Kunigas, kuris leidžia nebenešti savo kryžiaus

Pilnų namų bendruomenė Panaroje - kunigo Valerijaus Rudzinsko įkurta ir išpuoselėta / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-01-24 21:21
Narkomanija – juk į šią peklą, regis, įbrendi pats savo noru. Padėti tam, kuriam iš pirmo žvilgsnio nepadėtų niekas? Tokios misijos prieš 20 metų ėmėsi Pilnų namų bendruomenės kunigas Valerijus RUDZINSKAS (57).

Jo idėjai nepritarė Nemunaičio parapijiečiai, iš nerimo susikūrę pasaką, kad neva bus atsiųsta tūkstantis vartojančiųjų ir gyvenimo miestelyje nebebus. Tuomet Valerijus Rudzinskas pabėgo. Į mišką. 2005 m.Panaros kaime iškilo pirmieji moderniausi šalyje du pastatai – taupūs, jaukūs, erdvūs. Dar bažnyčia. Dar – vienas galingiausių šalyje vaistažolių ūkių, į jį gražu pažiūrėti net žiemą: didelės lysvės apkraštuotos žalia vaistažolių eilute, viskas suplanuota pagal geriausias Europos vienuolynų vaistažolių ūkių tradicijas.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Arbatos iš savo laukų kunigas ir patiekia.

Čia privilegiją, o gal bausmę – kaip kas vertina – atsitiesti turintys vyrai triūsia kieme. Praeinant pro šalį atsiveja jų juokas, grėsme čia niekuomet nedvelkia. Pats kunigas sako per daugybę darbo metų su asocialiu elgesiu nesusidūręs, gresiantį psichologinį smurtą yra pajutęs, bet tai su komanda jis jau moka išspręsti.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Kodėl nusprendėte padėti narkomanams – čia jie metus laiko, padedami įvairių specialistų ir jūsų globos, bando grįžti į normalų gyvenimą. Kai kas paprieštarautų: gal geriau padėti vaikams ar senukams?

Kiekvienas savyje randa pašaukimą, kam padėti. Jau labai seniai keli mano draugai susidūrė su šia problema: narkotikus pradėjo vartoti jų vaikai. Atvežė savo paauglius man į parapiją ir meldė pagalbos. Pasitariau su savo valdžia – Panaros kaime atokiau, miške, įsteigiau Pilnų namų bendruomenę. Man norėjosi padėti jauniems žmonėms, kurie patekę į tokią bėdą dažniausiai jėgų iš jos savarankiškai išsikapstyti neturi. Mano toks apsisprendimas.

Moterys tiki, kad savo meile sugebės išgydyti alkoholiką. Tai saviapgaulė, reikia suvokti, kad tai liga. Jei žmogų ištinka apendicito priepuolis, ar meilė jį gali išgydyti? Reikia chirurgo!

Per daug metų sukaupėte patirties, tad šiandien galite patarti, ką daryti, kai tavo artimas pradeda svaigintis?

Vienareikšmiškas patarimas – netoleruoti! O taip dažnam nutinka, nes iš pradžių sunku suprasti, kas darosi su tavo artimu, paskui vartojantysis pradeda manipuliuoti, neva pats susitvarkys. Ne mano sugalvota – tokia metodika visame pasaulyje: tėvai turi nustoti remti savo paslydusį vaiką, kol jis nepradės gydytis – tik tuomet jam galima teikti pagalbą. Toleruodami tėvai tik daro meškos paslaugą, prasideda tragedijos, neretai jaunuolis miršta nuo perdozavimo. Kai įkūriau Pilnų namų bendruomenę, man pačiam teko būti ir psichologu, ir administratoriumi, bet šiandien, ačiū Dievui, turiu puikią komandą, tad daug rūpesčių nukrito nuo mano pečių.

Kiek žmonių atsitiesė šiame nuostabiame miško prieglobstyje – čia bet kas norėtų ramiai pabūti bent savaitėlę?

Mūsų namai niekada neištuštėja – visuomet yra apie 15-20 pacientų, deja, vartojančiųjų narkotikus skaičius tik auga, o amžius jaunėja. Neseniai kalbėjausi su tėvais, kurių 11 metų vaikas jau rūko žolytę. Ją laiko nekalta, bet iš patirties žinau, kad būtent nuo jos viskas prasideda.

Kiek iš mano priglobtųjų atsitiesė, sunku pasakyti, nes turi praeiti nemažai metų, kad būtų galima pasakyti, jog žmogus susitvarkė, paprastai rizika išlieka visą gyvenimą. Maždaug pusė čia apsilankiusių atsitiesė, kiti pateko į kalėjimą, psichiatrinę ligoninę ar numirė.

