Kunigas Algirdas Toliatas: „Norėčiau, kad dažniau išpakuotume Dievo dovanas“

Kunigas Algirdas Toliatas / „Mark and Migle photography“ nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2020-12-24 19:03
Laikotarpiu, kai visi skubėjo į parduotuves ieškoti šventinių dovanų artimiesiems, dažnam iš jų labiau trūko paprasčiausio pokalbio. Toks suvokimas ateina klausantis kunigo Algirdo Toliato (42) žodžių.

„Dėmesys yra labai svarbus, bet jis nėra vien tik dovanos. Ypač dabar labiausiai reikia suprantančio žodžio. To visiems ir linkėčiau“, – mintimis dalijasi A.Toliatas.

Keletą akimirkų pokalbiui su portalu Žmonės.lt radęs A.Toliatas neslepia, kad viso advento metu kur kas daugiau tenka bendrauti su žmonėmis – visiems norisi padėti, visus norisi suprasti ir pasveikinti. Pasak kunigo, šiuo laikotarpiu tai ir yra didžiausia dovana jam pačiam.

Šios šventės daugeliui mūsų yra kitokios. Kokiomis mintimis pasitinkate jas?

Dabar yra labai intensyvus bendravimo su žmonėmis laikas, kuris persikėlė į nuotolinę erdvę. Pasiilgstu gyvų pokalbių, bet suprantu, kad dabar svarbiau rodyti dėmesį aplinkiniams bet kokia forma, kad ir internetu. Ypač dabar, kai yra karantinas ir visur daug nerimo bei nesaugumo.

Viliuosi, kad mums pavyks, atsiremiant į pandeminę situaciją, suprasti – nebūtina susirgti tam, kad pradėtume gyventi iš širdies.

Bet iš kitos pusės, pastebiu, kad pandemija leido persvarstyti savo vertybes. Teko kalbėtis su keletu koronavirusu persirgusių žmonių. Jie pasakojo, kad tuo laiku, kai nuo tavęs niekas nepriklauso, kyla visokiausių minčių. Kai tu supranti, kad galbūt tau liko nedaug, tie dalykai, kurie iki tol buvo labai svarbūs, tampa visiškai nereikšmingi.

Supranti, kad materialumas tikrai nepadarys laimingais, o vienintelis dalykas, apie kurį svajoji – apkabinti artimuosius. Kai pats gyvenimas paguldo į tokią situaciją, tu nori ar nenori, esi priverstas viską permąstyti.

Viliuosi, kad galbūt mums pavyks, atsiremiant į tą pandeminę situaciją, suprasti – nebūtina susirgti tam, kad pradėtume gyventi iš širdies. Ar tikrai reikia prieiti liepto galą, kad atsigręžtume į tai, kas iš tikrųjų yra svarbu? Tikiu, kad jei žvelgsime į pandemiją ne iš baisios, liūdnos pusės, ji gali suteikti ir labai daug pamokų.

Kunigas Algirdas Toliatas / Asmeninio albumo nuotr.
Kunigas Algirdas Toliatas / Asmeninio albumo nuotr.

Daug bendraujate su žmonėmis. Kokias regite jų nuotaikas?

Pastebiu, kad žmonės yra pavargę nuo šios situacijos ir baimės, bet jau matome šviesą tunelio gale, pasirodys vakcina, todėl svarbu tą paskutinę akimirką neatsipalaiduoti ir nepadaryti kritinių klaidų. Jei jau negalime pakeisti susiklosčiusios situacijos, turime priimti ją atsakingai.

Reikia nepamiršti, kad visus ištinka visokios nelaimės. Turbūt nėra nei vieno žmogaus, nei vienos šalies, kuri būtų apsaugota nuo nelaimingų atsitikimų, tai yra mūsų realybės dalis. O tai, kaip mes suvaldysime situaciją, priklauso nuo to, kaip mes sugebėsime pasitikėti vienas kitu ir dirbti išvien.

Šis laikas yra apie gerus darbus ir jų tikrai matome. Pandemija gal ir nutolino fiziškai, bet mes artėjame širdimis.

Dabar matome, kad vieni stengiasi būti labai pilietiški ir bendromis jėgomis daryti viską, kad situacija būtų suvaldyta, o kiti atvirkščiai – kelia nepasitenkinimą, ieško kaltų arba sako, kad visa tai yra išgalvota. Galime matyti, kad žmonės yra lyg ir pasidaliję į dvi stovyklas. Bet aš tikiu, kad nepasitenkinusių žmonių yra daug mažiau, galbūt jie tik garsiau apie tai praneša.

