Kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė: „Nežinojimo džiaugsmas“ 

Dovilė Filmanavičiūtė / Redos Mickevičiūtės nuotrauka
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-12-08 20:41
Žinau, klausyti svetimų pokalbių baisiai nemandagu, bet visai neseniai godžiai nuklausiau tokį, kuris privertė susimąstyti.

„O kas ta mimoza?“ – kartą išgirdau sau už nugaros ir teisuoliškai įtempiau ausis. Vakarieniaujanti šeima rinkosi gėrimus, o aš, viena ranka kabindama savo varškėčius, jau buvau bepradedanti pati sau dievagotis: 2019-aisiais negali egzistuoti žmogus, nežinantis šio klasikinio kokteilio iš apelsinų sulčių ir putojančio vyno?! Kai vidinis mano teisuolis įsisiautėjo kaip reikiant, sąmoningai pagavau akimirką, kai tą moterį už nežinojimą jau pasmerkiau. Pamanyk, žmogus apie „Mimozą“ nebuvo girdėjęs...

Kad ir kaip ten buvo, tąkart moteris nepažintą kokteilį užsisakė, o aš jau kuris laikas negaliu nustoti galvoti, kodėl mes taip bijome nežinoti, taip to gėdijamės ir baksnojame į tuos, kurie ko nors nežino. Savotiškas užburtas ratas: užuot džiaugsmingai priėmę galimybę į galvą įsidėti ką nors naujo, įnirtingai piktinamės ir taip dar giliname skylę savo galvoje.

Nepamenu, kaip supratau, kad nėra ko ant tų savo skylių pykti, bet žingsnis po žingsnio ėmiau tyliai jas lopyti. Labiausiai padėjo sprendimas iš žodyno išmesti žodį NESĄMONĖ. Tada ėmiau ieškoti atsakymų į klausimus, kurie atrodė tokie savaime suprantami, kad, regis, negali nežinoti. Bet nežinai. O tada ir pasiunti. Gerai pagalvojęs – net ne ant to, kuris klausia, o ant savęs.

Kodėl jūra sūri? Kodėl dangus mėlynas? Kam reikalinga bamba? Kodėl mes verkiame pjaustydami svogūnus? Kur gyvena Dievas? Kada pastarąjį kartą mums kilo klausimų: iš kur, kodėl, o jeigu? Ir kada mūsų vaikiškas smalsumas pavirto abejingu visko neigimu?

Neišsitepk, neliesk, neimk, neklausinėk nesąmonių, neik, tau nepavyks. Pažįstama? Ir taip kasdien, savaitėmis, mėnesiais ir metais.

Berniukams nesąmonė verkti, mergaitėms nesąmonė skristi, atrasti, užkariauti. Nesąmonė, kad nevykėliai ir atstumtieji nepasiduoda. Nesąmonė, kad mažiausi siekia daugiausia. Taip nedera. Taip nieko nepasieksi. Kiek kartų tai kartojome šiandien? Pirmiausia – sau. Kiek kartų frykais ir kvailiais vadinome tuos, kurie išdrįsta klausti „kodėl, o jeigu“?

Štai tokią klausimų jūrą manyje prikėlė paprasčiausia „Mimoza“ Vilniaus viduryje, bet tik dar tvirčiau nusprendžiau niekada nebestatyti savyje lentynos nesąmonėms.

O tada juk tokia laisvė ir prabanga pripildyti laisvą sielos erdvę naujų žinojimų – ką?

Tik įsivaizduokite, kokių įdomybių galime patirti šį vėlyvą rudenį: drauge su vaikais imti studijuoti kinų kalbą, kasdien išmokti atpažinti po naują Lietuvos miškų paukštį, įsiprašyti į svečius pas vietos sūrininkus, užsirašyti į paskaitą planetariume, sužinoti, ką vilniečiai valgė šešioliktame amžiuje…

Ir tai tik mano mielos fantazijos – patys pagalvokite, kokio žinojimo prisluoksniuosite savo tuščias nesąmonių lentynas, kas jums teiks didžiausią nesumeluotą džiaugsmą.

Grįžkime prie mūsų užsnūdusio vaikiško smalsumo... Savyje jį apčiuopiau tik gimus sūnui. Vieną dieną tiesiog pasijutau tokia nieko nežinanti, kad net kojas pakirto. Kaip kokią maldelę ėmiau vyrui kudakuoti, kad nežinau, kaip reikės vaikui paaiškinti daugumą pasaulio reiškinių. Gal metas lankyti kokį universitetą tėvams?!

Puoliau šluoti knygų lentynų svajodama, kaip kartu mokysimės istorijos ir meno, matematikos ir botanikos. Kaip kartu nežinosime ir atrasime, kaip niekada nesistebėsime tais, kurie ko nors nežino. Gal tik draugiškai bakstelėsime primindami, kaip gera save pripildyti ir kaip neverta savęs uždaryti.

Žinau, kaip pamišėliškai jums dabar tai skamba. Gal net manote, kad skubu gyventi. Galbūt! To dar nežinau. Ir tas nežinojimas yra pats geriausias man nutikęs dalykas.

O jūs...

Ar atsimenate tą jausmą, kai nežinoti ir klausti buvo lygu augti?

Stebėti – maža. Reikia matyti, reikia stebėtis. Ir niekad neužteks žinoti kelių. Jais reikia eiti, jų dulkėmis reikia išsitepti naujus batus.

Bučkiai.

 

 

Naujausi straipsniai