Nežinia, ką kaltinti: eurą ar liūdnai pagarsėjusius kalafiorus, tačiau ką daryti, jei pinigai dingsta greičiau, nei spėjame jų uždirbti? Norint subalansuoti savo finansus, būtų racionaliausia, užuot kaltinus aplinkybes, perskirstyti savo išlaidas, atsikratyti kai kurių įpročių, o mėnesio gale atsidėti tegul ir nedidelę sutaupytą sumą. Nebūtinai juodai dienai – galbūt išsvajotam pirkiniui ar kelionei.
Apgaulingi skaičiai
Prekybininkai puikiai įvaldę žongliravimo skaičiais meną, todėl tai, kas atrodo pigiau reklamoje, pirkėjo biudžetui gali atsiliepti didesnėmis išlaidomis ir neplanuotais pirkiniais. Pavyzdžiui, siūlymai imti tris gaminius už dviejų kainą. Arba įsigyti prekę su didele nuolaida. Visada pravartu savęs paklausti, ar tikrai tas daiktas man reikalingas? Ar pirkčiau jį, jei nebūtų nukainotas? Ar tikrai vaikui reikia trejų marškinėlių už dvejų kainą – o gal vis dėlto tik vienų? Neva per akciją pigiau? Ar tikrai? Jei vienas vienetas neparduodamas, tai mokant už du vis tiek išleidžiama daugiau.
Kartais prekybos centruose žiūrint į dėžes, virš kurių šviečia simbolinės kainos užrašas, ir matant džiaugsmingus pirkėjų veidus kyla klausimas: ir kaip jie negaili pinigų tokiam šlamštui? Tik 99 centai? 1,99 vietoj 6,99? Ar tikrai reikia visų tų vienkartinių indų, rankšluostėlių?..
Dar viena saviapgaulė – neskaičiuoti centų, kaip jau buvome įpratę. Tačiau euro centai nėra senieji centai! Kiek paliekame arbatpinigių? Anksčiau – litą, o dabar – tikriausiai, eurą? Kažkaip nerimtai atrodo tos vario spalvos monetos. Tačiau mėnesio gale susumavus išbarstytus centus ir eurus susidarytų gana nemaža suma. Arbatpinigių paprastai paliekama 5–10 proc. sąskaitos sumos. Ir nieko čia gėdinga, jei tai yra tik 30 ar 50 centų.
Žvilgsnis į šaldytuvą
Sakoma, kad žmonės, besiskundžiantys maisto kainomis, perka tuos produktus, kuriems pinigų gaili perkantys kokybiškus ir ekologiškus.
Sakoma, kad žmonės, besiskundžiantys maisto kainomis, perka tuos produktus, kuriems pinigų gaili perkantys kokybiškus ir ekologiškus. Atverkime šaldytuvo dureles. Jei jis apytuštis, tai dar nereiškia, kad toje šeimoje nesirūpinama sveika mityba arba skurstama. Šviežiai paruoštas maistas: sriuba, troškinys ar salotos – suvalgomas ir sandėliuoti beveik nieko nebelieka. Ką reiškia lentynos, lūžtančios nuo įvairių padažų, dešrų ir dešrelių, sūrių, saldžiųjų ar alkoholinių gėrimų? Nesigilinant į sveikatos ir svorio reikalus, akivaizdu, kad tokie produktai tuština piniginę.
Laikas – pinigai
Ką dedame pirmiausia į pirkinių krepšelį apsipirkdami, nėra nereikšminga smulkmena: kai pradžioje įsimetame brangiausių ir būtiniausių produktų, pavyzdžiui, geros jautienos ir ekologiškų daržovių, žinome, kad tai kainuos nemažai, todėl ranka jau nebekyla siekti įvairių užkandžių, saldumynų. Dar keli būtini produktai, ir sukame kasų link. Sąžinė rami – šeima gaus kokybiškus pietus ir vakarienę, o be įvairių kramtomųjų skanėstų išsivers.
Kai savo kelionę per prekybos centrą pradedame šluodami viską iš eilės (atskira tema ir ištisas mokslas, kodėl parduotuvėse būtent vienaip ar kitaip suprojektuoti prekių skyriai, veikiantys pirkėjų emocijas, lemiantys ilgesnį užsibuvimą ir, žinoma, kuo daugiau pirkinių), vežimėlyje atsiduria traškučių, sūdytų riešutų, dešrų, saldžių sūrelių, įvairių padažų, saldainių ir šokolado, vaisvandenių, alaus, vyno ir ko nors skanaus prie jų. Parduotuvėje praleistas geras pusvalandis, prisirinkta krūva pirkinių, bet valgyti vis dar nėra iš ko gaminti. Tada jau galvodami ne apie kokybę, bet apie kainą į vežimėlį krauname dešrelių, koldūnų, pigaus aliejaus ir t. t. O dar reikia nupirkti pieno, daržovių...
