Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Asmik Grigorian debiutai didžiausiose pasaulio operos scenose: „Niekuomet to nesiekiau“

Asmik Grigorian
Asmeninio albumo nuotr. / Asmik Grigorian
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Tikriausiai nudžiugsite, sužinoję, jog būdama viena iš Vilnius City Operos steigėjų, Asmik Grigorian sugrįš į Kongresų rūmų sceną ir kartu su Dalia Ibelhauptaite bei Gintaru Rinkevičiumi kurs naująją „Pikų damos“ premjerą, tačiau tuoj pat būsite nustebinti, tarp kokių teatrų ir darbų ji tai spės! Asmik neseniai baigė dėlioti artimiausių 3 sezonų planus, ir juose įsitvirtino net penki svarbiausi pasaulio operos teatrai: Milano La Scala, Londono Covent Garden, Niujorko Metropolitenas, Paryžiaus Bastilijos opera ir Vienos Staadsopera.

Aš niekada neturėjau tikslo dainuoti didžiausiose pasaulio scenose.“, – sako ji, kalbėdama apie savo paskutinius, naujausius ir dar laukiančius grandiozinius darbus. Pasak pačios Asmik, daug ką jos gyvenime pakeitė tėčio mirtis, aplink kurią šiandien sukasi ir jos gyvenimo laikrodis. Anksčiau neteikusi reikšmės skirtingoms scenoms, šiandien ji pripažįsta susimąstanti, jog vieni ir kiti jos pasiekimai yra svarbūs būtent jos tėvams, garsiems operos solistams, savojo piko metu pasirodžiusiems ryškiausiuose pasaulio teatruose, kai to vertė, pasak Asmik, buvo visai kita.

Paskutinį kartą žiūrovai matė jus Vilniaus kongresų rūmų scenoje praėjusį pavasarį. Kokie įsimintiniausi darbai nudirbti per pastaruosius metus, kokie įvykiai?

Mano gyvenimas dabar vis tiek skirstosi iki tėčio mirties ir po jos. Praėjo dveji metai, tai pasakysiu, ką geriausiai atsimenu per juos. Žinoma, vienas įsimintiniausių ir sudėtingiausių pastatymų buvo Romoje G. Puccini „Triptikas“, – trys vienaveiksmės operos, kur dainavau Georgettą „Apsiauste“ ir Andželiką „Sesuo Andželika“. Buvo taip, kad kai jau tėtis išeidinėjo, aš repetavau Romoje, ir supratusi, kad jau visai blogai, susikroviau lagaminus, pasakiau, kad labai atsiprašau, bet išvažiuoju, nežinau, kada/ar grįšiu ir ar grįšiu apskritai.... Kai parskridau į Jerevaną, tėtis išėjo tą pačią dieną.

Po tėčio mirties, dar nuvažiavau į Sankt Peterburgo Marijos teatrą, kur dainavau „Otele“ kaip tik su Vaidu (Kristian Benedikt). Tas spektaklis yra kažkas tokio, ko aš, iš vienos pusės, beveik neatsimenu, o iš kitos pusės, jame buvau susikoncentravusi labiausiai. Tai vyko savaitę po tėčio mirties ir aš labai bijojau, kad emociškai nepakelsiu ir kažkur pratrūksiu, kaip, pavyzdžiui, per duetą, kurį mes su tėčiu dainavome daug kartų.

Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian – spektaklyje „Eugenijus Oneginas“
Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian – spektaklyje „Eugenijus Oneginas“

Visgi, kai tu dainuoji įsijungia kažkoks mygtukas, ir sugebi valdytis, kol dainuoji, bet aš niekada nepamiršiu... Kai jau aš – Dezdemona – numiriau, prasidėjo Otelo arija, atsimenu dainuojantį Vaidą, ir tada aš pratrūkau. Galvojau neišeisiu net lenktis, bet jau finale Vaidas mane taip stipriai apkabino ir man atrodė, kad begalybė laiko praėjo, kol mane laikė glėbyje, nes aš spėjau nusiraminti ir išėjau nusilenkti. Tą „Otelą“ atsimenu labai stipriai.