Vadinasi, metus laiko asmuo nesirūpina darbu, mokesčiais, maistu – nieko sau, kaip gerai?!

Pacientai, kaip ir vaikai, iš naujo mokosi gyventi, formuojami jų įgūdžiai dirbti, rūpintis kitais – net savo biudžetą mokosi planuoti. Dienotvarkė intensyvi: 8 valandą ryto vyrai jau turi būti mišiose, paskui seka darbas su specialistais, ūkio darbai prie namų ar vaistažolių ūkyje.

Ar jūs kada nors pats bandėte bent parūkyti?

Ačiū Dievui, neturėjau potraukio. Kažkada jaunystėje cigaretę bandžiau užsitraukti tik žaisdamas. Svečiuose galiu ir stiklelį išgerti – nedarau problemos. Tačiau dėl blaivybės nedėjau jokių pastangų, tame nėra jokio mano nuopelno, nes man tiesiog neskanu. Šaunuolis yra tas, kuris jaučia potraukį, bet jį nugali.

Pas jus plūsta ne tik narkomanai, bet ir tie, kas susidūrė su ligomis – ne vienam jūsų geras žodis padėjo išsilaikyti ne vienerius metus. Atvyksta tie, kas susidūrė su emocine problema. Esate išsrėbęs su žmonėmis milžinišką dubenį visokiausių gyvenimo bėdų, kokios jūsų galva baisiausios?

Taip, mano asmeninė tarnystė – ir nesusijusi su reabilitacija. Pirmoje bėdų vietoje – vienatvė. Daug vyresnio amžiaus žmonių sako verčiau rinktųsi ligą negu vienatvę. Skaudu, kai nėra su kuo pabendrauti, kai niekas nepadeda ar net dėmesio nekreipia. Antroje vietoje – onkologiniai susirgimai. Dažnai žmonės sutinka ligą perdėm emocingai, o kaip tik nereikėtų tos bėdos imti į širdį, ja gyventi, jai tarnauti. Ligą reikia paleisti. Pats buvau liudinininkas tokių atvejų, kai žmogus paleidžia savo vėžį, ima normaliai gyventi – net gydytojai stebisi būklės pagerėjimu. Pas mane atvažiuoja ir tokių, kuriems gydytojai jau nebegali padėti – susitariame su tuo žmogumi, kad mokysimės paleisti ligą ir gyventi. Dažnai pavyksta.

Trečioji dažna bėda – santykiai su artimaisiais. Bėda ta, kad su svetimais esame mandagūs, malonūs, o namie neigiamus jausmus išliejame ant brangiausių. O reikėtų labiausiai juos saugoti, nes nuo jų priklauso mūsų gyvenimas, sveikata, sėkmė. Žmogų greitai galima išimušti iš pusiausvyros ir emociškai sužlugdyti – taip tik patys bėdos prisidarome, nes tuomet jis suserga, reikia juo rūpintis. Sveikesni ir laimingesni būsime, jei tausosime vieni kitus.

Sprendimas, kaip padėti visų šių trijų kategorijų bėdžiams, paprastas ir kartu sudėtingas: žmogų reikia mokyti džiaugtis gyvenimu. Gyvenimo dovana labai trapi: jei gyvensime praeitimi – nieko nepakeisime, kas bloga, reikia paleisti. Krikščioniui privalu žinoti: Dievas tave priima tokį, koks esi, jis nekelia kartelių vis aukščiau, supranta tavo situaciją ir dėl nieko nepasmerks, jei priimsi tikėjimu jo atleidimą ir meilę. Žmonės nepajėgia to suvokti ir priimti vieni kitus tokius, kokie yra. Reikia paleisti – kitąsyk ne tik įvykius, bet ir žmones iš praeities, kurie tarsi akmenys sieloje nusėdę. Išsilaisvinęs žmogus pradeda džiaugtis gyvenimu – sniegu, saule, medžių lapais. Reali tikrovė yra ši akimirka, o ne vakarykštė ar rytojaus diena. Žmogus turi būti laimingas čia ir dabar – kai kuria, dirba, valgo. Investicija į ateitį yra buvimas kasdienybėje su teigiama emocija. Taigi, rytojaus nelauk, nes išaušus dienai vėl lauksi kitos šia nė nepasimėgavęs.

