Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kinija aktorių bei režisierių Kirilą Glušajevą išmokė svarbių išgyvenimo būdų

Kirilas Glušajevas Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Kirilas Glušajevas
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Kirilas Glušajevas – vienintelio Lietuvoje profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ meno vadovas, aktorius ir režisierius. Prieš kelis mėnesius teatre pristatęs didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusį naujo žanro premjerinį spektaklį „Nuostabūs dalykai“, režisierius ir toliau nenustoja ieškojęs jam pavaldžios teatro formos, kuri leistų maksimaliai pažinti kitus.

Kirilas žada, jog jubiliejiniame – 10-ąjame teatro sezone bus pristatyta nauja premjera, kuri tęs pradėtą improvizacijos ir dramos teatrų draugystę. Plačiau apie ateities planus, nuostabius dalykus Lietuvoje bei Kinijoje, keliones – interviu su Kirilu.

Kirilai, prieš mėnesį grįžai iš Oskaro Koršunovo teatro gastrolių Kinijoje, kur po beveik vienerių metų pertraukos lankeisi antrą kartą. Ką naujo atradai šį kartą?

Per mėnesį praleistą Kinijoje įspūdžių ir atradimų yra žiauriai daug. Sunku būtų viską papasakoti, nes įspūdžiai be galo fantastiški. Mes keliavome su O. Koršunovo teatru ir Kinijos publikai pristatėme spektaklį „Žuvėdra“. Vaidinome teatruose, kurie talpino virš 2000 žiūrovų.

Su kolegomis svečiavomės spalvinguose ir skirtinguose Kinijos miestuose: Pekine, Šanchajuje, Siamene, Guandžou ir Honkonge, kuriuose aplankėme begales įvairių vietų, pradedant vienuolynais ir baigiant raudonųjų žibintų kvartalais, menininkų rajonais ir žvejų salomis. Vidutiniškai per dieną prieš spektaklį nueidavome apie 20-30 km. Mes nepaliaujamai gilinomės ir domėjomės kinų kultūra, papročiais, šiuolaikiniu gyvenimu.

Ar įvyko kurioziškų situacijų spektaklių metu?

Ant scenos mes dažnai susiduriame su įvairiausio pobūdžio netikėtumais. Vienas iš tokių šį kartą buvo – po spektaklio į užkulisius atbėgo viena iš žiūrovių, susirado pagrindinio vaidmens atlikėją Martyną Nedzinską ir isteriškai puolė jį su ašaromis akyse, rėkdama pasakojo savo išgyvenimus bei dalinosi emocijomis. Ji stipriai susitapatino su Martyno personažu spektaklyje, sakė, jog scenoje pamatė save ir savo gyvenimą. Tai buvo situacija, kuri iš vienos pusės sukrėtė, iš kitos privertė susimąstyti, o kas yra teatras, apskritai. Apie tai galvoju iki dabar.

Kaip reagavo Martynas?

Martynas, kaip ir dera tikram džentelmenui, dėmesingai išklausė, ką ji sako, o vėliau taktiškai nuramino.

Kaip apibūdintum Kinijos publiką?

Kinijos publiką geriausiai apibūdino režisierius O. Koršunovas, kuris sakė, kad Kinijos žiūrovai spektaklius žiūri skaisčiai. Galėčiau jam paantrinti, nes tai pastebėjau ir per gastroles, kuriose buvau prieš metus. Kinijos publika yra labai smalsi, linkusi įdėmiai sekti viską, kas vyksta scenoje. Dėl to, kartais gali atrodyti, kad jie nereaguoja arba reaguoja blankiai, tačiau iš tikro jie yra labai įdėmūs ir atrodo, kad stengiasi įsigilinti į kiekvieną detalę.

Pernai grįžęs iš Kinijos sakei, kad kinai – geriausiai improvizuojanti tauta pasaulyje. Kaip manai, ko mes, lietuviai, galime iš jų pasimokyti?

Galime pasimokyti gyventi tikrovėje, kuri yra šiandien, šią akimirką, turinti savo vaizdą, garsą, lytėjimą, kvapą, skonį. Galime pasimokyti nelyginti, kuo vakar buvo geriau už šiandien ar kuo rytojus bus geresnis už šiandieną. Jeigu šiandien gyvensime iš tikro, tikroje tikrovėje, tai gal ir rytojus ateis geresnis.

Asmeninio albumo nuotr. /Kirilas Glušajevas su kolegomis
Asmeninio albumo nuotr. /Kirilas Glušajevas su kolegomis

O kinai taip ir gyvena kiekvieną dieną, negalvodami apie vakar ir rytoj?

Taip, įdomiausia tai, kad Kinija turi gilias sveikatinimosi tradicijas, kurios siekia 5000 metų, taip pat, mitybos, arbatos gėrimo, medicinos ir kitas tradicijas, kurios gyvuoja iki šiol. Kartu pramonės, mokslo bei technologijų srityse kinai yra aukštumoje. Jie gyvena šia diena semdamiesi jėgų iš praeities, o į ateitį žiūri remdamiesi tuo, ką sukuria šiandien. Norisi pacituoti psichiatrą, psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, kuris sakė: „Gyvename vieną kartą, bet kiekvieną dieną“. Jeigu Kinijoje žmonės bent dienai sustotų ir skųstųsi dabartimi, būtų tiesiog neįmanoma laukti šviesesnio rytojaus, nes tokiame kiekyje žmonių į praeitį žiopsoti yra pražūtinga.

Ar galėtum apibūdinti eilinio kino dieną?

Pasakyti, kas yra eilinis kinas būtų labai sunku, nes Kinijoje oficialiai gyvena 56 tautybės, kalbama 292 kalbomis. Būdamas ten supratau, kad Kinija yra tiesiog per didelė ir įvairi, jos negalima apibendrinti. Kai tau atrodo, kad jau kažką supratai, pasukus už kito kampo supratimas gali kardinaliai pasikeisti.

Kodėl į Kiniją norisi grįžti vėl ir vėl?

Dėl tikrumo, pilnatvės, įvairumo, kasdienio unikalumo pojūčio.

Šį kartą Kinijoje keliavai su kolega, pagrindiniu tavo režisuoto, teatre „Kitas kampas“ pastatyto spektaklio „NUOSTABŪS DALYKAI“ aktoriumi Martynu Nedzinsku. Kokius naujus nuostabius dalykus Kinijoje atradote drauge?

Nuostabius dalykus su Martynu kolekcionavome non-stop. Gal todėl, tas mėnuo praleistas Kinijoje man įspūdžių atžvilgiu atstojo 10 gyvenimo metų. Kolekcionavome neišpasakojamai įvairius arbatų skonius, gamtą, tenykštį moterų grožį, maistą, miestus ir jų kultūrą, frazes, žvilgsnius, atmosferas. Sėmėme ir sugėrėme į save kiekvieną įmanomą nuostabių dalykų akimirką. O būtent toks intensyvus gyvenimas Kinijoje ir daro įprastus dalykus nuostabiais.

Keliaudami neretai kasdienybę namuose pamatome kitomis akimis. Ko tu pats pasisemi iš kelionių?

Keliaudamas aš mokausi. Pastarojo meto kelionėse aš mokausi gyventi pilnatviškai. Stebiu, ką kiti žmonės daro vienoje ar kitoje sferoje ir stengiuosi tai pritaikyti sau. Pavyzdžiui, kinai labai rūpinasi savo sveikata. Aš labai daug ko iš jų išmokau ir grįžęs prieš metus pradėjau tam tikrus dalykus taikyti sau ir tai darau iki dabar.

Kokie tie išmokti dalykai Kinijoje, kuriuos taikai iki dabar?

Išmokau kvėpuoti naudodamas kinų mankštos technikas, žinau, kaip paruošti gydančią arbatą ir tai darau kiekvieną dieną, prieš kiekvieną maistą geriu karšto vandens stiklinę. Taip pat, klausau tradicinės kinų muzikos, išmokau naudotis minimaliu kiekiu daiktų, dar labiau pradėjau vertinti tylą, o nesupratęs žmogaus ieškau galimybių praplėsti savo požiūrį ir akiratį, kad galėčiau jį suprasti. Iš kinų išmokau į viską gyvenime žiūrėti per tekančio vandens principą – viskas teka kaip skaidrus vanduo, o susidariusias balas reikia jas paversti tekančiu vandeniu.

Kirilai, ar tu svajoji? Ar tiki, kad svajonės pildosi?

Aš nesvajoju, aš įsivaizduoju dalykus, kurie galėtų padaryti gyvenimą pilnavertiškesniu, gražesniu, harmoningesniu, saugesniu ir tada mažais žingsniukais pradedu tai realizuoti. Aš tikiu, kad pildosi ne svajonės, o aiškiai pamatyti tikslai bei norai. Svajoti galima apie daugelį dalykų, o, iš tikrųjų, ko nors panorėjus galima ir gauti.

Koks tavo didžiausias noras būnant kūrėju Lietuvoje?

Mano, kaip kūrėjo didžiausias noras būtų dvejų metų bėgyje surasti sau pavaldžią teatrinės išraiškos formą, kurios pagalba drauge su žiūrovais galėčiau spektakliuose kalbėti apie pačius slapčiausius jų norus ir baimes. Noriu surasti tą sceninės išraiškos formą, kuri būtų man artima, suprantama ir, kuri leistų maksimaliai pažinti, suprasti ir priimti kitus, o priėmus kitus – ir save.

