Kultinis aktorius Madsas Mikkelsenas – gyvenimo pakaitalų neieškantis danas: išskirtinis interviu

Madsas Mikkelsenas su žmona ​Hanne Jacobsen / Vida Press nuotr., kadras iš filmo „Dar po vieną“
Autorius: Dovilė Filmanavičiūtė
Publikuota: 2020-11-16 18:35
Mūsų pokalbio metu visame pasaulyje žinomas danų aktorius Madsas Mikkelsenas (54) valgo sausainius. Manęs tai netrikdo. Galbūt todėl, kad jis akimirksniu sugeba sukurti atmosferą, jog esame du seni pažįstami, besikalbantys apie kiną. Susitariame pasišnekėti apie naujausią Madso vaidmenį filme „Dar po vieną“, kurį iki lapkričio 22-osios Lietuvoje rodo Europos šalių kino forumas „Scanorama“. O gaunasi taip, kad per pusvalandį abu perkandame kits kito požiūrį į gyvenimą. Ir daug juokiamės.

Filme „Dar po vieną“ jūs vaidinate daug geriantį ir tokiu būdu su savimi eksperimentuojantį mokytoją. Kaip jums sekėsi kurti tokio kalibro vaidmenį? Jis toks netikėtas, sakyčiau. Kai kalbėjausi su režisieriumi Thomu Vinterbergu, jis minėjo, kad jūs jautėtės su šiuo filmu smarkiai rizikuojantys likti nesuprasti...

Negalėčiau pasakyti, kad priėjimas prie šio vaidmens buvo kažkoks kitoks nei kitais kartais. Aš tiesiog perskaičiau filmo scenarijų, jis man labai patiko ir manau, kad jame slypi kur kas daugiau nei tik tas eksperimentas su alkoholiu. Tai filmas apie gebėjimą priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, apie emocinius sunkumus ir savotišką užstrigimą praeityje, negalint šviesiai pažvelgti į savo ateitį.

Kurdami filmą mes stengėmės šiuos dalykus pabrėžti, nes tai ir yra visa šios istorijos esmė. Jei jūs klausiate apie fizinius mano vaidmens iššūkius, tai mes tikrai daug repetavome ir ruošėmės dar iki darbo filmavimo aikštelėje. Pavyzdžiui, savo kailiu bandėme skirtingas girtumo stadijas...

Bandėte?..

Na, mes nusipirkdavome butelį degtinės ir jį gerdami stebėdavome, jei taip galima pasakyti, kaip rišasi kalba, kai mūsų kraujyje yra 0,5 promilės ar beveik 1 promilė alkoholio. Kaip mes judame būdami išgėrę. Mes filmuodavome save ir tie vaizdeliai tapo pagrindiniu mūsų įkvėpimo šaltiniu. Tik nesupraskite klaidingai, filmavimo aikštelėje alkoholio nebuvo nė lašo. Tai būtų buvę tiesiog neįmanoma. Absoliučiai neįmanoma vaidinti ir girto, ir blaivaus, kai esi išgėręs. Taigi, tą supratimą apie girto žmogaus elgseną turėjome atsinešti iš repeticijų. Na, arba turėjome naudotis ne tokiu ir trumpu asmeniniu stažu.

Žinot kas man padėjo? Aš „Youtube“ žiūrėjau girtų rusų vaizdo įrašus. Ko iš tų vaizdų išmokau? Kai krenti girtas, krisk ne ant rankų, o ant veido!

Madsas Mikkelsenas filme „Dar po vieną“ / Henriko Ohsteno nuotr.
Madsas Mikkelsenas filme „Dar po vieną“ / Henriko Ohsteno nuotr.

Koks jis pas jus?

35 metai kaip nieko.

Jūs juk toks talentingas aktorius. Norite man pasakyti, kad negalite suvaidinti blaivaus, kai esate girtas?

Noriu tikėti, kad galiu. Juk girti žmonės būtent taip ir galvoja? Jie bando apsimesti, kad yra blaivūs. O iš šono juk taip gerai matyti, kad jie net juda lėčiau, kad stengiasi viską daryti kuo tiksliau. Į juos žiūrint taip akivaizdu, kad kažkas negerai (juokiasi). Štai taip aš ir ėmiausi Martino vaidmens. Iš pradžių analizavau tą elementarią, įprastą girtumo stadiją. O tada ieškojau, ar įmanoma daugiau, kai girtumas viršija bet kokias protu suvokiamas ribas. Ar žinot kas man padėjo? Aš „Youtube“ žiūrėjau girtų rusų vaizdo įrašus.

Kodėl būtent rusų?!

