Audra Hansen – puikus pavyzdys, kad moters minties galia veikia taip kaip svajojame. Vaikystėje patirti pažeminimai, gyvenimiški iššūkiai po skyrybų, pasikeitimai atvedė į tai, kad Audra šiandien yra ištekėjusi už užsieniečio, gyvena nuosavame name Skuode, ne tik užsiima kūryba – velia nuostabius gaminius iš vilnos, bet sako atradusi savo gyvenimo misiją – mokyti moteris mąstyti teigiamai. Ji veda kursus moterims apie meilę sau...
„Mano ateities planai prasideda klausimu: ką galiu nuveikti žmonijos labui? Norite, kad svajonė išsipildytų skirkite tam širdį, skirkite tam laiko, tapkite svajonės dalimi, būkite pati svajonė. Šis kelias nėra lengvas, bet aš pasiruošusi padėti, nes pati ilgai ėjau klystkeliais kol jį radau“,- sako A.Hansen.
Kažkada Audra buvo aukšto rango pareigūno žmona, gyveno puikiam bute, augino dvi dukras ir rodos nieko nestokojo.. Mažas miestelis negalėjo suprasti kodėl ji išsiskyrė, o svarbiausia įnirtingai nekovojo dėl materialinių vertybių. Vietoje to gyveno kukliai ir svajojo.
Įdomu išgirsti iš kur jūs kilusi, kokia buvo jūsų vaikystė?
Gimiau Skuodo rajone seniausioje Lietuvos gyvenvietėje Apuolėje, garsėjančioje piliakalniu. Kai buvau vaikas nemėgau kaimo. Kolūkio burokų laukai arba kaip vadinome „normos“ man atrodė kaip katorgos darbai. Tėvai buvo darbininkai, todėl „normos“ mums buvo privalomos (kolūkio vadovai jų neturėjo). (juokiasi) Juokinga prisiminus „sovietinę lygybę„.
Mano tėvas gėrė. Tai buvo mano gėda... Mokykloje stengiausi būti geriausia, kad įrodyti sau, o gal ir kitiems, kad aš niekuo ne prastesnė. O ir mokytis man puikiai sekėsi. Buvau pirmūnė. Daug skaičiau. Kartą tėvas pasakojo, kad netoli mūsų namų yra Lurdas. Parūpo jį surasti. Klaidžiojau, bet radau. Radau ne tik Lurdą... Radau Dievą bei supratimą, kad gali būti geriau, pasitikėjimą. Po to, lankiausi ten kartas nuo karto. Įdomu tai, kad man išsipildė viskas, ko tik ten prašiau. Tai nuostabi vieta. Jaučiu jos energiją.
Vaikystėje susiformuoja didelė dalis mūsų nuostatų, įsitikinimų, todėl gyvename taip, kaip gyvename.... Arba jas keičiame, kad pakeistume ir savo tikrovę.
Pirmoji santuoka: ko iš to pasimokėte? Turėjote gerbuvį ir statusą visuomenėje? Juk Skuodas ta vieta, kur žmonės su tavimi noriau sveikinasi, jei tu įtakingo vyro žmona, o jei ne.. gali ir nepastebėti..
Statusas visuomenėje? Kas tai yra? Ar tai yra tavo vertybė? Jeigu pripažįsti, kad tu esi tas kuom tave laiko visuomenė ir stengiesi atitikti visuomenės lūkesčius, tu į tai lygiuojiesi. O kas jeigu tu esi individualus?
