Speltos, arba laukiniai kviečiai, viena seniausių grūdinių kultūrų, dėl ypatingų savybių vertinama jau kelis tūkstančius metų.
► Gladiatoriai speltų grūdus – kvietines kruopas valgydavo, nes tikėjo, kad jos suteiks stiprybės ir galių, romėnai ir germanai iš jų miltų kepdavo pyragus, duoną – manė, kad jie ne tik gerina virškinimą, bet ir gydo įvairias ligas.
► Šiose kvietinėse kruopose itin gausu lengvai įsisavinamų mineralų, vitaminų, baltymų, jų glitimas nesukelia alergijos kviečių glitimo netoleruojantiems žmonėms. Be to, kvietinių miltų gaminiai tinka ir besilaikantiems dietų.
► Žmonės, besirūpinantys sveika mityba, nudžiugs sužinoję, kad speltos neįsisavina mineralinių trąšų, todėl retai auginamos pramoniniu būdu.
► Be to, jų nereikia beicuoti, nes šios rūšies augalai retai serga kokiomis nors ligomis – nuo ligų ir kenkėjų ypatingos struktūros, daugybe žiedažvynių padengti grūdai apsisaugo patys, be to, šie grūdai nemodifikuojami. Dar viena patraukli savybė ta, kad speltos auginamos ekologiniuose ūkiuose.
► Kam jie skirti? Iš pikantiško riešutų skonio kvietinių miltų galima kepti duoną, pyragus, blynus, picą, gaminti virtinukus, makaronus. Skaldytais ar maltais grūdais paskaninta varške ar jogurtu papildyti pusryčių stalą, iš jų galima ruošti plovus.