Nes jie turi keistą pomėgį mirtinai prisigerti, o tada save filmuoti! Niekada to nesuprasiu, bet tikrai labai įkvepiantis reikalas. Žinote, ko iš tų vaizdų išmokau? Kai krenti girtas, krisk ne ant rankų, o ant veido! (juokiasi).

Filmo herojai – sąstingio apimti vidutinio amžiaus vyrai, kurie patys susipranta, kad jų gyvenime būtinas koks nors sukrėtimas. Ar jus toks jausmas lanko?

Žinote, žmonės jums atsakytų, kad aš turiu darbą, kuris visada stebina, intriguoja, jame nebūna jokios stagnacijos. Ir tai iš esmės yra tiesa. Mano darbas mane apsaugo nuo to jausmo. Bet gi jūs pati žinote, kad net ir dirbant svajonių darbą, karts nuo karto kyla klausimas, ar tai jau yra tikrai tai, ką norite veikti iki savo gyvenimo galo. Ir man tas klausimas tikrai yra kilęs.

Tačiau bijoti mirties, net ir šių dienų kontekste, yra kvaila. Nes ji vis tiek ateis. Tai ar yra prasmė likusį laiką gyventi baimėje?

Tačiau aš pasitikiu savo intuicija, ji tikrai nėra prasta. Jei jaučiu, kad kažkas nesiseka, nepavyksta, stengiuosi tą situaciją pakeisti ar tiesiog mesti viską ir sukti ten, kur būsiu laimingesnis. Man atrodo, kad man neblogai sekasi semti kiekvieną dieną ir nesimėtyti dėl nereikšmingų smulkmenų. Taigi, šiuo aspektu, aš ir mano herojus kardinaliai skiriamės. Martinas tiesiog patologiškai nesugeba mėgautis gyvenimu ir jo visai nevertina.

Ar yra, kas brandžiame gyvenime jus nuvilia?

Norėčiau sakyti, kad nuolatinė atsakomybė ir jos kaina. Tačiau negaliu, nes žinau, kiek jaunų žmonių yra spaudžiami prisiimti lygiai tą pačią atsakomybę. Gal išskirti norisi tą nuolatinį skausmingą skaičiavimą. Sulaukei trisdešimties, tuomet keturiasdešimties, penkiasdešimties... Ir vis tas pats, vis nusivylęs skaičiuoji. Taip, 50 yra nemažas skaičius. Jei myli gyvenimą, tas skaičius gal kiek nuvilia, nes norėtum dar mažiausiai tiek. O dar jei atsisuki atgal – į tave žvelgia tie nemirtingi jaunuoliai, kurie be jokių kompromisų tiki gyvenimu. Imi pavydėti ir supranti, kad laiko atgal neatsuksi. Tad belieka imti iš kasdienybės viską, ką gali čia ir dabar. Tai štai, nuvilia, kad negalim gyventi dviejų tūkstančių metų ar panašiai (juokiasi).

Madsai, savo karjerą pradėjote kaip šokėjas ir gimnastas. Paskutinėje „Dar po vieną“ scenoje jūs šokate. Mėgavotės? O gal tai buvo nemenkas fizinis iššūkis?

Žinote, jei būčiau labai norėjęs šokti, būčiau tai daręs pastaruosius trisdešimt metų. Jaučiausi dėl to šokio spaudžiamas, nesutikau su režisieriumi Thomu Vinterbergu, kad jo reikia. Thomas buvo kategoriškas: Martinas šoks. Aš sutikau pabandyti, nors viduje vis dar maniau, kad tai bus suknistai pretenzinga. Na, ir ką? Šiandien man jau akivaizdu, kad Thomas buvo absoliučiai teisus. Kaip ten bebūtų, juk ta scena ne visai apie šokį. Ji apie tai, kas dedasi Martino galvoje. Filme atrodo, kad aš skrendu, o man atrodo, kad aš tik šiek tiek šoktelėjau. Taip jau būna, kai sulauki 54-erių (juokiasi).

Ar tas šokis buvo choreografų pastatytas ar jūs improvizavote?

Nežinau, ar galima tai vadinti improvizacija. Šiokį tokį žingsnių planą mes turėjome nusimatę iš anksto, tačiau, žinoma, kad jis filmavimo aikštelėje keitėsi.

Filme minimas norvegų psichologas Finnas Skårderudas teigia, kad mums gyvybiškai svarbu vartoti alkoholį, nes mes jau gimstame su 0,05 promilės kraujyje. Ką jūs apie tai galvojate?