Lengva spėti, kokį apsipirkimo įprotį turintis pirkėjas ne tik brangiau sumokės, bet ir sugaiš daugiau laiko. O kuris valgys kokybiškesnį maistą? Norint sutaupyti, svarbu ne tik ką, bet ir kaip perkame.
Beje, kuo greičiau apsisukame prekybos centre, tuo mažiau pinigų paliekame. Yra skaičiavimų, kurie teigia, kad kiekvienas pusvalandis prekybos centre sąskaitą išaugina maždaug 10 proc.
Susidaryti sąrašą
Pirkinių sąrašas – dar vienas būdas išvengti nereikalingų prekių. Tokio neturėdami, bet patogiai stumdydami vežimėlį prekybos centre, į jį spontaniškai įsimetame nemažai produktų, nes pamatome ką nors skanaus, įdomaus ar tiesiog už labai tinkamą kainą.
Kai mintyse sudėliojamas kelių dienų meniu ir sudaromas sąrašas, ko tikrai reikia, ne tik neprisiperkama nereikalingų užkandžių, bet ir vėliau netenka išmesti nepanaudotų produktų, pavyzdžiui, suvytusių daržovių arba varškės, kurios galiojimo laikas baigėsi. Jei produktai perkami negalvojant, kas bus gaminama, nemaža tikimybė, kad dalis jų atsidurs šiukšlių dėžėje.
Ir, žinoma, visada yra pigiau ir sveikiau ruošti maistą, nei pirkti pusgaminius ar valgyti mieste. Ir nieko gėdinga, jei vakar dienos pietų likučių atsinešame į darbą.
Į parduotuves – be vaikų
Nesvarbu, susiruošėme pirkti batų ar maisto, geriausia tai daryti be vaikų. Daugumai iš jų prekybos centras yra kankynė, todėl apsipirkimas tampa ne tik nervų tąsymu, bet ir papildomomis išlaidomis. „Labai ištroškau, nupirk man atsigerti.“, „Karšta, noriu ledų.“, „Tu matuokis, o aš tuo metu suvalgysiu picą...“ O kur dar kitos pagundos – žaislai, mokamos pramogos...
Žinoma, galime su vaikais susitarti, kad perkame tik vieną saldumyną, arba vaikai gali išlaidauti iš savų santaupų (taip mažieji mokosi leisti arba taupyti pinigus). Tačiau dažni vizitai apsipirkti kartu su ikimokyklinukais ar pradinukais, kai jie nuolatos girdi, kad trūksta pinigų, viskas brangu, reikia taupyti, palieka jų širdelėse nevisavertiškumo įspaudą. Viena vertus, formuojamas tam tikras mažo žmogaus kompleksas, kita vertus, tokia asmenybė vėliau gali norėti atsigriebti už prarastas galimybes ir, nesąmoningai priešindamasi bet kokiam taupymui, imti išlaidauti.
Rinkti čekius ir nagrinėti išlaidas
Į klausimą, kur dingsta pinigai, gali padėti atsakyti vieno mėnesio pirkinių čekių analizė. Iš pirmo žvilgsnio nuobodi veikla gali atskleisti netikėtų ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad didžiąją išlaidų dalį sudaro ne žuvis, mėsa ar pienas, bet mineralinis vanduo, sultys ar saldūs varškės sūreliai. Arba alus ir traškučiai. O gal vynas, sūris ir alyvuogės. Arba vafliai, sausainiai ir sausi pusryčiai.
Kasdien perkant keliasdešimt centų neatrodo didelė suma, kaip ir keli eurai už skanumynus savaitgaliui, tačiau jei mėnesio gale paaiškėja, kad šioms smulkmenoms ir mažiems malonumams išleista dešimtys eurų ar net trečdalis viso maisto biudžeto, gal galima kitą mėnesį šių džiaugsmų atsisakyti? Juk be šių produktų įmanoma kuo puikiausiai verstis! Arba pirkti jų gerokai rečiau.
Tokia maža analizė padės pažinti asmeninius pirkimo įpročius ir nuspręsti, kurios gi išlaidos pernelyg didelės ir nebūtinos.