Viską, ką vadinu praeitimi, noriu prisiminti tik gerai. Mes mokomės visą gyvenimą, tad taip tobulėjame. Išmokę vieną pamoką, jos nebekartojame. Tai nėra mokyklos kontrolinis kai mokytoja leidžia perrašyti. Jei matai kad padarei taip kaip padarei, turi priimti VISKĄ besąlygiškai, laiminti, atleisti sau ir kitiems. Dar daugiau: pamilti TAI ir atjausti. Atjauta – aukščiausias sąmonės lygmuo. Šiandieną į praeitį žvelgiu kitaip nei prieš dieną ir vis kitaip - kasdieną, kas metai, kas dešimtmečiai. Mes keičiamės. Būtent keitimasis yra tikroji žmogaus evoliucija ir tik tai kas pastovu. Gyvenime viskas turi prasmę, kai pripažįstame priežasties ir pasekmės principo veikimą. Patirties prasmę atpažįstame įžvelgę savo pačių mintis, nuostatas tame ką gyvenimas atspindėdamas siunčia atgalios. Dabar žinau daugiau, nei praeityje ir veikiu pagal kitokį supratimą. Tad mąstykime tik teigiamai ir tokią aplinką aplink save susikursime, tapsime laimingesni.. Tokie kokiais mus daro svajonės. Svajokime teigiamai (dažnai nepastebime kas iš tiesų vyksta mūsų mintyse).
Tikiu, kad įvyksta tai kas turi įvykti, tai kas yra sukurta energetiniam lygmeny. Mes sukuriame įvykius savo nuostatomis, požiūriais, reakcijomis, smerkimais, vertinimais, emocijomis. Dabarties momentas yra rytojus. Sąmoningas momento suvokimas leidžia atpažinti numatyti rytojaus rezultatą. Dabar atpažįstu kodėl vyko įvykiai būtent taip, o ne kitaip.
“Įtakingo vyro žmona“ esi jeigu vaidini tą vaidmenį. Man tai visada atrodė juokinga. Teko sutikti žmonų įsijautusių į tokias roles. Aš juokauju, jeigu tu neturi savo savivaldybės , savo mokyklos ar banko ir esi samdomas darbuotojas, vadinasi esi tik laikinas tose pareigose, kad ir kaip svarbus postas. O žmonės , kurie pastebi arba nepastebi verti atjautos, juk tai savivertės trūkumo pasąmonės programa.
Protingos knygos jūsų gyvenime: kaip jas atradote ir ką atnešė atradimo džiaugsmas?
Visos knygos yra protingos iš kurių kažko išmokstame. Būtent išmokstame, o ne tik perskaitome. Pirmas atradimas buvo knyga Joseph Murphy „Jūsų pasamonės galia“. Tai pakeitė mano pasaulio suvokimą. Viena ypač man naudinga knyga iki pat šiol išliko John Kechoe „Proto galios XXI amžiuje“. Pastarąją skaičiau daugybę kartų, kad net norėdama įvardinti skaičių paminėčiau gausybę. Vis grįžtu prie jos ir randu perliukų. Vėliau po šios knygos skaitymų klausiausi šio autoriaus paskaitų anglų kalba. Man tai gyvas pavyzdys keitimosi.
Domėjimasis apie žmogaus galimybes ir protą mane vedė link savo asmenybės ugdymo. Teoriją tikrinau praktikomis. Meditavau. Pamenu kaip nedrąsu buvo pasakyti kitiems, kad medituoju. Dabar labai linksmai iš to pasijuokiu.
Didžiausias atradimas – Savęs atradimas. Atrasti save reikia pastangų. (Juokiasi). Mes seniai atradome kaimynus, draugus ir žinome kaip jie gyvena, bet ar visada žinome kaip gyvename patys. Ar žinome kokius žodžius vartojame, ar žinome ką mąstome vienumoje, ar pritariame sau?
Kelionės į užsienį: ką jos atnešė?
Pirmiausia tai išėjimą iš savo komforto zonos. (juokiasi).
Kaip ir dažnai, sau pateikiu klausimą: kodėl esu čia kur esu? Ieškau atsakymų: kokios patirties semtis esu čia? Juk ir esame čia Žemėje, kad įgytume patirties, būtume savimi.
Išmokau daugiau matyti džiaugsmo ir grožio. Praplėčiau savo ribas.
Na ir žinoma kitokį požiūrį į pasaulį, tėvynę.