Šiuo metu labai svarbu neužmiršti tų, kurie laikosi, kurie stengiasi, kurie savanoriauja. Reikia juos prisiminti ir padėkoti, pasidžiaugti už tą sąmoningumą. Šis laikas yra apie gerus darbus ir jų dabar tikrai matome. Pandemija gal ir nutolino fiziškai, bet mes artėjame širdimis.

Algirdas Toliatas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Algirdas Toliatas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Šių metų advento laikotarpis buvo palankus ramiam švenčių laukimui, tačiau matėme į prekybos centrus besiveržiančius žmones, ieškančius dovanų. Kaip jūs stebėjote šią situaciją?

Aš tikiu, kad didžioji dauguma žmonių liko išmintingi ir sureagavo į perspėjimus, į raginimus ir į kvietimą izoliuotis. Pamatėme, kad draudimai yra reikalingi, o pati veiksmingiausia priemonė suvaldyti padėtį – žmonių sąmoningumas. Jeigu tėvai, seneliai nepriims savo vaikų, sakys, nevažiuok per šias šventes, pabūsime kartu vėliau, o dabar skirk laiko sau, būk sveikas – mes pasiektume įspūdingų dalykų.

Jeigu jaučiames vieniši, galbūt galime paskambinti kitam vienišam žmogui ir jį palaikyti?

Žinoma, tokios pandeminės situacijos mes patys nesirinkome, tad turime išmokti su tuo susigyventi, išlaukti, paklausti savęs, kas mums svarbu. Mes galime kitaip naudoti tą laiką, o ne „ištaškyti“ nereikalingiems pirkiniams. Ar tikrai jų mums reikia? Ar jie daro mus laimingus? Kad parodytum dėmesį artimajam, kartais užtenka tik skambučio, nuoširdaus rūpesčio. Bet, žinoma, tai, kur nukreipiame dėmesį, yra mūsų pačių pasirinkimas.

Kunigas Algirdas Toliatas / Asmeninio albumo nuotr.
Kunigas Algirdas Toliatas / Asmeninio albumo nuotr.

Šis etapas sudėtingas vienišiems žmonėms, kurie ir taip dažnai nesulaukia artimojo skambučio. Kaip atrasti vidinės stiprybės išbūti šį laikotarpį?

Tas laikas vienišiems žmonėms yra ypatingai sudėtingas, bet svarbu, kaip mes nusiteikiame, ar bandome ieškoti sprendimo. Sakoma, kas nori matyti problemas, jas ir mato, o kas nori – sprendimus, juos ir regi. Čia yra vidinė laikysena – jeigu mes patikime, kad esame vieniši, niekas mūsų nemyli ir esame niekam nereikalingi, vos kažkam paskambinus, mes visą savo nusivylimą išliesime tam žmogui, taip tik dar laubiau užprogramuodami save vienatvei ir apsunkindami galimybes tiems žmonėms ištiesti mums pagalbos ranką.

O jeigu į viską pažvelgtume kūrybiškai. Jeigu jaučiames vieniši, galbūt galime paskambinti kitam vienišam žmogui ir jį palaikyti? Jeigu kiekvienas iš mūsų pagalvotų, kaip ne tik savimi, bet ir kitu pasirūpinti, keistųsi visa visuomenė, jaustumėmės geriau. Kai tu rūpiniesi ir galvoji, kad kitam irgi būtų smagu, tu ruoši ne tik jam, bet ir sau šventę, nes daugiau nieko tokio ypatingo ir nereikia.

Džiugu, kad Kalėdos pažadina gražiausiausias žmogiškąsias savybes, bet ar dažnai susimąstome, kas yra Kalėdos?

Šventinis drabužis yra nusiteikimas. Jeigu nusiteiki švęsti, tai ir bus šventė, o yra ir atvirkštinių situacijų. Juk būna, viskuo pasirūpinta – maistu, drabužiais, dovanomis, bet besiruošiant visi susipyko, susierzino ir paskui susėdus prie stalo niekas nedžiugina. Atrodo, kad tik kuo greičiau viskas pasibaigtų. Šventes galima sukurti iš nieko, svarbu pagalvoti ne tik apie save, bet ir dovanoti savo dėmesį kitiems.

Kalėdos daugeliui asocijuojasi su buvimu artimųjų, šeimos kompanijoje, o to šiemet negalime. Bet kas iš tiesų yra Kalėdos? Ar tai vis dar religinė šventė?