Ar tiesa, kad narpliojant sutuoktinių santykius esate pataręs net skirtis? Keista tai girdėti iš kunigo, esame įpratę prie bažnyčios nuostatos nuolankiai nešti savo kryželį.

Vienareikšmiškai patariu skirtis, kai smurtaujantis, į alkoholį įjunkęs vyras nesigydo – jis taip kelia grėsmę moteriai bei vaikams. Dėl kryžiaus nešimo bažnyčios samprata keičiasi – juk ji ugdoma atsižvelgiant į gyvenimo realybę. Kryžius turi būti prasmingas. Kai šeimą skaldo smurtas, alkoholis, galioja ta pati taisyklė kaip ir susidūrus su narkomanija – netoleruoti. Jei kentėsi ir priimsi tai kaip kryžių, sužlugdysi save, emociškai sužalosi vaikus. O alkoholikas tarps ir išaugs į parazitą, tokiam asmeniui reikia leisti patirti savo elgesio pasekmes – tik tuomet kryžius turės prasmę.

Bet juk tikima, kad rūpestis ir meilė gali prikelti žmogų.

Tai labiau būdinga moterims, kurios tiki, kad savo meile sugebės išgydyti alkoholiką. Tai saviapgaulė, reikia suvokti, kad tai liga. Jei žmogų ištinka apendicito priepuolis, ar meilė jį gali išgydyti? Reikia chirurgo!

Iš kur jūs visa tai žinote? Gal augdamas, bręsdama pats matėte ką nors panašaus savo aplinkoje?

Mano asmeninis gyvenimas paprastas – nei ypatingai gero, nei blogo nepatyriau, nebent elementarų sovietinių laikų buitinį vargą. Pas tėvus buvau vienas, bet toli gražu ne lepūnėlis. Patirtis – iš gyvenimo praktikos, nereikia tapti narkomanu, kad suprastum, kaip jam padėti. O kai dvidešimt metų diena dienon gyveni, valgai prie vieno stalo su tokiais žmonėmis, daug ką perpranti. Taip arti būdamas sugalvoju dar ką nors, kas į reabilitacijos taisykles neįeina. Štai mūsų pacientai dirba vaistažolių ūkyje – kai kas labai rimtai susidomi, paskui tai praverčia gyvenime, kvietėmės apželdinimo specialistę ir vyrai mokėsi šio meno.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Bet tikrai ryškų įspūdį augant padarė pažintis su kai kuriais kunigais. Sovietmečiu, kai viskas buvo vienoda, veidmainiška, sutikti šviesų kilnų žmogų būdavo didelė laimė. Tuomet kunigų gyvenimo būdas buvo kitoks – šiek tiek paslėptas nuo sovietų valdžios, tačiau pas juos net mokytojai važiuodavo pasikalbėti. Todėl ir rinkausi mokslus seminarijoje – tai buvo šviesulių koncentracija vienoje vietoje. O gal toks įspūdis ir todėl, kad tai buvo mano jaunystė... Bet gera buvo semtis gražaus elgesio, etikos, estetikos pagrindų, mokytis ir ekonominių dėsnių. Iki šiol laikausi rektoriaus priesako ir tai man labai padeda: niekada nesiskolinti. Jei neužsidirbai – tai ir apsieik.

Aš pats esu daug stovėjęs su ištiesta ranka – juk bendruomenės veiklos, statybų nefinansavo joks fondas, kaip nori, taip tuos pinigus susirink. Mano tikslas – padaryti taip, kad tie, kurie stos dirbti po manęs, jau nebepatirtų tokio vargo.

Esate pilnas, laimingas ir nesukūręs šeimos?

Laimė – tai gebėjimas džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar. Bendravimo man netrūksta, kaip tik norisi pabėgti, ką kartais ir padarau. Kadangi čia gyvenu, išeiti į lauką ramiai pasivaikščioti man neišeina – visuomet kas nors pagauna pasikalbėti. Kur bėgu? Iš šio miško į kitą mišką (juokiasi). Kunigai per metus gali turėti mėnesį atostogų, tačiau man per 33 kunigystės metus jomis pasinaudoti nepavyko. Tai nėra sektinas pavyzdys, aš net nesvajoju kur nors nukakti, šventė – jau Druskininkuose pasivaikščioti. Gulėti prie jūros man neišeitų – nemoku nieko neveikti. Išeina, kad ir aš sergu priklausomybe (juokiasi).

Bet prieš kelerius metus radote būdą, kaip atsijungti nuo žemiškų rūpesčių – kuriate kvepalus!