Tuomet iš karto grįžau į Romą, baigiau repetuoti ir dainavau visus spektaklius. Tai irgi buvo labai sudėtinga, nes abi operos yra apie vaiko mirtį, o aš tuo metu buvau dar ir šeštame nėštumo mėnesyje. Aišku, archyvuose tai, matyt, išliks kaip vienas stipriausių mano darbų, nes verkė visi, net kolegos už scenos. Tie pasirodymai turėjo labai stiprią energiją, bet iki šiol negaliu pasiimti to įrašo ir pasižiūrėti, kaip ir dar nesugebėjau atidaryti kelių tėčio tašių, kurios yra pas mane namuose... Gal kitą kartą kai važiuosiu į Romą, paprašysiu to įrašo.

Tuomet jau po Lėjos gimimo ėjo opera „Vocekas“ Amsterdamo Concertgebouw, taip pat Zalcburgo festivalyje ir norvegų Nacionalinėje operoje. Režisieriaus Christof Loy „Fedora“ ir „Manon Lesko“ Švedijoje, Tatjana „Eugenijuje Onegine“ Maskvos Didžiajame teatre ir Vysbadene.

Jūsų karjeroje nuo pirmojo pastatymo 2013 m. Kiolne ypatingą vietą įgijo būtent A. Bergo „Vocekas“. Kuo šitas kūrinys jums ypatingas? Kuo ypatingas Mari vaidmuo?

Tai – vienas pirmųjų mano darbų pasaulinėje scenoje. Man ypatingai pasisekė, nes Kiolne buvo labai, labai stiprus kolektyvas ir visas darbas paliko didžiulį, giliai emocionalų atspaudą mano širdyje. Šiandien kaip tik buvau susitikusi su „pirmuoju Voceku“. Ten įgijau tokį ryšį su žmonėmis, kuris, žinai, jog išliks visiems laikams.

„Voceko“ opera mano gyvenime yra lemtinga, – praėjusią vasarą būtent joje debiutavau Zalcburgo festivalyje, kuris buvo tam tikras naujas žingsnis mano karjeroje. Nors dainavau jau keturiuose šios operos pastatymuose, visi jie radikaliai skirtingi.

O Mari aš negalėčiau per daug išskirti. Mano asmeninis kaip dainininkės bruožas yra tas, kad aš kiekvieną vaidmenį, kažkuria prasme, paverčiu savimi ir jie visi man yra savaip brangūs. Tačiau tai nereiškia, kad jos visos yra vienodos. Kiekvienas pastatymas visada išprovokuoja būti kita ir kitokia, suteikdamas naujas aplinkybes. Be to, – tai nesu aš, tai nėra mano gyvenimas. Tai esu aš tokia, kokia galėčiau būti toje situacijoje. Jeigu vaidini kokios nors prostitutės ar žmogžudės rolę ir pasakai, kad kiekvienoje rolėse esi tu, žmonės tave neteisingai supranta ir pradeda tapatinti su visomis pasaulio prostitutėmis ar žmogžudėm. Juk vis tiek, tai yra tiesiog mano didelė vaizduotė. Aš galėčiau save įsivaizduoti bet kokiose gyvenimo situacijose.

Švedijoje dainavote naujame Puccini „Manon Lesko“ pastatyme. Kaip išaugo ir pasikeitė Jūsų Manon vaidmens atlikimas nuo pirmosios, sukurtos su VCO?

Sakyčiau, kardinaliai. Manau, kad šis vaidmuo labai stipriai išsaugo vokaliai. Kai dariau „Manon Lesko“ Vilniuje su VCO, šio vaidmens kūrimas buvo vienas sudėtingiausių gyvenimo etapų, atvedęs mane iki lūžio taško.

