Kūrėjai Aistė Krasuckaitė ir Giedrius Paulauskas: „Nėra ko skųstis, kad „nelieka laiko sau“

Aistė Krasuckaitė ir Giedrius Paulauskas/Monikos Penkutės nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-04-05 21:46
Žodis „dizaineris“ jam atrodo iš kitos realybės – tos, kurioje sukasi besaikio vartojimo karuselė ir tiesiog sproginėja be galo puikus instagraminis gyvenimas. „Pavadinkite mane Lietuvos partizanų uniformos tyrinėtoju“, – sako Giedrius Paulauskas, kartu su žmona ir kūrybos partnere Aiste Krasuckaite jau kelerius metus paniręs į pokario partizanų temą, – visa tai jam atrodo prasmingiau už trumpai gyvuojančių kolekcijų kūrimą.

Kai jų studijoje pirštais perbrauki iš kolekcininkų nupirktą seną mundurą, atsargiai palieti apsitrynusią gertuvę, kelis odinius diržus, sagas su Vyčio ženklu, aiškiai pajunti, kad tai ne šiaip seni daiktai, o kažkada už laisvę kovojusių, žuvusių ar ištremtų vyrų gyvenimo dalis, tyliai besitraukianti į užmarštį. Su ta užmarštimi nenori susitaikyti Giedrius – vieno iš partizanų anūkas.

Ar griežtai dalijate laiką darbui ir šeimai?

Aistė: Stengiamės laikytis „normalių“ darbo valandų: jei dirbame studijoje, tai tik iki pusės šešių, nes paskui – į darželį vaikų pasiimti. Rudenį ir mūsų Valentina, kuriai tuoj ketveri, pradėjo jį lankyti; Bernardui šešeri su puse, jis jau ne tik žaidžia, bet ir užsiima rimtais reikalais – pavyzdžiui, paukščių stebėjimu. Vasarą visi praleidome vienkiemyje netoli Kazlų Rūdos, tarp miškų, jautėmės visiškai kitame pasaulyje, grįžus vėl teko pratintis prie miesto.

Giedrius: Kai būni tokioje aplinkoje, skaitai knygas apie partizanų gyvenimą, žiūrinėji senas nuotraukas, regis, nusikeli į praeitį, gyveni kitame laike, kur nėra instagramo tuštybės.

Mieste, aišku, galiu dirbti iki vėlumos ir pamatyti vakarais vaikus jau miegančius, bet aš taip nenoriu.

Šalia neturime senelių, nenorėjome vaikų auginti su auklėmis, manau, kad tai – tėvų reikalas. Nereikia jų kažkam numesti, kad pačiam būtų patogiau. Taip, kai ko atsisakai, kai ko netenki turėdamas vaikų, bet jei prisiimi atsakomybę juos auginti, nėra ko skųstis, kad „nelieka laiko sau“ ar kad „negaliu niekur išeiti“. Mes, jei reikia, einame pakaitomis.

Aistė Krasuckaitė ir Giedrius Paulauskas/Monikos Penkutės nuotr.
Aistė Krasuckaitė ir Giedrius Paulauskas/Monikos Penkutės nuotr.

Jau, ko gero, penkerius metus stipriai domitės partizanų tema – norite atkurti bent keletą jų uniformų, kurių būta įvairių.

Giedrius: Nėra viskas taip paprasta ir greitai padaroma. Švarką kūriau dvejus metus. Iš pradžių naiviai galvoji: ai, padarysi viską iš nuotraukos. Juk nori greito rezultato. Ogi ne, jei esi sau reiklus, taip nebūna. Tu gali viską atlikti greitai, bet pamatai, kad atrodo šiuolaikiškai, o nori, kad drabužis atitiktų aną laikmetį. Pasigilini ir supranti: yra begalė tavo dar neperprastų konstrukcijos ir siuvimo paslapčių. Daugybę kartų važiuoji į archyvus, muziejus, ieškai literatūros kolekcininkų forumuose internete, perki iš antikvarų išleistas išeivijoje knygas apie Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, pokario partizanų gyvenimą, per stebuklą gauni 1937 metų siuvimo vadovėlį, kuriame irgi nėra tam tikrų dalykų, nes tuometiniams siuvėjams tai buvo aišku kaip dukart du. Ilgai ilgai ieškai siuvėjų, kuriais galėtum pasitikėti ir kurie sugebėtų dirbti šiek tiek kitaip nei dauguma.

Yra vienetai, kurie gali ant audinio susibraižyti kostiumą muiliuku ir jį sukirpti, – visi dabar naudoja standartinius lekalus, kurie pritaikyti šiuolaikiškam švarkui.