Pilnų namų bendruomenėje gydytoja aromeaterapeutė vedė kursus – buvo labai įdomu. Kaip tik vieni jauni žmonės, mano bičiuliai, buvo įsteigę natūralios, biologiškai aktyvios kosmetikos įmonę VIVI. Kadangi apie daug ką kalbamės, kartą palietėme ir mane sudominusią aromaterapiją. Draugai padrąsino kurti eterinių aliejų mišinius. Nuo to viskas prasidėjo. Dabar kuriu ne tik natūralius kvapus kremams, kitiems kosmetikos gaminimas, bet ir kvepalus – labai to norėjau. Draugai mane gausiai aprūpina sudėtinėmis dalimis – net retomis ir labai brangiomis, galiu sukurti vardinius išskirtinius kvepalus. Pardavinėjame čia, Pilnų namų bendrumenėje ir vienoje parduotuvėlė Vilniuje.

Kvepalų mėginių esu sukūręs kelis šimtus, tų pačių kvepalų stengiuosi antrą kartą negaminti – juk ir pačiam užsakovui maloniau. Lėšos už parduotus gaminius lieka Pilnų namų bendruomenės veiklai.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Jūs pats kvėpinatės?

Be abejo! Tai man malonu daryti ne tik dėl kvapo. Juk eteriniai aliejai turi ir priešbakterinį, priešinfekcinį poveikį – keleriopa nauda.

O, tai patarkite, ką naudoti šiuo virusais pavojingu laikotarpiu.

Namuose pravers kvapų difuzorius – į jį įlašinti apelsinų ar arbatmedžio eterinio aliejaus. Pastarasis, nors nėra toks maloniai kvapus, bet yra labai naudingas. Paprasčiausia ir saugiausia pačiam pasigaminti mišinio nuo peršalimo iš bazinio aliejaus, į kurį reikėtų įlašinti kokius 3 lašus apelsino, 2 lašus arbatmedžio, 2 lašus eukaliptų ir teptis.

Ką tik baigėsi švenčių maratonas, ką patariate tiems, kurie ne tik gyvenimo, bet ir švenčių nepakelia?

Reikia mokytis su tuo tvarkytis. Šventės – kaip žmogaus gyvenimo tarpsniai su brendimu, jaunyste, senatve, kaip metų laikai su vasara ir žiema, taip ir šventės yra tai, ką kartais reikia tiesiog ištverti, jei neišeina kitaip. Priimti tai kaip neišvengiamybę ir su ja susitaikyti. Pats primityviausias, bet geriausias būdas.

Ech...ir vėl kentėti...

Šioje žemėje nebūna taip, kad neprisieitų kentėti, nuo kančios nepabėgsi – nieko nepadarysi. Kančia – atskira beribė tema. Ko gero, laimės nėra be kančios. Šiuo atveju vėl grįžtame prie mano minėto gebėjimu džiaugtis gyvenimu. Tas įprotis išugdomas. Pradėti niekada nevėlu, žmogui lengviau, jei jis pats užsiima savišvieta, reikia stengtis pakilti virš gyvenimo kasdienybės, buitinių emocijų.

Žmogui, kuris nesigaudo paprasčiausiuose dalykuose, sunku bus susidūrus su nauja emocija, informacija, nauja technologija, visuomenės karta. Turime būti nuolatiniame augime – nespėsime visko aprėpti, bet bent jau privalome būti atviri tam, kas praplečia gyvenimo ribas. Paprastas pavyzdys: ant žemės tupi tarakonas – kėdės apačia jam atrodo nepasiekiamas tolis. Bet jei ropščiasi – pasiekia ir kėdę, o ten išvysta stalą – oho, kokių yra neįtikėtinų aukščių! O kur dar lubos...Atkakliausiems pavyksta užsikabaroti ant namo stogo – tuomet gali net dangų ir žvaigždes išvysti. Tad naujas galimybes pamatysi tik perlipęs per nepatogias emocines būsenas.

O tiems, kam kilti aukštyn neleidžia amžius ar sveikata, yra kitas sėkmingas būdas – paleisti situaciją. Kam ją nešiotis – argi neužtenka kitų rūpesčių. Apie tai byloja įvairių šalių dvasinio ugdymo mokyklos. Kai paleidi – kartu ir turi. Tad jei kankina šventės – paleiskite jas (šypsosi).

Kas taip gražiai skambina jūsų statytos bažnytėlės varpais?

Varpai tikri, bet, žinoma, šiais laikais skambina kompiuteris (juokiasi).

Naujausi straipsniai