Pigus ar brangus pirkinys?
Sena kinų išmintis byloja, kad tik labai turtingi žmonės gali pirkti pigius daiktus. Tačiau ar visada brangesnis reiškia geresnį?
Prieš įsigyjant nekasdieninį ir brangų pirkinį reiktų atsikratyti stereotipų apie kainas, neva brangus – būtinai geresnis, o pigus – niekam tikęs, taip pat gerai pagalvoti, ką ir kokiu tikslu perkame. Pavyzdžiui, buitinė technika. Jei namie gaminame kasdien įvairius patiekalus, patartina rinktis brangesnę viryklę, kuri taupytų elektros energiją, būtų ilgaamžė ir turėtų visas reikalingas funkcijas. Tačiau jei žinome, kad buitinį prietaisą jungsime retai, kažin ar prasminga mokėti už tai, kuo nesinaudosime. Tie keli šimtai, kuriuos paklosime už prietaisą, taupantį elektros energiją, gali atsipirkti po 10 metų ar net vėliau. Taigi, ar verta juos išleisti dabar?
Iš kitos pusės, teisūs ir sakantys, kad taupus moka du kartus. Prekės, kurioms turi būti taikomas garantinis laikotarpis, tikėtina, nebus labai kokybiškos, jei įsigyjamos be garantijos arba jau naudotos. Išlaidos už vaistus, kosmetiką gali virsti išmestais į balą pinigais, jei perkame pigesnius, nes baigiasi galiojimo laikas, arba vietose, kur abejotinos pardavimo ir sandėliavimo sąlygos.
Drabužiai – brangūs, pigūs ar dėvėti?
Drabužių galima įsigyti ir labai pigių, ir labai brangių. Kuriuos rinktis? Šioje srityje galima taikyti tą patį principą, kaip ir perkant buitinę techniką. Jei drabužį ar batus nešiosime dažnai, taupyti kokybės sąskaita neverta. Akivaizdu, kad avalynė turi būti gera ir patogi. Susigundžius pigia pora iš jaunimo parduotuvės greičiausiai pinigai bus išleisti veltui. Ir teks pirkti dar vienus, tik jau gerokai brangesnius batus.
Bene daugiausia išleidžiame išeiginiams rūbams. Jie brangesni, bet jais pasipuošiame vos kartą ar kelis. Todėl prieš įsigyjant proginę suknelę patartina rimtai apsvarstyti, kur ir kada ją dar bus galima apsivilkti. Gal geriau išsinuomoti? O gal tos progos neverta taip sureikšminti ir įmanoma atnaujinti seną drabužį priderinus elegantišką švarkelį ar šalį?
Dėvėti drabužiai ne visada geriausia alternatyva norint rengtis stilingai ir nebrangiai. Praėjo tie laikai, kai kone kiekvienoje parduotuvėlėje būdavo galima rasti geros kokybės garsių mados namų ar brangesnių ženklų daiktų. Ekonominio klestėjimai laikai Europoje jau baigėsi ir žmonės drabužių atsikrato tada, kai jie būna visai sudėvėti. Net didžiausios puošeivos savo vardinių suknelių neišmeta į labdaros konteinerius – parduoda jas internetu.
Dėvėtas drabužis, skirtingai nei naujas, nesukelia daug teigiamų emocijų. O juk kaip jaučiamės, taip ir atrodome.
Dėvėtas drabužis, skirtingai nei naujas, nesukelia daug teigiamų emocijų. O juk kaip jaučiamės, taip ir atrodome. Aplinkiniai nežino, vilkime naujus ar seniai turimus drabužius, bet komplimentų dažniausiai sulaukiame dėvėdami ką tik įsigytus. Su jais kitaip jaučiamės ir tai išduoda mūsų kūno kalba, veido išraiška. Beje, jei lygintume dėvėtų rūbų ir nebrangių drabužių kainas parduotuvėse per išpardavimą, jos būtų labai panašios.
Kiaulė-taupyklė
Keli ar keliolika centų, euras kišenėje – visas šias smulkias monetas metant į taupyklę galima metų gale iškrapštyti visai nemenką sumą. Kitas būdas – sąskaitoje kas mėnesį palikti 10 proc. pajamų. Tačiau pačiai pavirsti kiaule-taupykle, kuri džiaugiasi matydama didėjančią sumą, – nei prasminga, nei malonu. Taupymas teikia džiaugsmą ir yra prasmingas ne kaip savitikslis procesas, o kaip disciplinuotas veiksmas, priartinantis malonų prizą.