Kultūros istorikė Sonata Šulcė: „Rašyti apie Vilnių yra iššūkis“

Sonata Šulčė/Edvardo Blaževič nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-04-29 10:05
Kultūros istorikės Sonatos Šulcės (29) knyga „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ – netikėtas vadovas po sostinę, 15 istorijų, kurių kiekvieną tarsi pasakoja reali istorinė asmenybė. Dvi mažametes dukras auginanti rašytoja, „Ekskursijų po neatrastą Vilnių“ iniciatorė neslepia rašiusi naktimis, tačiau džiaugiasi, kad knygoje pavyko perteikti to meto miesto dvasią.

Kodėl knyga apie XVIII amžiaus Vilnių?

XVIII amžius visuomet žavėjo ir intrigavo dėl to, kad tai buvo be galo kontrastinga epocha – nuopuolių ir pasiekimų laikotarpis. Norėjau parašyti knygą ne todėl, kad patenkinčiau savo asmeninius poreikius, o dėl to, kad perduočiau žinias, kurių sukaupiau. Visgi turiu prisipažinti, kad rašyti apie Vilnių yra iššūkis, nes nenorėjau žvalgytis į kitas knygas, išleistas apie šį miestą. Norėjau tai padaryti kitaip, atskleisti visai kitokį miestą ir parodyti, ko netgi nebėra iki galo išlikę.

Kaip sekėsi rašyti, ilgai užtrukote?

Knygą rašiau metus, prieš tai dar kelerius rinkau medžiagą apie to amžiaus Vilnių. Neturėjau prabangos laukti įkvėpimo ir jam atėjus viską lengva ranka užrašyti. Abejoju, ar taip iš viso būna. Rašymas yra maloniai skausmingas procesas – braukau, keičiu, pildau tol, kol lieku patenkinta kuriamu pasakojimu. Man norėjosi perteikti kuo tikresnį XVIII amžiaus miesto vaizdą, jo kvapus, spalvas, griuvėsius ir neatstatytus rūmus, o šalia jų – į viršų kylančių bažnyčių smailes.

Kuo jūsiškis gidas išskiria?

Vilnius – miestas, kurio istorija vis dar neparašyta, neištyrinėta ir kupina įdomių, spalvingų įvykių bei asmenybių, tad gidai apie ją bus rašomi visada. Nepaisant to, dalis gidų apie Vilnių yra panašūs, nes juose – tai, kas yra tarsi įspūdingiausia ir verčiausia dėmesio. Aš tokio mąstymo stengiausi atsisakyti. Parodžius pirštu į bet kurį Vilniaus senamiesčio pastatą, galima ištraukti tokių istorijų, kokių mūsų vaizduotė nepajėgtų sukurti. Būtent tai ir padariau knygoje.

Ir toliau tyrinėsite Lietuvą?

Vis dar jaučiuosi ne viską parašiusi ir pasakiusi apie Vilnių. Norėčiau, kad tas nežinomybės jausmas niekada nesibaigtų, nes tai skatina dirbti ir tobulėti, nepaliaujamai ieškoti to, kas dingę. Norėtųsi giliau pasikapstyti po Tytuvėnų vienuolyno istoriją, Rietavą ir didikų Oginskių paveldą, paieškoti žinių apie Kėdainius ir Radvilas, o gal net Pacus ir Pažaislio bažnyčią bei vienuolyną.

Knygą galite įsigyti „ŽMONĖS Knygos“ internetiniame knygyne

Naujausi straipsniai