Nauja šalis tarsi sulėtino mano laiką ir aš pamačiau, kad būtent mūsų laikas čia Žemėje ir yra mūsų buvimas. Pradėjau vertinti kiekvieną gyvenimo momentą: juk gyvenimas vyksta ir tada kai vairuoju automobilį, raviu daržą ar gaminu salotas. Viskas yra vienodai svarbu. Daug meditavau, vizualizavau, rašiau afirmacijas jas kartojau ir stebėjau kokie rezultatai reiškiasi tikrovėje. Man tai atradimų laikotarpis. Dabar drąsiai tvirtinu, kad visa ką pritraukiu atspindi mano pacios santykį su savimi. Kaupiuosi knygai, ją jau rašau.
Svajoti nereiškia sėdėti prie suskilusios geldos ir bandyti įsivaizduoti, kad tai gerai. Galima sėdeti prie suskilusios geldos ir mintyse įsivaizduoti ją gražią. Vaizdinį kartoti ir kartoti, įjungiant emocijas, jutiminius pojūčius, uoslę, visa kita.....ir nauja pasireikš realybėje. Pirma reikia padėkoti būtent tai suskilusiai, kuri kažkada ankščiau buvo tokia pat graži ir būti patenkintu čia dabar dar prie senosios. (Juokiasi)
Esate garsi tautodailininkė atradusi savitą vilnos ir šilko sintezę rengianti parodas, mokanti vilnos vėlimo technikos kitus. Negi tai jau praeitas etapas?
Vilnos vėlimas žavi mane. Ar gali vilna išeiti iš mados (juokiasi). Tai kas natūralu – amžina, tik reikia leisti tam būti. Džiaugiuosi suteikusi vilnai formą. Nuo pat pradžių siekiau kokybės vilnos vėlime tiek estetine, tiek praktine prasme. Manau, man pavyko suprasti vilną. Tikiuosi, tai bus viso gyvenimo etapas.
Ėmėtės naujos veiklos: mokote kitus pamilti save ir atrasti gyvenimo pilnatvės džiaugsmą... Atrodytų tai taip natūralu. Negi mums to trūksta?
Arodo tai taip natūralu. Deaj... Kokią vietą šiandieną užima viskas kas natūralu: natūrali žolė – skutame iki šaknų, natūrali žemė visko pati turtinga apsčiai, kad duotų derlių, o mes sūdome trąšomis, prievartaujame siekdami kuo didesnio derliaus, natūralus žmogus – senamadiškas. Galime tęsti ir tęsti. Dažnai tai kas natūralu praranda vertę. Juk tai labai svarbu žmogui, kuris yra to natūralumo visumos dalis. Dirbtinumas augina tuštumo jausmą. Mokomės kaip būti „vaidmenyje“ tarsi ne savo, o kažkurio personažo gyvenime. Išmokstame meluoti patys sau, ne nuoširdūs esame net patys sau... Įsivaizduojate? Tenka sutikti žmonių, kurie jau nelabai atskiria tikrąjį „save“ nuo vaidinamo „savęs“. Ar tai yra meilė sau? Baimė būti savimi dėl kitų nuomonės. Ar tokia meilė sau turi būti?
Manai, kad tavęs nemyli, atsakymo ieškok santykyje su savimi. Kaip elgiesi su savimi, ar gerbi save, ar vertini save? Ar manai, kad esi užtektinai geras toks koks esi? Sunku priimti kitus tokius kokie yra, nori juos pakeisti – klausk ar myli save tokį koks esi? Smerkiančios mintys pirmiausia atsisuka į smerkimą savęs. Skaudini kitus tik todėl, kad skauda tau. Štai kur veda santykis su savimi. Būdamas savimi nustosi norėti nuo savęs bėgti. Meilė sau veda į harmoniją su visais ir visu pasauliu.
Mes išmokę priimti tik dalį savęs, to kuris mums mielas prisiminti. Apsimetam nustūmę skausmingus įvykius lyg jų nebuvo. Priimti visą save reikia pastangų.
Sutelktas dėmesys į kitus, nekreipiant dėmesio į save, atveria meilės poreikį iš išorės. Štai kodėl reikia pripažinti esant save. Pirma pripildykime save, kad turėtume ką duoti. Kai esi patenkintas savimi, esi labiau patenkintas viskuo kas yra aplink, net jeigu niekas ir nepasikeičia tuoj pat. Kita vertus, kai surandi dėl ko gali būti patenkintas, viskas keičiasi.