Ir kurie netinka tarsi šarvas prigludusiam anų laikų uniformos švarkui. Kartais pasiseka – randi siuvėją, jaunystėje dirbusį su senu anų laikų meistru, ir išgirsti: „Aš tiksliai nežinau, kaip turi būti, bet tu bandyk, išmok sukirpti, o aš gal pamatysiu klaidų.“ Tada bandai, bandai, bandai. Ir nesiseka. Vėl bandai. O paskui kažkaip it seklys atrandi eiliškumą ir imi suprasti, KAIP jie siūdavo. Ką po ko, kaip petelius įsiūdavo, kokie tie peteliai būdavo (kiek esu ieškojęs dėvėtų drabužių parduotuvėse senų švarkų ir kiek jų esu išardęs...), kaip sagas prisiūdavo. O dargi ieškai kuo panašesnių audinių, autentiškų sagų, antsiuvų...

Einate sunkiausiu keliu.

Giedrius: Taip, kartais tikrai pagalvoju, kad tai labai sunku. Ir būna, kad užknisa.

Aistė: Gal tik pagalvoji. Nes niekada to negirdėjau.

Giedrius: Garsiai nesakau. Toks mano būdas – vis vien, kaip bebūtų, padaryti iki galo. Nesvarbu, kad procesas labai ilgas. Ir kad ne iškart pavyksta. Nusivili. Sugaišti daug laiko bandydamas. Vėl bandai. Gal jei siuvėjas stovėtų štai čia, šalia, būtų paprasčiau.

Aistė: Eik jau – tu gi vis tiek perdarytum tai, ką jis pasiuvo!

Giedrius: Gal kai ką...

Aistė: Pašvelninai. Viską. Tu juk pasižiūri, kaip meistras padaro: aha, aišku, o paskui pats atkartoji.

Giedrius: Džiaugiuosi, kad jie bent sutinka su tokiu mano diktatu. Kai pasiuva, pamatau klaidų. Tada išardau ir padarome, kaip reikia.

Aistė: Žinai, kaip dar daro? Jis apsiuva, pavyzdžiui, kokios nors kepurės kraštą. Tobulai. Išsiaiškina, kad autentiškai tikrai taip turėjo būti. Džiaugsmingai pareiškia: „Pabaigiau!“ Ir staiga išardo. Ir apsiuva dar kartą. Nes malonumas jam dabar siūti, kai viską žino. O dar iki to tobulo bandymo juk buvo bandyta penkis ar dešimt kartų...

Ar jis namie irgi toks perfekcionistas?

Giedrius: Oi, ne, tik darbe! Buityje manęs chaosas ar dulkės nenervina.

Dėl ko tas vargas? Žmonės matys tik daiktą. Nemanys, kad rankovės septynis kartus įsiūtos. Aiste, nesustabdote kartais Giedriaus, kad jau gal tobula, užteks?

Aistė: Visko būna. Bet negi atimsi iš žmogaus malonumą? Jam darbas kaip meditacija.

Giedrius: Man patinka, kad įdomus darbas nesibaigia, kad galiu rasti būdų jį dar pratęsti. Ir vaikai mato, ką kaip darau, kas man įdomu, girdi, apie ką kalbame. Buvo metas, kai Bernardas darželyje vis juokingai pareikšdavo: „Mano tėtis – partizanas!“ Nes mažiukas matydavo, kad važiuodamas į kokį nors kariuomenės renginį tėtis apsirengdavo atkurta uniforma.

Prie domėjimosi partizaniniu judėjimu prisidėjo ir šeimos istorija?

Giedrius: Jau seniai domino military tematika. 2010 metais „Mados infekcijoje“ pristačiau Afrikos korpuso vokiškos uniformos interpretacijas. Po jos mano mama paklausė, kam atkūrinėju svetimas uniformas – juk galėčiau ir lietuviškas?

Praleidau jos pastabą pro ausis. O po trejų metų, kai sukūriau „Miesto kario“ kolekciją, pagalvojau: kodėl ne?

Tik labiau traukė ne tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformos, o būtent pokario partizanų.

Taip, mano senelis, mamos tėtis, buvo partizanas. Vaikystėje sovietmečiu niekas nieko mums nepasakojo. O vėliau neklausinėjau. Pamenu jo laidotuves prieš aštuoniolika metų – į jas atėjo partizanų ryšininkė, pasakė kapinėse kalbą, apdengė karstą Lietuvos trispalve. Viskas buvo taip didinga, iškilminga, o aš stovėjau ir mąsčiau, kad apie savo savo senelį daug ko nežinau ir, deja, nebesužinosiu.

