Kūno terapeutė R.Mažionienė: „Egzistuoja emocijos, kurios persiduoda per mūsų protėvius“

Emocijos. kūno terapeutė Rasa Mažionienė / Schutterstock ir asmeninio albumo nuotr. / „Scanpix“ nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-05-16 16:39
Kūno terapeutė Rasa Mažionienė sako, kad, norėdami būti sveiki, turime nuolat stebėti savo kūną ir išjausti jausmus. „Juos nuvertindami kenčiame patys, ima kibti įvairios ligos“, – sako projekto „Laimės kamertonas“ kūrėja, knygos „Kūno terapija mano gyvenime“ autorė.

Karantino laikotarpiu daugelį vargina nežinomybė, sunku suprasti emocijas. Kas gali nutikti jas užgniaužus, tinkamai neišreiškus jausmų?

Visi krizės ir krizinių situacijų sukelti jausmai turi būti išgyventi sąmoningai. Jeigu lieka neišreikštų emocijų, vėliau jos gali užklupti kaip fiziniai negalavimai.

Tiesa, emocijos yra trejopos: vienas jų patiriame iš tikrųjų, kitas leidžiame sau jausti ir trečios sunkiausiai paaiškinamos, nes perduodamos per giminę (tai patirtys, įsitikinimai). Svarbu suprasti, kuo skiriasi pirminės emocijos (jaučiamos iš tikrųjų) nuo antrinių (leidžiamų sau jausti).

Dažnai, viduje kilus susierzinimui arba kitai agresyviai emocijai, jos išreikšti mes negalime, nes bijome sugadinti tarpusavio santykius su kitais. Vis dėlto, jeigu pasirenkame kilusią emociją išreikšti ir esame pasiryžę prisiimti atsakomybę už pasekmes, įtampa išsilaisvina. Deja, dažniausiai, bijodami pasekmių, to padaryti neišdrįstame, užgniaužiame kilusį susierzinimą ir pradedame jaustis bejėgiškai. Taigi pirminė jausta emocija yra agresija ir ji lieka viduje. Su laiku tokios patirtys gali privesti prie nusivylimo savimi ir aplinka, bejėgiškumo, apatijos.

Žmonės mėgsta pabrėžti, kaip svarbu yra valdyti emocijas, dažnai minimas terminas „emocijų valdymo menas“. Vis dėlto tiesa yra ta, kad emocijų valdyti neįmanoma, nes jos – tai cheminės reakcijos. Įmanoma suvaldyti tik jų pasireiškimo būdus.

Pristatydama naują knygą teigiate, kad sveikatai įtakos gali turėti net mūsų tėvų, senelių, protėvių patirtos traumos. Galite tai paaiškinti plačiau?

Egzistuoja emocijos, kurios persiduoda per giminės atstovus. Jos yra nekontroliuojamos ir nesuvokiamos. Kiekvienas turime užspaustų jausmų, patiriame neracionalių reakcijų, tačiau nesuprantame, iš kur jos atsirado. Pavyzdžiui, galime jausti netekties skausmą, tačiau jokių praradimų mūsų gyvenime dar nebuvo. Taip nutinka todėl, kad mūsų viduje yra užsilikęs protėvių neišgyventas skausmas arba baimės. To nesuvokdami galvojame, kad tiesiog jaučiame gilų liūdesį. Šiuo atveju reikėtų jį atskirti nuo savęs ir išliūdėti. Jeigu savarankiškai nepavyksta, galima kreiptis į specialistus.

Įvairios mūsų protėvių traumos, karo išgyvenimai gali persiduoti per giminėje vyraujančius nutylėjimus, tam tikrą elgesį. Formuotis mūsų tėvų asmenybei didelę reikšmę turėjo jų tėvai ir seneliai. Svarbu atkreipti dėmesį į visos giminės tarpusavio santykių ir santykių su supančiu pasauliu ypatybes.

