– Jei sutikčiau tiranozaurą ir būčiau su savo motociklininko šalmu, o rankoje turėčiau degantį pagalį... Ar tiranozauras perkąstų man galvą? – vieną tamsų vakarą tropikuose mūsų trimetė paklausė dvidešimt kartų už ją vyresnio australo sodininko Louiso.
Louisas susimąstė. – Tai nuo daug ko priklauso... – pradėjo iš toli ir iškart prikaustė Lunos, kuri akivaizdžiai tikėjosi trumpo „ne“, dėmesį. – Priklauso nuo to, ar tai bus patinėlis, ar patelė. Ar jis bus alkanas. Ir ar kada nors nudegęs. Jei nenudegęs, tikriausiai tau galvą nukąstų. Luną toks atsakymas net pradžiugino. Bet Louisas pamokos dar nebaigė. – Australijoje gyvena tokie šunys – dingai. Jei esi vienas, geriau jų nesutikti – jie nepanašūs į jokį kitą šunį, sutiktus šunis jie tiesiog sudrasko į gabalus, žmonių taip pat negaili. Kadaise nakvojau palapinėje ir išlindęs iš jos pamačiau dingą.
Mečiau į jį pagalį – maniau, išgąsdinsiu. Nepataikiau. Pagalys nukrito visiškai šalia laukinio šuns kojos. O šiam net galva nekrustelėjo. Į jį niekada niekas nebuvo paleidęs pagalio. Jis nežinojo, kad tai kelia skausmą. Ir galbūt pavojų. Tad niekur nebėgo, – Louisas net nusipurtė kalbėdamas. Tą vakarą egzotiškasis kaimynas iš žemiau pusiaujo priminė įdomų faktą: žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris žino, kad mirs. Taip, jūs teisūs, dauguma gyvūnų pajunta artėjančią mirtį: iškeliauja mirti, atsiskiria nuo bandos. Bet tai nutinka tik priartėjus paskutiniajai. Mes juk kone visą gyvenimą žinome, kad mirsime. Keisčiausia, kad tai žinodami kiekvienas elgiamės savaip. Vieni visko bijo ir visko vengia, dar ir savo vaikus įsuka į vatą. Kiti atvirkščiai – šoka nuo uolų, neria į bedugnes, keliauja į pasaulio kraštą. Yra ir tokių, kurie miršta dar būdami gyvi ar bent jau savo įpročiais ir nuodėmėmis bando mirtį kuo greičiau prisišaukti. Dar yra medikai – optimistiškiausi pasaulio žmonės, mat gydo mus žinodami, kad vieną dieną vis tiek mirsime.
Čia panašiai, kaip kotus rožėms pakirpti. Štai meksikiečiai tiki, kad žmogus miršta triskart. Pirmąjį – kai suvokia, kad yra mirtingas. Antrąjį – kai iš tiesų miršta. Ir trečiąjį – kai kažkas paskutinįsyk ištaria jo vardą. O katės turi devynias gyvybes ir apie tai net nenutuokia. Šunys? Jie yra žodžių „baik tu, viskas gerai!“ kūniškas pavidalas. Žiūriu dabar į savo šunį ir galvoju, kad pavydžiu jai to nežinojimo. To, kad Loya negali guglinti ir skaityti kriminalų. Kad nežino, kas būtų, jeigu būtų. Bet visa kita ji jau žino.
Žino, kad evoliucija paliko tik tuos, kurie sveikai valgė, daug judėjo, rasdavo laiko pamiegoti ir noro daugintis bei užsispyrimo rūpintis savo palikuonimis. Ji žino, kad nėra blogo oro, – ją džiugina ir lietus, ir saulė. Ir kamuoliukas. Kai žaidžia, ji visada galvoja apie kamuoliuką. Ne apie tai, ką vyras pasakė prieš trejus metus per Velykas, ne apie tai, ką viršininkas sugalvos rytoj, – ji galvoja apie kamuoliuką. Ir juo džiaugiasi. Džiaugiasi šia akimirka. Džiaugiasi visais ir kaskart juos pasitinka kaip nematytus šimtą metų.
Nesiklauso, ką jie kalba, verčiau kliaujasi instinktais, stebi kūno kalbą, uodžia kvapą ir visad žiūri į akis. Kai šunys žiūri žmogui į akis, jų organizmuose gaminasi laimės hormonai. Laimės, žinoma, dovanoja ir tai, kad kartais į gyvenimą gali pažiūrėti nerimtai: apuostyti kieno nors užpakalį ar išsikasti dvėsenos – koks kieno reikalas, ką noriu, tą darau! Ir negalvoju, kad sustorėsiu. Ji žaidžia, nors jai jau šešeri metai, o žmogaus metais – tai 42-eji. Tokių metų žmogus turi paskolą ir rimtą veidą.
Jokių žaidimų, nebent kortas prieš miegą planšetėje padėlioja. Ir myli ji besąlygiškai. Be „jeigu padarysi“ ir „jeigu nesielgsi“. Myli, ir tiek. Nežinau, ar kada pavyks būti tokiu geru žmogumi, kokį mane mato šis juodas pudelis. Rodos, mes, tie, kurie žinome, kad mirsime, gyvenimą turėtume mylėti labiau nei mūsų augintiniai, bet net ir kvailam matyti, kad yra kur stiebtis. Arba – ką aš žinau – gal keturiomis vidury miesto aikštės atsistoti ir suloti: kiek džiaugsmo visiems būtų. Šiaip ar taip, ponios ir ponai, turiu pasiūlymą – gal būkim labiau šunys, a?