Kaip jūsų veiklą priima aplinkiniai, artimieji? Nėra sukiojančio pirštą ir sakančių, kad tai kažkokios nesąmonės?
Reikėtų paklausti jų. Mokausi nustoti žinoti ką mano kiti. (juokiasi)
Visada atsiras manančių kitaip ir tai puiku. Mes skirtingi. Pasaulis ir gražus dėl to kad mes skirtingi. Su kuo man save palyginti, į ką turiu lygiuotis? Kiek raukšlių galiu turėti, kiek galiu sverti? Kaip turiu atrodyti? Kas yra tas vienintelis standartas? Ir kodėl turėčiau sekti kažkieno sukurtus modelius? Būkime individai su savo standartais.
Daug pokyčių per trumpą laiką. Tam pakako padirbėti su savo savimone arba mintimis?
Darbas su savo savimone-mintimis ir atvedė mane prie pokyčių. Aš patvirtinau tai ką rašo gausybė mano perskaitytų knygų, ką kalba garsūs pasaulio paskaitininkai, kviečiantys gyventi sąmoningai. Pradėjau analizuoti savo kalbą, mąstyseną ir tai ką manau apie šį pasaulį. Pradėjau save motyvuoti pozityviomis mintimis kiekvieną rytą ir vakarą. Pastarus ketverius metus rašau užrašų knygutes su pozityviomis afirmacijomis. Jas skaitau arba surikiuoju į motyvuojančią programą, kurią praktikuoju mėnesį ar daugiau. Pastebėjau, jos gerina savijautą. Juk galite sau įteigti ką tik norite. Psichiatras Dž.Dispenza teigia, kad mes esame placebas. Aš tuo tikiu. Juk net ir netikint tuo, būti pozityviam yra geriau. Kartu naudoju vizualizaciją.
Fizikai pripažįsta, kad visa kas aplink mus yra energija, vadinasi, galime „įsidėti“ energiją į save arba „išimti“. Kad ateitų nauja, reikia pašalinti sena. Man patinka susikurti kažką ir laukti kaip tai pasireikš fiziniame lygmeny.
Pamenu mintyse vizualizavau automobilį, kurį patiktų vairuoti, ir pamiršau.....po kurio laiko gavau automobilį dovanų. Spalva, dydis atitiko mano įsivaizduotą. Manote atsitiktinumas? Galėčiau vardinti daug tokių atsitiktinumų.
Daug vidinių programų susikuriame dar vaikystėje. Net mūsų senelių, prosenelių išgyventos tragedijos gali kartotis, jeigu kartu ėjo stiprios emocijos ir persidavė tėvams.
Sekti savo mintis, žodžius ir suprasti jų rezultatą yra nuolatinis darbas. Apsisprendęs žmogus keistis tai daro pastoviai. Įvairios praktikos – tikras malonumas, kai tai tampa įpročiu. Kai matai save kitokį tai labai motyvuoja. Mano pasikeitė net rašysena. Kaip? Savaime natūraliai.
Jūsų svajonės? Ateities planai?
Svajonės yra toks dalykas, kai jas atskleidi, jos nebėra svajonės. Jos aplimpa kitų žmonių mintimis, energijomis ir tai gali trukdyti pildytis. (Juokiasi). Saugoti svajones patariu ir kitiems. Norite, kad svajonė išsipildytų skirkite tam širdį, skirkite tam laiko, tapkite svajonės dalimi, būkite pati svajonė. Yra daygybė būdų ir visi jie veikia jeigu patys nusprendžiate, kad tai veikia.
Mano ateities planai prasideda klausimu: ką galiu nuveikti žmonijos labui?
Kai pasaulis man atsiskleidė kaip vientisa energetinė sistema, kai pradėjau suprasti energijas, trokštu, kad visi žmonės keltų savo energetinių virpesių dažnį. Tai yra ramybės, džiaugsmo, grožio lygmenys.