ir paremta. Juk labai svarbu žinoti, kaip kirsti medį, kad gamtai būtų geriau. Deja, šiomis dienomis tokios kūrybos miške nelabai rasi. Dabar medžiai pjaunami, vėl sodinami ir t. t.

Anksčiau miškų niekas nesodino, jie žėlė savaime. Bet ne viskas taip greitai vyksta, kaip norėtųsi. Natūraliuose miškuose medžiai – įvairaus amžiaus. Tokiuose plotuose ir geriausiai vykdyti kirtimus: storesnius, labai senus medžius iškerti, o jaunesnius palieki augti toliau. Bet dabar mes naikiname visus iš eilės. Iškirtus plynę ir pasodinus į ją vienodo amžiaus medžius, gauname natūraliam miškui svetimas augalų plantacijas. Nekeista, kad jas užpuola ligos, neįmanoma atsiginti kenkėjų. Tokie miškai nėra atsparūs gaisrams, vėtroms. Gamta visais būdais bando juos sudarkyti, kad įneštų įvairovės. Tokiu būdu vyksta karas tarp žmogaus ir gamtos. Keista žiūrėti, kaip iš derlingos žemės iškasama pušelė, persodinama į smėlį ir tikimasi, kad ji čia puikiai jausis.

Į medį šiais laikais žiūrima daugiau kaip į žaliavą?

Taip, – kaip į greitos apyvartos energijos šaltinį. Studijuojant miškininkystę buvo aiškinama, kad miškas turi tarnauti ir rekreacijai, ir gamtosaugai, ir ekonomikai. Bet viskas turi būti daroma darniai, kad miškas liktų mišku. Nesvarbu, saugomoje teritorijoje jis ar ne – visur jam turi jaustis pagarba. Tada miške nestigs grybų, sirps uogos. Dabar ne kiekviename miške gėrybių rasi.

Dėl medžių kirtimo, žaliųjų plotų nykimo daugiausiai viešai pasisako inteligentai, labiau išsilavinę žmonės, suprantantys tikrąją seno miško vertę. Kai paskaitau menininkų, rašytojų, inžinierių rašinius, stebiuosi, kokiomis puikiomis įžvalgomis jis dalijasi. Valdžia jau šiek tiek įsiklausė į žmonių šauksmą – bent mėnesiui sustabdė medžių kirtimą Labanoro girioje. Bet man skauda širdį ne tik dėl šio draustinio, bet ir visų kitų miškų.

Žmonės jau pasiekė tokį sąmoningumo lygį, jog ėmė suprasti, kad Lietuvos miškai, girios yra mūsų visų didelis turtas, nuosavybė bei rūpestis. Visi esame valstybinio miško savininkai. Ne tik valdžia ar miškininkai. Pamenu, kažkada su pavydu stebėjau, kaip sukilo lenkai, kai ėmė kirsti jų Belovežo mišką. Ir žmonėms tada pavyko sustabdyti kirtimus. Galvojau: o kad pas mus taip, kad kiekvienas lietuvis galvotų, jog Labanoro giria – jo giria. Ir, laimė, mūsų šalies gyventojai tuo jau patikėjo. Įvairias savo paslaugas, kaip prisidėti prie miškų išsaugojimo, siūlo žmonės ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. Aštuoniolika metų šiame kovos lauke jaučiausi vienas, o dabar mūsų tiek daug!

Ar yra vilties atgaivinti senas girias?

Ką galime padaryti dabar, tai bandyti atkurti tai, kas sunaikinta, ir kaip savo akį saugoti Labanoro, Dzūkijos, Žemaitijos girių likučius. Reikėtų prisiminti, kad jos atkuriamos ne per vieną žmonių kartą. O tai, ką mes dabar turime, yra ne mūsų nuopelnas – senas girias paveldėjome iš prosenelių. Todėl kiekvienam reikėtų nebūti abejingam. Privalome pagalvoti apie tai, ką paliksime po savęs.

Anksčiau nežinojau, kuo galiu padėti miškams. Bet kai jie rūpi, mintys ir idėjos, ko imtis, gimsta natūraliai. Kai situacija atrodė tiesiog beviltiška, nuėjau prie seniausio Labanoro girios medžio – galingo juodalksnio, kuris auga mano gimtos upės pakrantėje, ir paprašiau jo pagalbos. Tai buvo gal prieš mėnesį. Atrodo, tikra mistika, o gal sutapimas, kad netrukus iškart per visą Lietuvą nuvilnijo banga, kurios seniai laukiau, – lietuviai prabudo!

Dabar kasdien į Labanoro girią atvažiuoja įvairiausių žmonių. Atrodo, nei čia gimę, nei augę, bet jiems šis draustinis rūpi. Esu prikaupęs daug įdomios medžiagos apie miškus, todėl ketinu pradėti rašyti knygą. Apie medžius mes tiek daug nežinome. Kuo geriau juos pažinsime, tuo labiau saugosime. Kai jų nepažįstame, lengvai ir kertame, nes vidinio emocinio ryšio su medžiais nėra. Linkiu, kad tas ryšys gimtų kiekvieno širdyje. 

Naujausi straipsniai