„Vadinkite mane Džuljetos tėvu. Oi, ne, gal geriau – vaikinu, taip bus seksualiau“, – prancūzišku žavesiu trykšta Lietuvoje apsilankęs parfumeris, kvepalų linijos „Juliette Has A Gun“ kūrėjas Romano RICCI (40). Uoslė, kaip ir gebėjimas vilioti, tarsi užkoduota šio kvepalų meistro, kilusio iš garsiosios Ricci giminės, kraujyje.
Ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – tad ir Romano biografija ne visai tokia, kokią, įsivaizduotum, priklausytų turėti turtingam paveldėtojui. Taip, kultinė dizainerė Nina Ricci iš tiesų yra jo prosenelė. Taip, Robertas Ricci, kartu su motina Paryžiuje 1922-aisiais atidaręs jos vardo aukštosios mados namus, iš tiesų yra Romano senelis. Tačiau maždaug šioje vietoje karališka istorija ir baigiasi.
„Vertingiausias dalykas, kurį paveldėjau iš senelio, yra perfekcionizmas“, – nusijuokia anūkas, o balse girdėti šlakelis ironijos.
Jo tėvas Jeanas-Louis Ricci buvo geras žmogus, bet neturėjo verslininko gyslelės: niekas jam nepatikėjo nei Ricci imperijos, nei milijonų, gautą savąją palikimo dalį jis kažkur išleido, o kai mirė, devyniolikametis sūnus liko be nieko.
„Tačiau vis dar turėjau rankas ir kojas. Ir visai neblogą galvą“, – mirkteli Romano.
Dar – gerą uoslę: baigęs studijas dirbo įvairiuose parfumerijos namuose, mokėsi iš vienos garsiausių pasaulio „nosių“ – Francio Kurkdjiano, kartu su juo sukūrė keletą kvapų, o tada ryžosi įkurti savo paties aukštosios parfumerijos prekės ženklą.
Sumanytas pavadinimas „Juliette Has A Gun“ skambėjo jaunatviškai įžūliai ir tuojau patraukė pirkėjų dėmesį: juos sužavėjo ne tiek žodžių skambesys, kiek puikus aromatas.
Įkvėptas sėkmės, jaunasis Ricci dirbo toliau: šiandien jo prekės ženklui priklauso jau dvidešimt kvepalų. Pačius naujausius, gėlėmis ir citrusiniais vaisiais dvelkiančius „Moscow Mule“, kūrėjas pristatė ir Vilniuje. Aukštosios parfumerijos tinklas „Crème de la Crème“ parfumerio garbei surengė naktinio klubo stiliumi alsuojantį triukšmingą vakarėlį meno mugėje „ArtVilnius’18“.
„Vos išlipau iš automobilio – ir užplūdo visa komanda, fotoaparatai, kameros... Žmonės sutrikę žvalgėsi: „Ar čia kokia žvaigždė?“ Bet aš nesu žvaigždė“, – mojuoja rankomis šiek tiek ekscentriškas prancūzas, visais gyvenimo atvejais nešiojantis skrybėlę.
Jūs – ne žvaigždė? Argi?..
Nesu įžymybė. Baidausi dėmesio. Nuoširdžiai tikiu, kad yra svarbesnių dalykų nei į Lietuvą atvykęs Ninos Ricci proanūkis, cha cha cha... Juk tai, kad esu Ninos proanūkis, net nėra mano nuopelnas! Šis faktas tik išpučia keistą burbulą, sukuria apie mane išankstinę nuomonę, kuri su tikruoju Romano neturi nieko bendra.
Ir ji velkasi jums iš paskos visą gyvenimą?
Nuo pat tada, kai ėmiau lankyti mokyklą. Gimiau ir augau Fontenblo, kurį laiką buvo ramu, o paskui... Vien dėl pavardės žmonės man būna pernelyg malonūs. Arba pernelyg kritiški. Niekada nežinau, ką jie iš tiesų galvoja. Jei pastebėjote, ant mano kvepalų dėžučių net nėra pavardės: noriu, kad visas dėmesys tektų ne man, o „Juliette Has A Gun“. Nes žvaigždė yra Džuljeta, ne aš. Tik gaila, kad neįmanoma jos atsivežti į vakarėlį ir nufotografuoti... Mane kur kas lengviau – taigi priimkite mane kaip jos tėvą. Tfu, vėl suklydau – vaikiną!
Vaikinas skamba kur kas patraukliau. Ir vis dėlto – kodėl ant kvepalų nėra jūsų pavardės?
Nes kvepalai ir jų istorija svarbesni už kūrėją. Nenoriu, kad „Juliette Has A Gun“ būtų suvokiamas kaip antrinis „Nina Ricci“ prekės ženklas, nes jie neturi nieko bendra. Tai originalus, nuo nieko nepriklausantis brendas, kuris puikiai gyvuoja savarankiškai.
Ir, pripažinkime, kur kas prabangesnis už „Nina Ricci“ ženklą...