Tada, prieš šešerius metus, jaučiau, kad pasiekiau profesinį dugną, kuriame liko du keliai: lengvas, bet labai greitai vedantis į pražūtį, judant link dramatiškesnio, žemesnio balso reikalaujančio repertuaro, nes man pasidarė sunku dainuoti aukštas natas, arba kitas – sustoti ir susitaikyti su mintimi, kad turiu pradėti iš naujo ir nepasiduoti. Tą aš ir padariau, pasiryždama operacijai Berlyne. Nuo tada pradėjau labai smarkiai dirbti su savo technika ir kūnu. Kol esi jaunas, tave „veža“ gamtos duota fizinė jėga, drąsa, tačiau ateina momentas, kai ši jėga silpsta ir esi priverstas kažką iš esmės keisti savo gyvenime.

Todėl Manon man visada bus tas vaidmuo, kuris privertė pasikeisti. Labiausiai jis patobulėjo vokaliai, nes per tuos kelis metus aš labai džiaugiuosi ir tikrai žinau, kad padariau labai didelius žingsnius dainavimo kokybės prasme.

Šią vasarą grįžtate į Zalcburgo festivalį dainuoti „Salomėjos“. Debiutuosite tikrame vokalo Olimpo vaidmenyje. Papasakokite, kaip ruošiatės? Kokia bus Jūsų Salomėja? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Ruošti Salomėją pradėjau gana anksti. Faktiškai visus metus jau dirbame su dirigentu. Ką tik buvau tuo pačiu tikslu nuskridusi į Vieną. Salomėja tikrai yra be galo didelis vaidmuo, kuriam reikia paruošti savo kūną. Visas roles dabar stengiuosi atsirinkti gerokai anksčiau, tarkime, prieš metus, ir pradainuoti kelis kartus, kad raumenynas atsimintų. Jeigu tu tik išmokęs kūrinį važiuoji į pastatymą, – labai pavargsta balsas, nes pastatymo metu dainuoji labai daug ir jeigu tavo raumenys nepažįsta šitos medžiagos, tai jie paprastai vargsta.

Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian ir Dmitrijus Chvorostovskis – „Demone“
Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian ir Dmitrijus Chvorostovskis – „Demone“

Aš labai, labai džiaugiuosi šiuo vaidmeniu. Kiek man teko peržiūrėti įvairios medžiagos, manau, kad mano Salomėja bus truputėlį kitokia. O kokia, – nenorėčiau išduoti. Kaip ir visuose neigiamuose vaidmenyse, aš sugebėjau joje atrasti begalę šviesos ir priežasčių visam kam...

O iki vasaros turiu dar du naujus pastatymus! Tamara A. Rubinšteino „Demone“ Barselonos Gran Teatre del Liceu ir Chrisotemis R. Štrauso „Elektroje“ Amsterdame, Concertgebouw. Šiemet tenka mokytis daug naujų vaidmenų, ir nors Tamarą esu prieš keletą metų porą kartų atlikusi su Dimitrijum Chvorostovskiu, manau, kad reiks laiko prisiminti.

Jūsų laukia įspūdingi trys ateinantys sezonai penkiose svarbiausiose pasaulio operos scenose – Londono Covent Garden’as, Milano La Scala, Niujorko Metropolitenas, Vienos Nacionalinė opera ir Paryžiaus opera Bastille. Absoliučiai svaiginanti sėkmė! Kokius vaidmenis atliksite?

Milane dainuosiu E. Korngoldo operoje „Miręs miestas“, Londone ir Paryžiuje – pagrindinę Jenufos partiją L. Janačeko „Jenufoje“, o Niujorke laukia trys pastatymai: R. Štrauso „Salomėja“, G. Puccini „Madam Baterflai“ ir nauja K. Weillio operos „Mahoganio miesto pakilimas ir žlugimas“ premjera. Taip pat dar keliausiu į Teatro Real Madride, Ispanijoje, kur atliksiu Undinę A. Dvořáko „Undinėje“.

Ką jums asmeniškai reiškia galimybė dainuoti trijose didžiausiose pasaulio scenose?

Aš niekada neturėjau tikslo dainuoti didžiausiose pasaulio scenose. Galbūt todėl, kad visose jose buvau nuo pat vaikystės, kai keliaudavau su tėčiu, su mama ir dėl to, kažkokio desperatiško tikslo būti ten aš niekada neturėjau tol, kol neiškeliavo mano tėtis. Kai jis išėjo, man kažkodėl labai daug kitokių dalykų pasidarė svarbūs ir dainavimas tose didelėse scenose įgijo kitokią prasmę. Žinau, kad mano tėvams yra be galo svarbu ir labai gera žinoti, kad ten būsiu, mane ten girdėti ir matyti. Tikiu, kad ir tėtis kažkur ten aukštai didžiuojasi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė, Asmik Grigorian, Dexteris Fletcheris ir Dalia Ibelhauptaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė, Asmik Grigorian, Dexteris Fletcheris ir Dalia Ibelhauptaitė

Kai man suėjo 30 keli, aš labai rimtai pradėjau rūpintis savo dainavimo kokybe, man tai pasidarė gerokai svarbiau, nei buvo iki tol. Ypatingai svarbu man tai pasidarė po tėčio mirties, nes aš supratau, kad šiandien operoje yra be galo didelė problema, nes tikroji jos mokykla jau yra beveik mirusi ir tarp šiandienos dainininkų yra tik keli jos atstovai. Aš užsidaviau tam tikrą tikslą įvaldyti šią senąją techniką ir kiekvienas naujas pasiekimas, kuris dabar ateina pas mane, man kažkuria prasme reiškia, kad aš judu teisinga linkme, jog mano progresas gražėja, gerėja ir tai mane be galo džiugina.

Kaip manote, kas lėmė Jūsų kelionę į šitas scenas? Kas svarbiausia buvo šioje Jūsų ilgoje kelionėje link jų?

Be galo didelis darbas. Jeigu kas nors įsivaizduotų, kiek aš daug dirbu, toks klausimas nekiltų. Dirbu aš labai daug. Ir ne tik ta prasme, kad nuolatos dainuoju daug spektaklių. Dirbu su savimi labai, labai daug, kaip ir daug investuoju į savo dainavimo tobulinimą, į rolių ruošimą, į tai įeina ir kalbų mokymasis, ir net darbas ties savo kūnu, ir taip toliau.

Viskas kelionėje buvo svarbu, ir tų detalių labai daug. Buvo sutiktų neteisingų žmonių, buvo ir begalė nuostabiai gražių žmonių, – visi jie paliko labai didelį įspaudą mano gyvenime. Žinoma, kad gražių žmonių palaikymas visada yra labai svarbus. Lygiai taip pat svarbi yra visokia patirtis, net jeigu ji neigiama. Manau, kad, visų pirma, aš įgijau labai daug tokios patirties, kaip aktorė. Šiandien žmones perprantu iš kelių žvilgsnių. Ir viskas atėjo su gyvenimo patirtimi, kurios aš tikrai niekada nenorėsiu atsisakyti.

Yra greitesnių būdų siekti karjeros, kaip dalyvauti konkursuose, programose, studijose šalia didelių teatrų, kaip Covent Gardene, nes ten tave iš karto pastebi. Aš tokios galimybės neturėjau, nes auginau mažą vaikelį ir man visuomet reikėjo dirbti. Mano kelias buvo tikrai ilgas, bet, matyt, toks, koks ir turėjo būt. Bet šiandien esu ten, kur esu. Patekti į didžiąsias scenas ne taip sudėtinga, – gerokai sudėtingiau yra jose išlikti ir kai tu užsikeli sau tokią aukštą kartelę, sudėtingiau yra ją išlaikyti.

Tai, kas mane džiugina šitoje kelionėje, – kad visi šitie teatrai pasirinko būtent mane, nes jie visi žino mano darbus ir norėjo manęs kaip žmogaus, kuris gali išjudinti tam tikrus limitus. Tai yra labai svarbu. Nėra taip sudėtinga dainuoti visuose šituose teatruose. Gerokai svarbiau būti savimi ir padaryti juose kažką tokio, ko niekas dar nedarė. Visa tai dar ateityje, ir aš tikiuosi, kad man pavyks. Kelionė buvo gerokai ilgesnė, bet be galo turininga, nes aš turiu du nuostabius vaikus ir sugebėjau atsiskleisti ir kaip mama, ir kaip dainininkė, kuri pasiekė pakankamai daug.