Aš neskaičiau to jo mokslinio teksto, nesu tikras, ar jame jis įrodo savo teiginį. Bet kaip ten bebūtų, „Dar po vieną“ nagrinėja šios teorijos tikimybę. Negaliu sakyti, kad Skårderudas neteisus. Jis turbūt teisus – po dviejų bokalų alaus aš tikrai geriau vaidinu šikšnosparnį. Arba kai tau šešiolika ir tu neturi kiaušų paimti telefono ragelį ir paskambinti TAI merginai – po vieno alaus turbūt šios problemos neturėsi. Gali būti, kad netgi savo vyrą arba žmoną sutikote įkalę. Juk daug žmonių šitaip susipažįsta.

Alkoholis tikrai įtakoja daug dalykų: pokalbiai tampa atviresni, kūnai atsipalaiduoja, mes mažiau nekenčiame savęs, gal net tampame drąsesni.

„Dar po vieną“ yra dedikuotas Idai. Ir tai nėra duoklė alkoholiui. Tai duoklė gyvenimui.

Tik problema ta, kad gerti visą dieną negali. Ir po to, kai pradedi gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis ne pačia geriausia prasme. Mūsų filme vaikinai bando svaigintis neskaičiuodami valandų paroje. Tegul žiūrovai patys pamato, kuo jiems tai baigsis.

Kokį gėrimą mėgstate labiausiai?

Jūs turbūt pamiršote, kad esu iš alaus šalies (juokiasi).

„Dar po vieną“ mums taip pat primena, kad esame mirtingi. Šių metų kontekste man tai pasirodė taip simboliška... Ar jums taip pat?

Praėjusiais metais netekau abiejų savo tėvų. Tai visiškai sudaužė mano širdį, bet tuo pačiu aš suprantu, kad toks gyvenimas. Negailestingas. Ir taip jau surėdyta, kad tėvai miršta anksčiau nei jų vaikai. Tačiau bijoti mirties, net ir šių dienų kontekste, yra kvaila. Nes ji vis tiek ateis. Tai ar yra prasmė likusį laiką gyventi baimėje?

Šiuolaikiniame pasaulyje demonstruoti savo nuoširdžius jausmus yra gana pavojinga. Gali pasirodyti pažeidžiamu, o ne sėkmingu...

Na, iš kurios pusės pažiūrėsi. Man atrodo, kad mes šiandien galime sau leisti tikrai kur kas daugiau nei vyrai ar moterys, gyvenę prieš šimtą metų. Mes tikrai galime laisvai demonstruoti savo jausmus. Žinoma, jei jie nuoširdūs, gali truputį išsigąsti pats savęs. Jei jautiesi blogai, vis tiek turėsi kažką su savimi daryti, neužteks tik sėdėti, liūdėti ir savo jausmus demonstruoti. Jei nori mėgautis gyvenimu, privalai imtis veiksmų, o ne tik emocionaliai teisintis.

Suprantu, kad daug liūdesio jus lydėjo kuriant filmą dėl Thomo Vinterbergo dukros žūties...

Taip, tas laikas buvo siaubingai liūdnas. Ida turėjo būti filme. Ji buvo didžiulis Thomo įkvėpimas. Filmo istorijos buvo jos istorijos. Ta mokykla buvo jos mokykla.

Tiesą pasakius, aš kaip draugas nieko negalėjau padaryti. Nieko negalėjau pakeisti, pataisyti. Nė milimetro. Galėjau tik būti šalia ir laukti. „Dar po vieną“ yra dedikuotas Idai. Tikiuosi, jis išėjo toks, kokiu Ida didžiuotųsi. Ir tai nėra duoklė alkoholiui. Tai duoklė gyvenimui.

Aktorius Madsas Mikkelsenas ir režisierius Thomas Vinterbergas / Vida Press nuotr.
Aktorius Madsas Mikkelsenas ir režisierius Thomas Vinterbergas / Vida Press nuotr.

Ką žiūrovai turėtų iš šio filmo išsinešti?

Aš pats filmą pirmą kartą pamačiau kartu su būriu kolegų. Žinoma, gal tas vertinimas nebuvo labai objektyvus, nes jaučiau daug meilės ir palaikymo. Tačiau supratau vieną dalyką. Visi iš to seanso išėjo pakylėti. Visi išsinešė kažkokį vilties jausmą. Aš labai tikiuosi, kad šis filmas privers kai kuriuos žmones paimti telefono ragelį ir paskambinti tiems, kuriems jie turėjo paskambinti jau prieš daugelį metų. Be jokio alkoholio pagalbos. Tiesiog, pats metas paimti savo gyvenimą į rankas.

Naujausi straipsniai