Dirbate tylų darbą. O galėtumėte su trenksmu pristatinėti kolekcijas...

Giedrius: Palaipsniui atėjo suvokimas: kokia prasmė? Kokia tų kolekcijų išliekamoji vertė? Kuo aš galiu prisidėti kurdamas, kas tikrai turėtų išliekamąją vertę? Taip, gal kažkada Lietuvos drabužių mados istorijoje bus analizuojamas ir mano indėlis, bus aiškinamasi, ką norėjau pasakyti kolekcijų pristatymais, įvaizdžiu, akcentais, bet man norėjosi daugiau prasmės. Nebesinorėjo skatinti vartotojiškumo: sukuriam žmogui eilutę, po sezono – kitą, dar kitą ir taip toliau.

Aistė: Mūsų požiūris keitėsi gimus vaikams. Tada tiesiog supratome, kad gyventi galima su nedaug daiktų, su mažai drabužių, patogiai ir paprastai. Pamenu tuos senus laikus, kai su Giedriumi į Barseloną skrisdavome su drabužiais ant pakabų... Nes jų mums reikėjo įvairių ir daug.

Giedrius Paulauskas/Monikos Penkutės nuotr.
Giedrius Paulauskas/Monikos Penkutės nuotr.

Giedrius: Aš tada net pagalvoti negalėjau per baisius karščius apie šortus – o ne, juk nestiliova! Dabar nereikia nieko daug. Štai dėviu juodą du kartus perdažytą savo kurtą megztuką nuo 2013 metų ir jaučiuosi labai gerai. Nebesinori skatinti vartotojiškumo: dėvėk, išmesk ir pirk. Nesuprantu, kam puoštis kiekvieną eilinę dieną, o daug žmonių taip daro. Juk yra svarbesnių dalykų nei dar vienas naujas drabužis ar nepatogūs, bet esą akį traukiantys batai. Ačiū Dievui, kad tai supratome, – dabar užtenka vienų kokybiškų batų, kuriuos galima ilgai avėti, ir keleto drabužių. Nes juk nėra ko vaidinti. Kita vertus, mūsų darbas leidžia rengtis demokratiškai – ne banke dirbame.

Na, socialiniuose tinkluose vieni kitiems žmonės mėgsta pasirodyti...

Giedrius: Aišku, mada ir geras skonis mums yra ir bus aktualu, bet kartais juokingas tas instagramo žaidimas: „Pažiūrėkit, kaip gerai aš gyvenu, puikiai atrodau, gražiai rengiuosi ir skaniai valgau.“ Restoranai, egzotiškos šalys ir prabangūs interjerai.

Na, taip – tikrai trūksta nuotraukų su tiesiai iš keptuvės valgomom keptom bulvėm.

Giedrius: Kur jau ten – visi pas mus turi labai daug pinigų ir gyvena visiškai be problemų. Toks sumeluotas pasaulis. Bet mes jame tikrai negyvename! Kai nutariau nebekurti kolekcijų, labai aiškiai suvokiau, kad galiu kažką apčiuopiamo ir išliekančio palikti mūsų valstybės žmonėms, o pokario tema iki šiol mums labai svarbi ir jautri.

Partizanų uniformas matome tik nuotraukose, jų beveik nėra išlikusių – tik vienintelis švarkas, keli antsiuvai, kepurė.

Noriu suteikti galimybę gyvai tą uniformą pamatyti, realiai prisiliesti prie praeities. Tai nėra „tik“ drabužiai – tai ir simboliai. Juk to meto partizaninis judėjimas, kuris sovietmečiu buvo menkinamas, turėjo vadovybę, buvo leidžiami įsakymai, uniformos buvo su skiriamaisiais ženklais, buvo laipsnių žymėjimas – visi organizuotos kariuomenės, kuri kovojo už nepriklausomą demokratinę Lietuvą, atributai.

Aistė: Military tema su dabartine mada atėjo ir į šiuolaikinį gyvenimą – visi tie kamufliažai, kerzai, įvairios integruotos į mūsų aprangą detalės nebėra kažkas ypatingo. Anksčiau, kai vyravo visai kitos mados, taip – su nuostaba ir pasididžiavimu – buvo žiūrima į uniformuotus karius.

Giedrius: Drabužis partizanams buvo labai svarbus, nes, net ir nebūdami kariai, žmonės su jais tarsi tapo kariais, tarsi pratęsė tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformos gyvavimą pokaryje.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai