Su sijonais mano santykiai yra gana sudėtingi: jie nors ir turi suknelės galios, bet ne įsliuogi-ir-varai komforto; kaip ir su kelnėmis, sijonams reikia viršaus kompanijos, tačiau kelnėms jie patogumu neprilygsta – turi polinkį sukiotis į šonus, lipti aukštyn ar painiotis tarp kojų.
Tad sijonų kolekcijoje turiu tris, iš kurių dažniausiai pasiseka vienam (nes raudonas), kitas – beveik meno kūrinys, tad į jį tik žiūriu, o trečias – vienas iš naujienų, kurioms neatsispyriau prieš porą metų: kutuotas nuo liemens iki apačios, užsivilktas lygiai vieną kartą. Visoms pasitaiko silpnumo akimirkų.
Dabar, pavasarėjant, neabejoju, kad daugeliui akis užkliūva už midi sijono, užtvindžiusio instagramą, kuris atrodo tarsi Pieštuko siluetas susitiko su Karmen ir Undine vienu metu. Jis būtinai aukštu juosmeniu, tarsi undinės uodega išsiskleidžiantis apie kelius, o Karmen dalį priskiriu raukiniams, banguojantiems nuo juosmens ar klubų iki dažnai asimetriškos undinės uodegos.
Šis sijonas, nors ir ne paprastas kaip senas geras pieštukas – stebėtinai universalus: su aukštakulniais taps ypatingos progos derinio pažiba, tinkamu į darbą – su balerinomis, „kačiukais“ („kitten heels“), d’Orsay bateliais ir baltais marškiniais, kasdienišku su „slides“ arba „mules“ stiliaus šlepetėmis, baltais sportbačiais, konversais, dokmartensais ir trikotažiniais marškinėliais.
Odiniai, denimo, klasikiniai švarkai, džemperiai šiam sijonui irgi į kompaniją.
Apie paryškintus figūros linkius ir vingius, dėl siūbuojančių raukinių tapusius beveik pavojingais, spėju, atskirai kalbėti nereikia.
Toks universalumas yra ne kur kitur, o audiny – šie sijonai tebūnie iš pačių kasdieniškiausių, gal kiek vyriškų audinių: medvilnės, dryžuoto, languoto poplino, lino, nudriskusiais kraštais denimo – jie yra gera pusiausvyra tokiam raukinių pliūpsniui.
Venkite taftų ir atlasų, nes šie stilingą daiktą gali paversti tinkamą nebent pamergių ansambliui.