Tiesiog jie užima visai skirtingas pozicijas. Žmonės sako, kad kuriu nišinius kvepalus, o aš sakau, jog kuriu kai ką labai asmeniško. Flirtuoju su Džuljeta ne dėl to, kad gaučiau pelno. Esu kompanijos savininkas, dirbu kartu su seserimi Antina, be jos jausčiausi kaip be rankų: pardavimas, platinimas, salonų lankymas – jos sritis, o man lieka kūryba ir komunikacija.
Aišku, buvo laikas, kai vienas dariau viską – net buhalteriją tvarkiau, apsaugok Viešpatie... Dabar pripažįstu: Antina daugelyje sričių pranašesnė nei aš, be jos kompanija nebūtų taip išsiplėtusi. Dar nuostabiau, kad mudviejų santykiai išliko puikūs.
Nes verslas neretai suardo šeimyninius ryšius...
Taip, ir mūsų giminė to neišvengė. Bet mudu su Antina laimingai išsisukome: per penkerius metus gal tik sykį susikirtome, tai truko dešimt minučių, ir viskas. Nuostabu šalia turėti žmogų, kuriam gali patikėti savo gyvenimą. Man tai nelengva – aš perfekcionistas, pamišęs dėl kontrolės ir itin reiklus detalėms. Bet labai stengiuosi bent kiek pasikeisti ir suteikti daugiau laisvės mane supantiems žmonėms.
Užsiminėte, kad kvepalus kuriate ne dėl pinigų. Tuomet – dėl ko?
Tai teikia daug malonumo. Kančios, beje, irgi: kūrybos procesas perfekcionistą kaip reikiant iškamuoja, nes jis niekaip negauna to, ko nori. Bet aš dėkingas likimui už turimą laisvę. Dirbu mėgstamą darbą, neturiu jokio boso, esu sėkmingas – fantastiška, kai gali realizuoti tai, ką įsivaizduoji.
Kartu nepraradau blaivaus proto: racionaliai nutuokiu, ką man gali suteikti pinigai. Jie tikrai neatneša laimės – tai galiu paliudyti savo kailiu. Turiu daug draugų, kurie, kaip ir aš, yra kokios nors garsenybės sūnūs ar anūkai: matau, kaip juos išvargina gyvenimas, kaip kasdien kamuojasi dėl neišpildytų vilčių ir atsakomybės... Galų gale mačiau savo tėvą, kuris buvo labai blogas verslininkas.
Kaip tik norėjau apie jį teirautis. Kalbėdami apie jūsų praeitį, visi būtinai pamini garsiąją prosenelę ir apsukrųjį senelį – bet niekur nėra nė žodžio apie tėtį.
Tėvas buvo protingas ir kūrybingas žmogus, bet jam tiesiog nepasisekė. Senelis buvo itin stipri asmenybė ir visiškas kontrolės maniakas: kaip minėjau, tą savybę paveldėjau ir aš, bet iki jo man toli. Gimus tokioje šeimoje tampa sunku net kvėpuoti: jei pastebėsite, stiprių ir įtakingų asmenybių vaikams dažnai būna riesta.
Kai kurie palikuonys iš paskutiniųjų bando išlikti optimistai: valio, verslo vairas atiduotas man, galiu daryti, ką noriu!.. Ne, mielasis, negali. Artimoje aplinkoje pilna tokių pavyzdžių: tėvas nenori perleisti verslo sūnui, nes laiko jį nevykėliu, sūnus savo ruožtu nelaimingas, nes tėvas juo nepasitiki.
Turiu viską, ko reikia, jei turėčiau penkiais ar penkiasdešimčia milijonų daugiau, nebūčiau laimingesnis.
Mano tėvui vienu momentu pavyko sukaupti drąsą: savo tėvui jis išrėžė, kad jam nereikia jokių akcijų, kad supranta esąs penkta koja ir niekada nepateisinsiąs vilčių. Viską, ką paveldėjo, – o tai nebuvo daug, – išleido.
Kai tėvas mirė, likau kaip stoviu, bet dabar suprantu, kad tai ir buvo didysis mano šansas. Privalėjau iš ko nors išgyventi, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir seserimi, motina. Tai buvo geras spyris į sėdimąją – ir taip aš sukūriau Džuljetą. Nė akimirkos negalėjau tikėtis, kad man šitaip pasiseks.
Sąžiningai nesitikėjote?..
Na, gerai – įtariau, kad žiniasklaidai patiks istorija, jog Ninos Ricci proanūkis irgi kapstosi ir bando palikti savo bato žymę kvepalų pasaulyje. Bet ji galėjo tuo baigtis!.. Numaniau, kad „Juliette Has A Gun“ sukels šiokį tokį šaršalą – bet, ginkdie, nežinojau, ar pavyks tuos kvepalus kam nors įsiūlyti. Tačiau įsivaizduokite – juos pirko, ir dar kaip... Man tikrai labai pasisekė.
Neabejoju, kad per tuos metus pasitaikė bandymų iš jūsų nupirkti kompaniją.
Žinoma, sulaukiau pasiūlymų iš didelių konglomeratų, ir ne kartą. Prieš dvejus trejus metus gal net kiek svarsčiau... Paskui pamaniau: kodėl turėčiau parduoti? Kas pasikeis mano gyvenime, jei turėsiu daug daugiau pinigų nei dabar? Niekas.
Džuljeta – tai aš. Tai ne atsitiktinumas, kad ją sukūriau: aš iš tiesų apsėstas tos moters vizijos. Ir, Dievas mato, nesu skurdžius – man nereikia su baime laukti mėnesio galo ir kišenėje skaičiuoti centų. Turiu viską, ko reikia, jei turėčiau penkiais ar penkiasdešimčia milijonų daugiau, nebūčiau laimingesnis. Dabartinis mano gyvenimas – malonus nuotykis, kuriuo noriu mėgautis iki galo. Nėra nieko, ko man reikėtų ir negalėčiau nusipirkti šiandien.
Privataus lėktuvo? „Lamborghini“? Dar vieno „Lamborghini“?
Bet tuomet turėčiau visur keliauti vienas! Dabar iš Paryžiaus į Vilnių atskridau „Ryanair“ – lėktuve buvo pilna žmonių, smagu. O prakeiktame privačiame murksočiau vienas – kam tai patiktų?.. Todėl didieji konglomeratai mane gali spausti, kiek tinkami, – nieko nepeš. Mano sukurtas prekės ženklas įrašytas tarp pasaulio geriausių – ko dar galiu norėti? Dabar – nuostabiausias gyvenimo laikas, nes pagaliau esu susitaikęs su pačiu savimi.
Prancūzijoje gyvenu gana uždarai, niekam nelendu į akis, nesipuikuoju savo blizgučiais, nesišlaistau po Sen Tropezą. Kūrybai mane labai įkvepia madingi drabužiai: juk kvepalai – tarsi nematoma suknelė. Mano fetišas – moters rankos ir lūpos: jas galite išvysti kone kiekvienoje mano kvepalų reklamoje. Myliu visas savo Džuljetas: „Lady Vengeance“, „Citizen Queen“, „Miss Charming“, „Gentlewoman“... Per metus sukuriu vienus kvepalus: gal kam atrodo mažai, bet formules kuriu pats – o tai atima daug laiko.
Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?
Pabundu apie aštuntą. Gyvenu pačiame Paryžiaus centre, mano kontora – visai šalia. Kartais pradedu dirbti dar būdamas namie, prisėdęs saulėtoje terasoje. Nuo dešimtos iki pusės septynių darbuojuosi kontoroje be atokvėpio, net neturiu kada pavalgyti, nes darbuotojos kas dvi minutės landžioja į kabinetą su visokiais klausimais!..
Tuomet sėdu prie elektroninio pašto: laiškų kasdien ateina po du šimtus, vakaras yra vienintelis laikas jiems atsakyti. Įvairiausi sprendimai, atsiliepimai, produkto vystymas, renginių organizavimas... Aš reiklus bosas, mėgstu pats viską nuspręsti, tad niekada neišeinu iš kontoros anksčiau nei devintą.
Be to, esu lenktynininkas: turiu trenerį, kuris bent dukart per savaitę mane priverčia sportuoti, nes ant nosies – Le Mano 24 valandų lenktynės. Pastarąjį sykį jose dalyvavau su tėvu prieš aštuoniolika metų, 2000-aisiais. Šiose lenktynėse automobiliai važiuoja itin greitai, greičiau nei „Formulėje 1“, neretai – 350 kilometrų per valandą ar dar didesniu greičiu. Tai didelis iššūkis: juk rungiamės su profesionalais. Neketinu laimėti – tam aš gerokai per senas, o trasoje pilna dvidešimtmečių... Visgi man tai yra ne tik dalyvavimas, bet ir mokymasis.
Štai ką galėtumėte daryti pardavęs verslą – lenktyniauti!
Bet aš ir taip tai darau! Jei neturėčiau kompanijos, gyventi būtų nuobodu. Daugelis draugų, paveldėjusių tėvų pinigus, nutunka, aptingsta, rytais nebenori keltis iš lovos, puola į depresiją, neria į alkoholį ir kokainą...
Kai nėra dėl ko pabusti ryte, kai nėra nieko, kas tave įkvėptų ir vežtų, tampa labai liūdna. Šito aš nenoriu: man patinka atrasti neatrastas žemes, kurti, pasikliauti tik savimi, o ne tėvu ar seneliu... Nesupraskite klaidingai: neišsižadu savo pavardės. Suprantu, kad ji skatina žmones labiau pasitikėti manimi, suteikia tam tikrų garantijų. Ricci giminė suformavo mane kaip asmenybę, suteikė gebėjimą numatyti mados tendencijas toli į priekį. Tačiau viską, ką turiu, sukūriau pats.
Dar nesukūrėte šeimos. Dairotės savosios Džuljetos?
Buvo laikas, kai buvau tikrai pašėlęs: labai mėgau švęsti, linksmintis, kvailioti vakarėliuose... Man tai vis dar patinka, bet dabar esu pernelyg užsiėmęs dviem didžiosiomis aistromis – kvepalais ir automobiliais. O moterys?.. Moterys palauks.
