Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Apie laimės diktatūrą. Interviu su M. Jančiausku ir G. Palekaite

M. Jančiauskas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / M. Jančiauskas
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Tu kalbi apie pasaulį, bet aš klausausi, klausausi ir vis tiek nieko negirdžiu. Kur dingo pasaulis? Ką mes tokio padarėme? – ar pasirinkome jį ir paspaudėm klavišą? – mmm? Ar ištrynėme jį per klaidą?

Birželio 14 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą – garsaus britų dramaturgo Martino Crimpo dramą „Laimės respublikoje“. Pjesę iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas, spektaklio režisierius – Mantas Jančiauskas, scenografė – Goda Palekaitė, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius – Dominykas Digimas, vaizdo projekcijų autorė – Aneta Bublytė, choreografė – Erika Vizbaraitė. Spektaklyje vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Darius Gumauskas, Žygimantė Jakštaitė, Aldona Janušauskaitė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Adelė Šuminskaitė. Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio režisieriumi Mantu Jančiausku ir scenografe Goda Palekaite.

Dažnai teatre susiduriame su situacija, kada kalbame apie vienos ar kitos pjesės rašymo tradiciją. Šiuo atveju – apie Crimpo „Laimės respublikoje“, parašytą britiška tradicija, kuriai būdingas daugiažodiškumas. Gerbiame tuos tekstus dėl minčių polifonijos, dėl atviro pasaulio suvokimo, dėl apokaliptinių nuotaikų, dėl humoro. Mantai, koks Tavo santykis su šia medžiaga?

Mantas Jančiauskas. Taip, pjesėje žodžių labai daug, ir spektaklio pamatu tampa tekstas, bet mes nemažai teksto ir atsisakėme. Naudingiau yra kažko atsisakyti, kad kai kurios temos geriau nuskambėtų. Autorius pats save įvardina kaip „naratyvinį“ ir kartu kaip „brechtišką / epinį“ dramaturgą. O „Laimės respublikoje“ šie du nusakymai visiškai susiderina, nes pirma dalis („Šeimos griovimas“) yra absoliutus naratyvas, antra dalis („Penkios esminės individo laisvės“) griūva ir visiškai išsifragmentuoja, o trečia dalis („Laimės respublikoje“) netgi Samuelį Beckettą primena. Vienoje pjesėje susitinka net trys skirtingi žanrai.

Kuo ypatinga ši medžiaga? Kodėl šiandien ją reikia statyti Lietuvoje?

Mantas Jančiauskas. Pjesėje „Laimės respublikoje“ labai patrauklus polifoniškumas ir tai, kad visos trys parašytos dalys labai skirtingos, o šiuose skirtumuose galima aprėpti viską persmelkiančius dalykus. Mane kaip režisierių ši medžiaga itin sudomino žanrų požiūriu, nes apie visiškai skirtingus pasaulius kalbama skirtinga stilistine kalba.

Pirmas pasaulis – „Šeimos griovimas“ – mane patraukė dėl subjektyvių dalykų, pamačiau ne kartą sutiktų šeimų atvaizdą. „Kalėdinė“ psichozė, kuri persmelkia ir pjesės personažus, ir apskritai žmones, yra labai atpažįstama. Kitaip tariant, patraukia teksto skambėjimo atpažįstamumas, situacijų atpažįstamumas, skirtingų kartų vienoje vietoje susiplakimas, tapatybės autoriteto praradimas. Anksčiau šeima turėdavo tam tikrą Kalėdų ritualą, o dabar toji hierarchija yra kaip svyruojantis laivas. Ir kartu įdomu klausti, ar šeima vis dar stipri sąjunga, ar yra tie tiltai tarp žmonių, kurie iš esmės laiko šeimą. Anksčiau buvo krikščionybė, kuri laikė, skatino šeimą kaip institutą. Dabar – nuolatinės dvejonės, kaip šioje pjesėje („Todėl ir bijau. O tu nebijotum? Kai pasižiūri į pasaulį – kaip įsivaizduoji ateitį?“). Viskas labai fragmentuota: ir mintys, ir kiti dalykai, vykstantys labai trumpomis atkarpomis, nes ilgoms distancijoms nėra laiko.

Ši pjesė – apie laimės diktatūrą. Ne apie laimę banaliąja prasme, bet apie takų, visiškai fiktyvų, kažkieno sugalvotą ir primestą laimės faktorių, kuris yra visiška fikcija.

D.Matvejevo nuotr./M. Jančiauskas
D.Matvejevo nuotr./M. Jančiauskas

Norėčiau Tavęs paklausti ir ne su premjera susijusių klausimų. Tu dėl premjeros atidėjai savo magistrinio darbo rašymą. Ar tai – auka teatrui? Juk akivaizdu, kad ypač režisieriui pirmiausia turėtų rūpėti mokslai. Ypač Lietuvoje, kur dominuoja ne iki galo „iškepti“ profesionalai.

Mantas Jančiauskas. Aišku, kad praktinis darbas labiau įtraukia, tuo labiau, kad ne viskas nuo tavęs priklauso, bet ir nuo žmonių, su kuriais susitinki ir prieš kuriuos esi atsakingas. Jeigu reikia padalinti atsakomybes, tai, aišku, man spektaklis yra svarbiau. Bet nebuvo taip, kad nerašiau magistrinio darbo. Gal tai yra daugiau ir mentalinis dalykas: nežinau kaip kitiems, bet aš įkrentu į vieną darbą ir fiziškai, ir dvasiškai, temos pradeda pintis, ir jaučiu, kad vienu metu dirbant du darbus tikrai nukentės arba vienas, arba kitas. Abu darbai iš principo buvo labai svarbūs. Magistrinį atidėjau, nes ateityje ketinu pasirinktą temą susieti ir su praktine išraiška.

Prieš savaitę kai kurie būsimos premjeros „Laimės respublikoje“ aktoriai buvo išvykę į gastroles ir Tu praradai kelias repeticijas. Per tą laiką nuvykai į Krzysztofo Warlikowskio teatrą Varšuvoje („Nowy teatr“) ir savaitę stebėjai jo Hanocho Levino „Išvažiuojam“ repeticijas. Gal galėtum plačiau papasakoti, ką radai, į kokį kontekstą buvai patekęs?

Mantas Jančiauskas. Patekti pas Warlikowskį ir stebėti repeticijas – sudėtinga. Man tai pavyko dėl to, kad aš labai susibičiuliavau su Andrzejumi Chyra (kartu filmavosi Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, 2017 – aut.). Warlikowskio repeticijos vyksta nuo 11 iki 15 ir nuo 18 iki 22 valandos. Iš principo jis visą dieną teatre. Šis režisierius repetuoja apie du mėnesius, turi absoliučiai susiformavusią aktorių trupę, scenografus, šviesos dailininkus. Iš karto, jau ateidamas gali pajusti, kad tai yra didelė šeima, kurią jungia ilga dvidešimties metų santuoka. Žmonių tarpusavio bendravimas vyksta labai aiškiai, jaučiasi, kad viskas itin gerai sustyguota, kad būtum suprastas, nereikia daug kalbėti ar kažką aiškinti. Vieni kitus supranta iš pusės žodžio. Pačios repeticijos vyksta labai intensyviai. Levino pjesė „Išvažiuojam“ yra apie tai, kaip žmonės bando išvažiuoti, bet jiems niekaip nepavyksta. O per tą laiką, kai jie bando išvažiuoti, įvyksta aštuonių žmonių laidotuvės – tokia tragiškomiška situacija.

Warlikowskis labai įdomiai dirba. Kiek aš „kliedėjau“ apie teatro magiją – procese, ne rezultate, tai dabar jaučiuosi lyg būčiau ją pamatęs. Tame teatre vykstantis kūrybinis procesas prilygsta tam tikrai meditacijai, kai dingsta praeitis, dingsta ateitis, yra tik „dabar“, yra tie burtai, vykstantys „čia ir dabar“.

Gal Tu galėtum apibrėžti „trupės“ ir „ne trupės“ sąvokas?

Mantas Jančiauskas. Sunku pasakyti. Visais atvejais istoriškai tos trupės, kurios ilgai išsilaikė, buvo suburtos vieno ar kito režisieriaus. Tai yra toks darbo principas, kada siekiama ne tiek rezultato, kiek kūrybinės išmonės. Teatruose su nuolatinėmis trupėmis be įvairių „projektinių“ spektaklių turėtų būti svarbus dar vienas – dvasinis – elementas. Bet jeigu tam tikras režisierius netampa vienos ar kitos trupės guru, ta trupė išyra. Turi būti abipusis – tiek aktorių, tiek režisieriaus – suinteresuotumas. O dabar yra taip, kad „trupės“ teatrai tiesiog nyksta, tampa nebeįmanoma turėti savo trupę. Warlikowskio atvejis yra visiškai unikalus. Panašiai dirba ir Grzegorzas Jarzyna. Jie abu yra Krystiano Lupos mokiniai. Greičiausiais tai ir yra Lupos nuopelnas.

Prasidėjus Warlikowskio repeticijoms, teksto analizės laikotarpis trumpas, tik trys dienos. Aktoriai iš karto statomi ant kojų, blogai mokėdami tekstą.

Kitas dalykas – dvi priešingybės, mokytojas ir mokinys – Lupa ir Warlikowskis. Stebėjęs abiejų režisierių repeticijas, susidariau įspūdį, kad Lupa yra įpūtėjas, aktoriui jis įpučia visą kontekstą, jausmus... Aktorius jam – kaip balionas. Lupa tai sąmoningai daro, kol nepajaučia, kad aktorius pradeda kilti. Bet Warlikowskio atvejis man žymiai įdomesnis ir priimtinesnis – tai visa ko traukimas iš aktoriaus, žaidimas su juo. Aktorius – gyvas organizmas, kuris turi savo vidinį pasaulį, kuris kartais daug įdomesnis už tai, ką režisierius gali primąstyti. Tik kaip tą vidinį pasaulį parodyti kūnu ant scenos? Tai ir yra teatro magija, kurios artikuliacijos procesas – nuo pradžios iki tol, kol sukuriamas tam tikras kūnas. Ir tas artikuliacijos procesas yra tuo magiškas, kad nenuspėjamas. Atrodo, kad iš dangaus dalykai nukrenta, kai čia vietoje sukuriama tokia atmosfera, kuomet nereikia net per daug mąstyti.

Mieloji Goda, Jūsų visi scenovaizdžiai konceptualūs, Jūs konstruojate vaizdą, kuris ne tik prisideda prie režisūrinių sprendimų, bet ir lemia kai kurias spektaklio dramaturgijos peripetijas. Kaip perskaitėte kūrinį „Laimės respublikoje“? Kuo ypatinga ši medžiaga?

D.Matvejevo nuotr./M. Jančiauskas
D.Matvejevo nuotr./M. Jančiauskas

Goda Palekaitė: Man įdomu apie šią pjesę mąstyti ne tiesiogiai kaip apie kapitalizmo ir vartotojiškumo, kūno ir identiteto pardavinėjimo kritiką, bet kaip apie nuorodą į kognityvųjį kapitalizmą, t. y. kaip kritiką ne to, ką perkam, kaip elgiamės ir vartojam, bet to, kaip tai veikia mūsų smegenis, kaip apie tai galvojam. Kognityvusis kapitalizmas vis dėlto turi materialias pasekmes. Ir tos pasekmės yra vadinamos mūsų smegenų neuroplastiškumu. Neuroplastiškumas nusako, kaip visa kalbinė ir vaizdinė informacija, kurią kapitalizmas mums pumpuoja į galvas, sukelia realias (fizines, materialias) pasekmes mūsų neuronuose. Mūsų smegenys perstruktūruojamos su kiekviena kognityviojo kapitalizmo ataka. Galime įsivaizduoti, kaip jungtys tarp mūsų smegenų neuronų atsiranda ir išnyksta, keičia formą, spalvą, tekstūrą, – kaip visa tai gražu!

Mąstydama apie dramos „Laimės respublikoje“ erdvinę ir estetinę išraišką, matau tirštą, takų, spalvotą skystį. Gražų kaip vandens paviršiuje išsiliejusi nafta. Viliojantį kaip cukraus sirupas. Kenksmingą kaip chemijos pramonė. Kaip pagrindinį elementą įsivaizduoju kažką panašaus į rezervuarą, talpyklą, baseiną. Kažką kartu ir architektūriško, realaus, ir nepasiekiamo, virtualaus... O kaip atrodytų monumentali pikselių struktūra?

Martin Crimp „Laimės respublikoje“ LNDT Mažojoje salėje bus rodomas birželio 14 d. 19 val. ir birželio 16 d. 14 val.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt