„Žinojimas, kad visada gali sugrįžti, labai vilioja. Bet jei socialiniai tinklai prekiauja mūsų laiku, privalome paklausti, kuris laikas yra brangiausias? Mes patys turime pereiti į tempo diktavimą“, – sako reklamos kūrėjas, kūrybingumo dėstytojas, režisierius Tomas Ramanauskas, akcentuodamas nenutrūkstamą interneto srautą ir sutikęs pasidalyti asmeniniais patarimais, kaip atsiriboti nuo mūsų kasdienybę užvaldžiusių socialinių tinklų.
Socialinių tinklų pradžia
T. Ramanausko teigimu, socialiniai tinklai pradžioje neatrodė triuškinantys ir niekas netikėjo, kad taip paveiks mūsų gyvenimus. Pirmoji socialinių tinklų banga – tai susirašinėjimas su botais. Vėliau sekė forumai ir laiškai, tinklaraščių era. Galiausiai atsirado tokios pokalbių programos kaip „MSN“, „Skype“, „MySpace“, o vėliau ir aukso amžių išgyvenantys „Facebook“, „Tumblr“, „Snapchat“ ir kiti tinklai.
Reklamos kūrėjas iš karto kelia saugumo bei privatumo problemą.
„Kilnus tikslas sujungti visus mus atrodo labai gražiai ir idiliškai, tačiau įvedę slaptažodį jaučiamės lyg įėję į slaptą kambarį. Deja, mes esame nuogi, esame kambaryje, kurio sienos stiklinės. Atrodo, kad esame už betoninių sienų, tačiau iš išorės jos stiklinės. Visi mus mato“, – teigia T. Ramanauskas.
Ir priduria, kad socialiniai tinklai yra tobulas reklamos įrankis: „Socialinių tinklų variklis ir egzistavimo prasmė yra sukurti gerą mechanizmą cirkuliuoti reklamai. Iš esmės, jei kažkuo naudojiesi nemokamai, tu esi produktas. Taigi mes esame svarbiausias produktas šiame versle“.
Pasakodamas apie reklamą T. Ramanauskas akcentuoja, jog dabar kai kurie restoranų patiekalai yra kuriami galvojant, kaip jie atrodys nuotraukoje, kadangi žmonės jau nebevalgo be telefonų, o mūsų susikaupimas yra tarsi ištirpęs – nesusikoncentruojame į vieną veiklą, vienu metu valgome ir naršome telefone, mums darosi sunku akimis sekti ilgą tekstą be paveikslėlių, todėl spaudžiame „like“ net nebaigę skaityti.
Narciziškumas ir dalijimasis potyriais
„Kadaise dalijomės patirtimis, o dabar specialiai norime kažką patirti, kad turėtume kuo dalytis virtualioje aplinkoje“, – taip vieną svarbiausių pasikeitimų, įvykusių nuo socialinių tinklų atsiradimo, įvardija reklamos kūrėjas.
Jis prisiminė neseniai Lietuvoje viešėjusio atlikėjo Jack White koncertą, kai telefonai buvo užrakinti specialiuose dėkluose ir žmonės buvo priversi išgyventi akimirką be ekranų: „Reikėtų dažniau taikyti šią praktiką, nes dabar esame uždaryti tam tikrame burbule, viskuo dalijamės ir bandome kurti savo pačių geresnes versijas.“
Tačiau kurdami turinį esame pasmerkti gaminti tokiapatybę, sako T. Ramanauskas, nes beveik viskas socialiniuose tinkluose kartojasi – ar tai būtų nuotrauka kalnuose, ar įamžinti pusryčiai. Anot specialisto, taip galvojame, kad esame išskirtiniai, tačiau mes nesąmoningai atkartojame turinį.
Socialiniai tinklai veikia fizinę ir psichologinę sveikatą
Dar vienas aspektas, kurį pristatė T. Ramanauskas – mūsų fizinės ir psichologinės savijautos ryšys su internetu.
„Gyvename sparčiame sraute, socialiniai tinklai niekada nesibaigia. Pagal atliktus tyrimus, tūkstantmečio vaikai yra nelaimingesni nei bet kada. Jie gali būti pirmoji karta, kuri bus nesveikesnė už savo tėvus, nes yra užkutenti pavydo. Pavydime gražių ir tobulų gyvenimų, kuriuos matome „Instagram“. Mums atrodo, kad geras gyvenimas yra tik kur nors Tailando paplūdimyje“, – sako lektorius.