Kas Jūsų gyvenime buvo ir yra kūrybos įkvepėjai, skatintojai?

O, įtakojo labai daug kas. Pradžioje buvo mano tėvai, kurie buvo labai dideli įkvėpėjai, nes buvo vieni didžiausių dainininkų pasaulyje, – tokio lygio, kurio aš siekiu iki šiol. Vėliau, žinoma, kad sutikti režisieriai bei muzikantai. Jau daug kur minėjau, jog pirmasis mano režisierius buvo Jonathan Miller ir jis kažkaip sugebėjo mane, dar truputį pasimetusią, nežinančią, kuo čia užsiimu, sudominti, parodyti tą kitokią operą.

Tada savo gyvenime sutikau Dalią (rež. Dalia Ibelhauptaitė), apie kurią reikėtų atskirą straipsnį, gal net knygą rašyti. Po tiek metų ji jau yra ne mano darbdavys ir ne režisierius, o vienas artimiausių draugų. Kalbėti apie Dalią galėčiau valandų valandom. Žinoma, Dalia buvo vienas didžiausių mano įkvėpėjų. Labai daug mano karjeroje padarė Andrėjus Žagarsas, kurio teatre aš sukūriau labai daug vaidmenų, būdama jauna dainininkė ten labai daug dainavau, tobulėjau ir tikrai už labai daug ką jam esu dėkinga. Gintaras Rinkevičius, kuris visada mane palaikė, net kai būdavo kažkokios nesėkmės, jis visada mane palaikė 100 procentų.

Aš esu iš tokių menininkų, kuriems netinka taktika, kai tau prie galvos pristato pistoletą ir darbas vyksta per prievartą. Nuo pat vaikystės vienintelis būdas, kuris galėjo mane pastumti į priekį, būdavo palaikymas, pasitikėjimas ir tikėjimas manimi. Aš tikrai sutikau daug žmonių, kurie manimi tikėjo ir jie buvo mano plaustas.

Jums teko dainuoti daug ir visur – mažuose ir dideliuose teatruose, tradiciniuose ir šiuolaikiniuose pastatymuose. Kaip atlaikyti didelę įtampą, sunkų darbą ir kaip išlaikyti save? Kas svarbiausia siekiant savo svajonės?

Iš tikrųjų, dainavau vos keliuose klasikiniuose spektakliuose ir šiandien būti juose, bent jau man, yra sudėtinga, nes aš ten jaučiuosi gan kvailai. Norint sukurti tokį klasikinį spektaklį, šiuolaikiniam dainininkui repeticijų periodas turėtų trukti ne du mėnesius, o dvejus metus tam, kad įvaldytum kitas manieras: kaip seniau žmonės judėjo, kaip jie kalbėjo, kaip jie valgė. Tai radikaliai skiriasi nuo to, kokie esame mes. Todėl man tie klasikiniai pastatymai juokingi, nes ten aš matau šiuolaikinį žmogų įvilktą į tortą.

Dėl įtampos, čia, matyt, yra labai individualus dalykas. Man šiuo klausimu visada buvo labai sudėtinga. Nuo vaikystės, Čiurlionio gimnazijos laikų, atsimenu kiekvieną egzaminą ir tai, kaip aš jausdavausi: man būdavo temperatūra, pilvo skausmai, vėmimai, – kas tik nori. Tai buvo begalinis stresas. Kai aš pradėjau dainuoti, niekada nedainavau mažų rolių, – pradėjau nuo pačių sudėtingiausių ir tai taip pat buvo be galo didelis stresas. Gyvenime net buvo atėjęs toks laikas, kad aš maniau, jog dėl šitos priežasties tiesiog niekada nebeišeisiu į sceną, nes tie nervai ir priepuoliai įsikala atminty. Jeigu tu suklydai vieną kartą, tai kartosis toje pačioje vietoje, o vėliau persimes ir į kitus spektaklius. Tai – labai rimta bėda ir manau, kad visi talentingi žmonės ją turi. Tu negali blokuoti didelio emocinio intensyvumo, nes nesugebėsi pasiekti žiūrovų, bet tuo pačiu turi išlikti stabilus.

Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian su dukra Lėja
Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian su dukra Lėja

Vienintelis dalykas, kuris man padeda išgyti, tai tūkstančiu procentų žinojimas, ką darai. Žinoma, kiekvienas dainininkas turi savo būdų. Aš pradėjau praktikuoti jogą, tai pat įvairius kvėpavimo pratimus darau. Privalai prižiūrėti savo kūną, nes mūsų aparatas yra mūsų kūne, kaip ir mūsų nervai ir tam, kad viskas būtų tvarkoj, turi būti tam tikras balansas. Turi būti normali gyvenimo kokybė, kad šalia tavęs nebūtų netinkamų žmonių, kurie tave erzins. Emocinis stabilumas prasideda mūsų asmeniniame gyvenime ir kai jis yra stabilus, tada tu darbe esi kitoks.

O siekiant savo svajonės, svarbiausia nepamiršti išlikti žmogumi.

Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian su sūnumi Nojumi Žaliu
Asmeninio albumo nuotr. /Asmik Grigorian su sūnumi Nojumi Žaliu

Kokias dar gyvenime svajones turite?

Mano vienintelė svajonė yra, kad mano vaikai būtų sveiki ir laimingi, o žmonės, kuriuos aš myliu, – kiek įmanoma ilgiau būtų sveiki ir su manimi. O visa kita labai kinta ir turi kisti, – smagu, kad kinta. Gal juokinga mano amžiuje kalbėti apie... amžių, bet man tiesiog patinka stebėti kaitą, žiūrėti ir nepamiršti padėkoti. Man visada atrodo, kad mane pasaulis (visata, Dievas – kaip bepavadinsi) labai myli.

Neįtikėtina, kad tarp penkių didžiausių pasaulio teatrų, kitą sezoną Jūs randate laiko premjerai su Vilnius City Opera. Čia žiūrovų laukia didelis siurprizas – ne tik Jūsų Liza P. Čaikovskio „Pikų damoje“ bet ir Jūsų mamos, Irenos Milkevičiūtės debiutas Grafienės vaidmenyje. Tai – jau antras kartas kai Jūs abi su mama pasirodysit viename pastatyme (prieš tai Asmik ir jos mama dainavo „bohemiečių“ „Onegine“). Kokie jausmai užplūsta, kai spektaklyje vaidinate kartu su mama?

Būti su mama scenoje, man – visada labai ypatingas momentas. Manau, kad tai yra ir kiek juokinga, nes ji jaudinasi už mane, o aš – už ją. Visada yra toks dvigubas jaudulys. Iš esmės, tas toks lygiavimas, kai tu supranti, kur turi tobulėti. Su mama būti scenoje man visada yra labai smagu, ir norėtųsi, kad mes galėtume joje būti dažniau. Būtent spektakliuose. Koncertai yra koncertai, o spektakliuose aš tikrai labai norėčiau dabar matyti mamą. Yra daugybė rolių, kurias ji gali dainuoti savo amžiuje ir kurias ji gali dainuoti puikiai!

Aš visada mamą bandau įkalbėti. Žinoma, jei visą gyvenimą dainavai pagrindines roles, matyt, savo amžiuje susitaikyti ir suprasti, jog jei tu visgi nori būti scenoje, galbūt reikia pakeisti tas roles į mažesnes (kurių, man atrodo yra tikrai begalė ir įdomių), – pakankamai sudėtingas momentas. Juk yra daugybė amžiaus reikalaujančių rolių, kurias ji gali dainuoti, todėl labai norėčiau ją įkalbėti, visas jas paruošti. Tada kalbėtume ne tik apie Lietuvą. Tai būtų vienas iš mano norų, nes manau, kad ji dar gali turėti labai didelę kelionę tokiame repertuare. Aš labai, labai to laukiu.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt