Kūrinio priešistorė: apie „Olympian Machine“ gimimą – performanso balsų lūpomis 

Garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“/ Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-21 13:07
„Iliada“ atgimė... 12 balsų koliažo forma. Toks žmogiškosios atminties tyrimas, virtęs šiuolaikiniu mitu, plėtojamas menininko Arturo Bumšteino garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“. Spalio 24 d., ketvirtadienį, 19 val., kūrinys sugrįžta į Vilniaus „Menų spaustuvės“ „juodąją dėžutę“, o prieš tai – trumpas žvilgsnis į kūrinio užkulisius.

Kūrybinio proceso detalėmis dalijasi trijų kolonėlių balsai – kompozitorius Mindaugas Urbaitis, slemeris Domas Raibys ir šokėja Greta Grinevičiūtė.

Kiek žinau, pats „Olympian Machine“ kūrybinis procesas buvo gana paslaptingas. Ar iš anksto žinojote, kas jūsų laukia?

Greta Grinevičiūtė. Atsimenu, viskas vyko labai paslaptingai – nežinojau, ko laukti. Tačiau man labai patinka Arturo kūryba, todėl visuomet prisijungiu, kai jis kažką pasiūlo. Žinojau tik tiek, kad Arturas man kažką paskaitys, o aš turėsiu papasakoti tai, ką atsimenu.

Mindaugas Urbaitis. Nežinau, kaip kitiems, bet man jis truputį užsiminė, kad bus skaitomas kažkoks tekstas, jį reikės bandyti atsiminti ir kažką papasakoti. Žinojau, kad reikės reakcijos į tekstą ir tiek.

Kokios mintys kilo, klausantis Arturo, skaitant „Iliadą“? „Olympian Machine“ viešų rodymų metu jis lygiai taip pat skaito publikai – teksto tankiu ir nuotaikos monotonija, atrodo, net įtraukdamas į savotišką transą...

G.G. Buvo šalta žiemos diena, Arturas nusivedė mane į įrašų studiją ir labai ilgai skaitė tą antikinę istoriją – vos neužmigau beklausydama (juokiasi). Galvojau – ir kaip man viską atsiminti? Galvojau apie tai tiek daug, kad net normaliai neišgirdau istorijos. „Iliadą“ skaityti teko dar mokyklos laikais, vėliau – Akademijoje, tačiau tikrai nežinojau kūrinio taip detaliai. O po „Olympian Machine“ supratau, kokia deformuota išties yra atmintis. Šis kūrinys man priminė, kaip atmintis gali dekonstruoti faktus, ir kaip smarkiai ją veikia asociacijos.

M.U. Sureagavau taip: nieko neatsimenu ir neturiu, ką pasakyti šiuo klausimu. Atsiminti – neįmanoma, bet reikia kažką sugalvoti. Tekstas nepaprastai tankus, kaip kokia sukompresuota Vikipedia, tyčia naudojama daugybė pavardžių, įvykių ir pan.

Domas Raibys. Smūgis žemiau juostos.

Tad už ko bandėte kabintis, kaip dėliojote savo individualias istorijas?

M.U. Niekada nesu tiek gilinęsis į šį kūrinį, kad atsiminčiau konkrečius dalykus, tad tiesiog bandžiau sudėlioti paveikslą to, ką Arturas skaitė. Man tai buvo kūrybinis iššūkis – kažką pasakyti, kažkaip pakomentuoti patį tekstą, įvykio faktą – buvo įdomu.

D.R. Pasakojau kažką apie kariuomenę.

G.G. Valanda įrašų studijoje man prabėgo nepaprastai greitai – mėgstu pabūti viena, dažnai ir šiaip garsiai kalbuosi su savimi. Bandydama atsiminti, suvokiau, kas man iš tikrųjų įdomu, o kas neramina. „Užsikabinau“ už sienos statymo epizodo – jis man susisiejo su politine padėtimi. Ėmiau svarstyti, kad mes, žmonės, praėjus daugeliui metų, nelabai ir pasikeitėm, nepasimokėm iš savo klaidų, tad ir toliau neaišku, ką darome su savo ateitimi.

Kaip nuteikė galutinis rezultatas?

G.G. Ne todėl, kad pati šiame kūrinyje dalyvauju, tačiau „Olympian Machine“ man – vienas stipriausių Arturo darbų. Performansas nepaprastai įdomus savo aktualumu, kontekstualumu, atminties dimensija. Čia analizuojamos žmogiškumo / ne žmogiškumo temos. Be galo įdomu klausytis tos dekonstruotos istorijos. Atrodo, „Olympian Machine“ neveikia nė vienas realus žmogus, bet šis kūrinys  – labai žmogiškas, apie žmones.

D.R. Tiek darbo procese, tiek galutiniame rezultate Artūras sugebėjo viską išsukti ir padaryti nenuobodžiai. Nuobodumas yra šiuolaikinio meno vėžys. „Olympian Machine“ nėra žiūrėjimo į tolius.

M.U. Man iš pat pradžių buvo įdomiausia, ką Arturas su visa ta medžiaga darys, nes tai atrodė visiškai crazy. Rezultatas man žiauriai patiko. Nesitikėjau, kad taip gali gautis. Suprantu, kad buvo įdėta labai daug darbo – Arturas pasakojo, kad daug laiko reikėjo ir medžiagai atrinkti, ir sukomponuoti. „Olympian Machine“ muzikos pasirinkimas taip pat labai įdomus –  kažkuo net primena Roberto Ashley video operas. Gavosi kažkoks teatrinis žanras, išryškėjo draminiai santykiai, kalbos muzika, būdinga kiekvienam veikėjui – intonavimas, tembras ir pan.

Tikėtumėtės „Olympian Machine“ tęsinio?

M.U. Gaila, kad kūrinys lietuviškas – kitu atveju galėtų būti prieinamas platesnei, tarptautinei auditorijai.

G.G. Mane žavi būtent tai, kad „Olympian Machine“ principu dirbti galima įvairiose tarpdisciplininio meno srityse. Arturas galėtų padaryti visą tokių istorijų ciklą, kas būtų labai įdomu. „Olympian Machine“ turi potencialo gyvuoti įvairiausiomis formomis.

Temos:

Kultūra

Naujausi straipsniai