Ar tiki, kad teatras gali daryti realią įtaką šiandien Lietuvoje vykstantiems socialiniams procesams? Kaip?

Aš tikiu, kad gali. Žiūrovas iš jam reikalingų istorijų, pasakojamų teatre, pasisemia patirties, pasimoko ir praturtėja. Istorija per sąmonę keliauja į pasąmonę ir vėliau veikia žmogų realiame gyvenime. Labai įdomu – žiūrovas žiūri, o aktoriai vaidina istoriją, galima sakyti kuria iliuziją apie žmones, kurie neegzistavo ir neegzistuoja, tačiau pasakojimas vyksta realiame gyvenime, kuriame laikas, žiūrovai ir aktoriai yra realūs. Tad, reikalingos istorijos veikia mus realiai, o jei tas poveikis yra geras, tai jis – visapusiškas. Aš nežinau, kurioje gyvenimo sferoje poveikis pasireikš, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, bet kai kalbiesi su žmonėmis po gero spektaklio, supranti, kad jie jaučia ryšį su tuo, ką pamatė. Teatras moko suprasti kitus, o tai ir yra pagrindinė jo įtaka.

Lietuva šiais metais mini valstybės 100-metį. Ar atsitiktinumas, kad spektaklis „Nuostabūs dalykai“, gvildenantis daug šiandieninei Lietuvai aktualių temų, gimė būtent šiais metais?

Tai yra gražus ir svarbus sutapimas, apie kurį įdomu pamąstyti (šypsosi).

Ko palinkėtum Lietuvai 100-mečio proga?

Lietuva tai žmonės, o visiems žmonėms norėčiau palinkėti, kad gyvendami vieną kartą gyventume kiekvieną dieną. Palinkėčiau išmokti nežiopsoti į praeitį, nespoksoti į ateitį, pamatyti tikrą tikrovę.

Kas tau yra nuostabūs dalykai Lietuvoje?

Manau, kad nereikėtų diferencijuoti ar tu gyveni Afrikoj, ar Lietuvoj, ar Brazilijoje. Kiekvienas turime savo gyvenimo laiką, dienos, valandos atkarpą, kurioje sutinkame skirtingus žmones, regime arba patiriame tam tikrus reiškinius. Nuostabūs dalykai yra tie, kuriuos aš tokiais pavadinu ir paverčiu savo akyse nuostabiais, o jais gali būti bet kas, pradedant Džiugo sūrio krautuvėle ir baigiant dviračiu pravažiuojančia moterimi.

Teatras „Kitas kampas“ rudenį minės jubiliejinį, 10-ąjį teatro sezoną. Tai teatrui daug ar mažai?

Daug, nes gyvenant intensyviai per 10 metų įvyksta be galo daug dalykų. Teatras vykdo nuolatinę veiklą: gastroliuojame Lietuvoje bei užsienyje, dalyvaujame daugelyje socialinių akcijų, vykdome pedagoginę veiklą. Per 10 metų buvo sukurta daug spektaklių, improvizuota lėktuve, laive, apleistuose miesteliuose ir arenose.

10 metų daug, nes žmogus per tiek metų labai pasikeičia, o teatras – tai žmonės. Per tuos metus mes sutikome ir atsisveikinome su labai daug įdomių žmonių, be kurių teatras nebūtų toks, koks jis yra šiandien. Teatro kūrimosi pradžioje buvo ir aktoriai Andrius Žebrauskas, Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Paulius Ignatavičius, Ineta Stasiulytė, Mantas Vaitiekūnas, vėliau teatro veikloje dalyvavo Rūta Žibaitytė, Adomas Jasiukėnas, Laurynas Jurgelis, Aistė Lasytė, Adelė Šuminskaitė ir Gailė Butvilaitė. Visi jie, nors jų šiandien teatre jau nėra, paliko pėdsaką tuose, kurie teatre yra iki dabar.

Svarbiausia, kad improvizacijos žanras iš televizijos laidos „Pagauk kampą“ išaugo į teatrą, kurį šiandien žino daug žmonių ir į spektaklius eina kaip į kokybiško humoro, nepakartojamos patirties ir spontaniškumo bei pozityvios energijos šventę.

Ką ruošiate žiūrovams kitais metais?

Sekančiame sezone ir toliau kviesime žiūrovus kurti nuostabius gyvenimus, nuolatos atrandant nuostabius dalykus, dalinsime „Gero humoro dozę“, susikausime improvizacijų ringe, pavasarį pakviesime į naują premjerą, kuri greičiausiai tęs pradėtą improvizacijos ir dramos teatrų draugystę. Naujus metus ir vėl atšvęsime „Compensa“ arenoje, važiuosime per miestus ir miestelius. Kviesime visus būti dar labiau atvirais, betarpiškais ir gerai iš dūšios „prasinešt“ kiekvieną kartą atėjus į „Kito kampo“ spektaklius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt