L.L.Švedaitė apie mylimą Žaliakalnio mikrorajoną: sulygino jį su užsieniu

Lina Laura Švedaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Dramaturgės Linos Lauros Švedaitės kūrybą pastaruoju metu yra užvaldžiusi dokumentika. Kurdama šokio ekskursiją „Pakopa po pakopos“ ji rinko gyvosios atminties medžiagą iš Žaliakalnio mikrorajono gyventojų, taip pat neseniai pristatė knygą „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“.

Leidinyje „Literatūra ir menas“ meno redaktore tapusi kūrėja pasakoja, jog šiuo metu pasaulyje vyksta labai daug dalykų, į kuriuos norisi atsigręžti, apie juos kalbėti bei suteikti balsą įvairiems žmonėms. Nors surinktų istorijų kiekis kartais tampa ir iššūkiu, kai norint jas surūšiuoti, apdirbti, dalies tenka atsisakyti. Istorijas ir žmones ji įgarsina savo tekstuose, o štai Kaune rodomoje šokio ekskursijoje-spektaklyje „Pakopa po pakopos“ rajono herojais prabyla ratų bildesio pripildytas ir karo atgarsius menantis Žaliakalnio kalnas, juo vaikščioję (ir vaikštantys) žmonės, dvasios bei mitologinės būtybės.

Lina Laura Švedaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Tyrinėji gyvąją atmintį ir konkurencijos lydimus didžiausius Lietuvos miestus: Kauną ir Vilnių. Ką įžvelgi?

Kaune tyrinėjau vieną miesto ląstelę – Žaliakalnį, o Vilniaus knyga – apie visą miestą, jo mikrorajonus, taigi skiriasi tyrimo masteliai ir perspektyvos. Tačiau pagrindinis skirtumas, kuris man labai krito į akį – tai, kad Žaliakalnyje žmonės jaučiasi šio rajono savininkais: tarsi jiems priklauso gatvės ir jie gali daryti ką nori, gali kurti. Čia yra gana stipri bendruomenė. Tuo tarpu ieškant bendruomenės užuomazgų Vilniuje pastebėjau susvetimėjimą, o šio miesto istorijoje ir gyvojoje atmintyje yra įvykę įtrūkiai (dvidešimtame amžiuje labai stipriai keitėsi vilniečių bendruomenė ir daug žmonių buvo išvežti ar patys išvažiavo, čia atsikėlė ir iki šiol keliasi gyventojai iš kitų miestų). Kartą paklausiau filosofo Viktoro Bachmetjevo – „tai Vilnius ar Kaunas?“, o jis atsakė: „Marakešas“ ir ši mintis mane įtikino. Taigi, šiuos du miestu lyginti yra labai neprotinga: tiek Vilnius, tiek Kaunas turi stiprius užtaisus.

L.L.Švedaitės ekskursija po Žaliakalnį / Miško Motės nuotr.

Žaliakalnį tyrinėjai kurdama dramaturgiją šokio ekskursijai-spektakliui „Pakopa po pakopos“. Kuo išskirtinė šio mikrorajono istorija?

Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Čia gyvena daug intelektualų, menininkų. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačia ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, vidurinioji klasė bei istoriniai momentai padiktavo, jog čia radosi daug įspūdingų asmenybių. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi ir gyvojoje žmonių atmintyje.

Žmonės čia su tavimi sveikinasi gatvėje ir tai siečiau ne su provincialumu, tačiau su atvirumu pasauliui. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praeiviai sveikinasi ir tai yra įprasta bei sukuria saugumo burbulą, rodo norą bendrauti ir dalintis.

L.L.Švedaitės ekskursija po Žaliakalnį / Miško Motės nuotr.

Kokios istorijos kalbinant žmones ir rašant, Tau patinka?

Esu magiškojo realizmo gerbėja (šis žanras labai paplitęs Lotynų Amerikoje). Klausantis gyventojų istorijų mane jaudina maži dalykėliai, smulkmenos, kurios priduoda istorijai magijos ar pakylėja tą istoriją į pasakos lygmenį. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad tuomet, kai dar buvo keliaujama arkliais ir vežimais, tam tikroje gatvėje tie arkliai palikdavo dovanėlių ir iš jų užaugdavo pievagrybiai. Žvelgiant iš šiandienos tai atrodo toks neįprastas, kažkuo siurealus vaizdas. Kitoje istorijoje pasakojama, kad buvo toks lėlių daktaras, kuris vaikščiojo nešinas lėlių kūno dalimis ir gydydavo tas lėles. Paprasčiau tariant – jis jas taisydavo, bet žmonių tarpe susikurė personažas. Man gražiausia, kai patys žmonės, nebūdami rašytojais, kuria tuos personažus ir pravardes jiems. Ta proza ar poezija, kuri susikuria realybėje yra kaip grietinėlė, kurią galima nugriebti. Dirbant prie šokio ekskursijos-spektaklio „Pakopa po pakopos“ mano darbas ir buvo nugriebti tą gyventojų sukurtą grietinėlę. Ekskursijos metu veriasi durelės į naują Žaliakalnio mitologiją.

Esi dramaturgė, kuri įvairias pjeses, rašai knygas. Kas kuriant Tau svarbiausia?

Man svarbiausias – žmogus ir jo istorija, per kurią skleidžiasi jo požiūris į gyvenimą. Galbūt esu egzistencialistė. Nemažai dirbu su dokumentika, tenka pamatyti daugybę pjuvių, žmonių gyvenimus... Rašytoja Svetlana Aleksijevič, kuri yra pelniusi Nobelio premiją už polifoninę prozą bei yra dokumentikos žanro meistrė, kartą buvo pasakiusi, kad kiekvieno žmogaus veidas yra istorija. Žaviuosi tuo ir sutinku su ja: man gražu ir prasilenkdama gatvėje stebiu žmones, matau kaip kiekviename jų veriasi visata.

L.L.Švedaitės ekskursija po Žaliakalnį / Miško Motės nuotr.

Kas Tau yra atvirumas pasauliui?

Tai kai niekada nepasidarai išvadų ir nieko nebandai sudėlioti į stalčiukus, o tiesiog gyveni. Neturi ribų bei neapsistatai sienomis – tiesiog stebi tai, kas vyksta. Žmogų sutinki nesivadovaudamas stereotipais. Manau, tai labai sudėtinga, o psichika yra surėdyta taip, kad mums lengviau viską sudėlioti į stalčiukus, sukategorizuoti ir tuomet tas atvirumas pasauliui vargina, reikalauja daug pastangu. Tai nėra lengva, dėl to labai žaviuosi Žaliakalnio bendruomene, kaip to tradicija ir puoselėtoja.

Dramaturgės Linos Lauros Švedaitės ir režisierės Indrės Puišytės-Šidlauskienės kurta šokio ekskursija-spektaklis „Pakopa po pakopos“ rodymai Žaliakalnyje vyks rugsėjo 11 d. 12:00 val. ir spalio 9 d. 12:00 val. Bilietai kakava.lt .

Skaitykite daugiau