Reikia pripažinti, kad Kalėdos tapo paviršinės – fainos, gražios, šeimyninės, bet mes nepaliečiame tų esminių, gilių dalykų, kurie stumtų mus keistis, keistis visą visuomenę. Džiugu, kad Kalėdos pažadina gražiausias žmogiškąsias savybes – šventimo, džiaugsmo, dovanojimo, dėkojimo, bet jeigu į tai žiūrėtume gilesne prasme, ar dažnai susimąstome, kas yra Kalėdos? Tai yra susitikimo su Kristumi, jo pažinimo šventė.

Mes pažįstame žmogų per susitikimą – žiūrime, kaip jis rengiasi, kaip jis kalba, suprantame žmogaus vidų. Taip pat ir kriščionybėje – tikime, kad Jėzus Kristus yra asmuo, tad prisiliesdami prie Švento Rašto, prie kūrėjo ir švęsdami krikščioniškąsias šventes, mes pažįstame Kristų. O tas susitikimas mus pakelia į kitą dimensiją. Nesvarbu, koks jis būtų – gali būti mišių, Švento Rašto, meditacijos forma – per tą susitikimą mes piršto galiukais prisiliečiame prie dangaus ir pamatome naujus dalykus, o kartais netgi suprantame, kad tai, ko ilgai vaikėmės, nėra jau taip svarbu.

Algirdas Toliatas / E.Žaldario nuotr.
Algirdas Toliatas / E.Žaldario nuotr.

Kodėl žmogui svarbu, kaip jūs sakote, prisiliesti prie dangaus? Kodėl tikėjimas yra svarbus?

Jis atveria širdį giluminiam pasaulio pažinimui. Giluminius dalykus dažnai prisimename tik tuomet, kai atsitinka nelaimė, o tai matome ir dabar, per pandemiją. Bet kai viskas praeina ir žmogus užsimiršta, vėl grįžtame į savo rutiną ir gyvename savo gyvenimą. Labai norėčiau, kad giluminius, vertybinius dalykus suvoktume neatsidūrę kritinėse ribose.

Susitinkant su Dievu visi žmogaus vertybiniai pokyčiai pasidaro nebe tokie fragmentiniai, paviršutiniai, atsiranda ramybė ir džiugesys, kurie pranoksta bet kokį šurmulį ar iššūkius. Tai nėra pasekmė, tai – tikėjimo dovana. Juk mes vieni kitiems dovanojame kalėdines dovanas, bet ir Dievas gali padovanoti kalėdinę dovaną. O ir dovanoja, tik mes jos dažniausiai neišpakuojame – ji lieka kažkur sandėlyje supakuota. Tikiu, kad jei išpakuotume, tai būtų didžiulis džiaugsmas.

Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos gyventojams?

Aš palinkėčiau imti ir išpakuoti tas Dievo teikiamas dovanas. Jeigu esi krikščionis ir norėtum išgyventi šias Kalėdas su Kristumi, verta pagalvoti, ką galima padaryti, kad pavyktų įsileisti tikėjimą dar giliau į širdį. Gal tiesiog skirti laiko sau ramybėje, pabūti vienumoje su Šventu Raštu? Gal su dėkingumu pasitikti šventes? Tam, kad išpakuotume Dievo dovanas, vien tik gerų norų neužtenka – reikia ir veiksmų, kurie veda į realizavimą. Tai aš norėčiau palinkėti to, kad tie, kurie norėtų šiais metais išpakuoti Dievo dovaną, sugalvotų tris žingsnius, kurie padėtų ją išpakuoti.

O tie, kurie nėra pasiruošę jos priimti, linkiu, kad per kalėdinį laikotarpį skirtų laiko sau, persvarstytų metus ir pamąstytų, kas buvo svarbu, ką galima būtų daryti kitaip, ką galima daryti geriau, o ką reikėtų pakeisti. Ne šiaip pagalvoti, bet sugalvoti tris žingsnius, kurie padėtų paleisti blogas priklausomybes, tokias kaip pavydas, nuoskaudos. Tada pagalvoti apie tokius dalykus, kaip dėkingumą viskam – žmonėms, situacijoms. Kažką paleisti, kažką dovanoti, įprasmint savaip, sukurti šventę aplink save. Kitaip tariant, mažais žingsniais prisidėti prie geresnio rytojaus kūrimo.

Naujausi straipsniai