Pagrindinė problema, anot T. Ramanausko, yra ta, kad mes negalime užsičiaupti, o mūsų sveikatai reikia tylos: „Mes nebeturime laiko savo pačių mintims. Stengiamės parašyti kažką vien tam, kad kiti skaitytų, dalinti „like“ į „like“ ir taip sukurti nesveiką ekosistemą. Kartais reikėtų patylėti.“
T. Ramanauskas pastebėjo, kad pamažu virstame mėgstančiais įžeidinėti ir įsižeisti. „Jei savo „Facebook“ sienoje žmogus parašo, kad šiandien yra laimingas, jis gali papiktinti kitus. Visada atsiras tokių, kurie baksnos pirštu ir sakys, kaip tu gali būti laimingas, kai vaikai Afrikoje ar Indonezijoje badauja?“, – pasakojo kūrybingumo dėstytojas.
Dirbtinio intelekto galimybės
Dabar socialinių tinklų kūrėjai vis dažniau į pagalbą kviečiasi dirbtinį intelektą: jis kuria grojaraščius, gamina turinį, siūlo, ką pamatyti, optimizuoja pasiūlymus. Tačiau kyla grėsmė mūsų privatumui ir duomenų apsaugai.
T. Ramanauskas paminėjo „Facebook“ nuotaikų temperatūros testą, sukėlusį visuomenės pasipiktinimą. Kompanija slaptai pasirinko 600 tūkst. žmonių ir padalijo juos į dvi grupes. Vienai grupei „Facebook“ algoritmas rodė pozityvų turinį, kitiems negatyvų. Taip stebėjo, ar turinys veikia žmonių nuotaiką ir reakcijas į kitų pranešimus. Iškelta hipotezė pasitvirtino – mūsų nuotaiką iš tikrųjų veikia matoma informacija interneto sraute.
Dar vienas pavyzdys, skambantis lyg futuristinio serialo scenarijus – Kinijos socialinis kredito reitingas. Yra sekamas gyventojų elgesys socialiniuose tinkluose, reputacija, policijos įrašai, nusižengimai. Tokiu būdu yra kaupiami taškai. „Vėliau pagal reitingą galima spręsti, ar žmogus galės keliauti, į kokį darbą eis, į kokią mokyklą eis jo vaikai. Įsivaizduokite: ateinate į pasimatymą, pasakote savo reitingą ir jums sako „viso gero“, – apie socialinio kredito reitingą Kinijoje pasakoja T. Ramanauskas.
Ką daryti su socialiniais tinklais?
Tad ką reikėtų daryti su socialiniais tinklais, kad ne jie mus valdytų, o mes juos? Anot kūrybiškumo dėstytojo, svarbiausia prisipažinti, kad turime vidinę socialinių tinklų priklausomybę – mums tarsi tai atrodo normalu, nes visi ją turime. Tačiau tai yra problema ir reikia ją pripažinti.
„Žinojimas, kad visada gali sugrįžti, labai vilioja. Bet jei socialiniai tinklai prekiauja mūsų laiku, privalome paklausti, kuris laikas yra brangiausias? Mes patys turime pereiti į tempo diktavimą. Išjunkite visus programėlių pranešimus ir gyvenkite be jų, nes jie mus išblaško. Pabuskime ir užmikime be telefono – ekranai yra viena reikšmingiausių masinės nemigos epidemijos priežasčių“, – patarimais dalijasi reklamos kūrėjas.
Svarbu nevalgyti, neatostogauti ir nesikalbėti su žmogumi, kai šalia socialinis tinklas. T. Ramanauskas pataria rasti laiko unitaskingui, vieno dalyko darymui vienu metu: „Mes perkame laiką, kaip tėvai pirko butą, tačiau išleidžiame jį vėjais.“
Anot jo, daugelio iš mūsų socialiniuose tinkluose kiti net nepasigestų. „Užtenka padaryti paprastą eksperimentą – mėnesiui atsijungti ir grįžus pažiūrėti, kiek buvo prašymų sugrįžti. Realybė tokia, kad daugeliui tai nerūpi. Mūsų turinys kitiems pasitaiko po ranka, todėl sudaromas įspūdis, kad esame labai įdomūs. Neįmanoma uždaryti šios temos, diskusija tik prasideda. Informaciją apie save atiduodame kitiems, tik kyla esminis klausimas: kam esame reikalingi mes patys?“, – apibendrino T. Ramanauskas.
Šias mintis Tomas Ramanauskas išdėstė antrojoje nemokamų paskaitų ciklo #LEAD dalyje. Paskaitos kviečia savo srities ekspertus ir išskirtines asmenybes išsakyti savo idėjas visuomenei aktualiomis temomis.