Žmogus gali jaustis blogai, apie jokį džiaugsmą negali būti nė kalbos, jeigu jausminiai ryšiai su gimine yra pažeisti arba visai nutrūkę. O jie nutrūkti galėjo kad ir dėl to, jog tėvai arba seneliai norėjo ar nori perduoti vaikams elgesio modelius, kurie visiškai jiems netinka. Laikai keičiasi – tai, kas buvo aktualu prieš šimtą metų, šiandien nebeveikia. Jeigu nutylėjimas, kuklumas kažkada padėjo mūsų seneliams išgyventi, šios savybės mums gyvenime stipriai kiša koją. Kai jausminiai ryšiai su tėvais arba seneliais nutrūkę, žmogus negeba tinkamai išgyventi savo jausmų, jam stinga giminės palaikymo, pasitikėjimo savimi. Kad žmogus galėtų būti sveikas ir laimingas, pirmiausia jis turėtų pažinti savo jausminį pasaulį.

Kūno terapeutė Rasa Mažionienė / Asmeninio albumo nuotr.
Kūno terapeutė Rasa Mažionienė / Asmeninio albumo nuotr.

Kas šiandien žmogui gali padėti susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Net jeigu iš kartos į kartą nešamės klaidingus įsitikinimus, sunkius išgyvenimus, ar galima juos ištaisyti savarankiškai, be kitų pagalbos?

Padėti gali džiaugsmo dienoraščio rašymas. Rašyti dienoraštį buvo populiaru ir prieš daugybę metų. Ant popieriaus žmonės išlieja pačius įvairiausius jausmus. Išrašant negatyvias emocijas tarsi nusimetame naštą, išsikrauname.

Bet dienoraštis gali būti ne tik skundų knyga. Jame galima aprašyti džiaugsmo akimirkas – jos, beje, irgi pasimiršta. Pakanka savaitės kitos ir džiugios patirtys išsitrina iš atminties. Bet jeigu jas aprašysime ir sunkiomis akimirkomis paskaitysime, natūraliai vėl prie jų sugrįšime, mus vėl užlies džiaugsmas. Jei jau rašote dienoraštį, metų pabaigoje labai pravartu jį pavartyti ir prisiminti, kas per metus įvyko šviesaus, gražaus ir gero. Džiaugsmą reikia fiksuoti. Jeigu iki šiol dienoraščio nerašėte, dabar geras laikas tai pradėti daryti.

Mūsų atmintyje išlieka sodrių emocijų nuspalvinti įvykiai. Dabar galime pradėti rūpintis savo senatve – šiandien gyvenkime taip, kad norėtųsi gyventi. Pati vadovaujuosi tokiu posakiu: „Esu per silpna daryti tai, kas man nepatinka, nes ir tam, kas patinka, reikia labai daug jėgų.“

Svarbu visas emocijas išjausti?

Kuo labiau stengsimės jas išjausti, tuo mielesnis ir pilnesnis taps mūsų gyvenimas. Labai naudinga kuo dažniau aprašyti džiugias akimirkas ir išgyvenimus. Po ranka visada turėkite knygelę ir rašiklį. Kai išgyvenate malonią situaciją, kurią norėsite prisiminti ir ateityje, aprašykite ją. Susiraskite ramią vietą, atsipalaiduokite ir apibūdinkite išgyvenimą kuo tiksliau: koks tuo metu buvo paros laikas, oro temperatūra, kokį jautėte kvapą, matėte vaizdą, spalvas, girdėjote garsus. Stebėkite, kaip į tą patirtį reaguoja jūsų kūnas: atsipalaiduoja, o gal priešingai – kyla noras kažką veikti, svajoti? Aprašyti reikia taip, kad skaitant savo tekstą pojūčiai stiprėtų.

Moteris / Shutterstock nuotr.
Moteris / Shutterstock nuotr.

Šiuo metu būdami karantine daug laiko praleidžiame su artimaisiais. Ne paslaptis, neretai sąmoningai ar nesąmoningai pažeidžiame ir vieni kitų ribas. Kokios to pasekmės?

Pirmiausia reikėtų įvardyti, kad dažniausiai pažeidžiamos ribos – mentalinės, emocinės, dvasinės, fizinės ir finansinės. Mentalines ribas peržengiame menkindami kitą žmogų, jo mąstymo būdą. Neretai taikome ir žeidžiančius vertinimus. Tada auka pradeda abejoti savo gebėjimais, prastėja darbingumas, socialinis aktyvumas. Taip pat gali būti pažeistos žmogaus jausminės ribos, kai nuvertinami, ignoruojami jo išgyvenimai bei jausmai. Sutrikusi auka paliekama kentėti viena. Jei ši psichologinio smurto forma naudojama nuolatos, nukenčia žmogaus psichinė sveikata. Beje, tokį elgesį galima prilyginti fiziniam smurtui.

Dvasinės žmogaus ribos pažeidžiamos, kai kitam primetami neatitinkantys standartai, pavyzdžiui, iš vaiko reikalaujama, kad jis atrodytų tobulai. Tokią žinutę auka supranta taip: tave mylėsiu tada, kai kažką padarysi. Jei dažnai iš vaiko kažko reikalaujama, jis pradeda lygintis su kitais, stiprėja nepasitikėjimas savimi, nusivylimas savo kūnu.

Fizinės ribos pažeidžiamos tada, kai naudojamas fizinis smurtas prieš žmogų arba jo nuosavybę. Auklėjant vaikus tai dažnai pasireiškia atimant mažylio daiktus, juos gadinant arba naudojant neatsiklausus. Kai kuriose šeimose naudojama ir finansinė manipuliacija, kai, pavyzdžiui, šeimos maitintojas grasina nenupirkti maisto arba nuolat neadekvačiai skaičiuojamos kito asmens išlaidos. Atrodo, viskas labai paprasta, bet kodėl tada taip sunku nustatyti savo ir įžvelgti kito ribas? Čia kartais ir pakiša koją giminės programa, perimti tėvų mąstymo modeliai.

Svarbu žinoti, ko mes norime, ir būti savimi?

Taip, tik kartais žmonės susipainioja ir buvimą savimi supranta klaidingai. Būti savimi nereiškia elgtis taip, kaip nori. Jūsų laisvė neturi varžyti kitų laisvės. Jei mūsų laisvė priverčia aplinkinius įsitempti, tai vadinama savivale. Už visus savo veiksmus privalome prisiimti atsakomybę.

Kaip suprasti, ar gyvenime elgiamės teisingai?

Yra labai paprastas būdas, leidžiantis suprasti, kaip iš tiesų gyvename ir kas dedasi mūsų viduje: atkreipkite dėmesį į tai, kaip su jumis elgiasi aplinkiniai. Jie ir yra geriausias mūsų atspindys. Gyvenime taip nebūna, kad mes visus labai mylime, o su mumis niekas nenori bendrauti.

Jeigu gyvenime stinga prasmės, be jokio atlygio užsiimkite prasminga veikla, turinčia išliekamąją vertę. Tada jums niekada nestigs jėgų išgyventi sunkias situacijas. Vienas vienuolis, kai jo paklausė, ką daryti, kad įkyrios mintys nelįstų į galvą, atsakė paprastai: „Tik mes patys sprendžiame, apie ką galvoti, o kai daugiau darysime gerų darbų, mažiau bus ir įkyrių minčių.“

Beje, galvoti irgi yra darbas, reikalaujantis didelių energijos atsargų. Kai mes tik galvojame, bet nieko nedarome, labai pavargstame, o kai galvojame ir atliekame veiksmą, energiniais kanalais prateka energija.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.

Naujausi straipsniai