Pavasario saulės pabudinti augalai ir žolės – tikras džiaugsmas akims ir ne tik. Sumanios šeimininkės skuba jomis vaišinti savo namiškius, gardindamos sriubas, troškinius, salotas, plakdamos kokteilius ir net gamindamos medų.
Kulinarinio tinklaraščio sezoninevirtuvė.lt ir dviejų kulinarinių knygų autorė Renata Ničajienė sako pavasarį jau neįsivaizduojanti savo šeimos stalo be dilgėlių, kiaulpienių ar kitų valgomų laukinių augalų. Į pagalbą jas renkant moteris pasikviečia ir savo vaikus. Pasak pašnekovės, jiems tai maloni pramoga gamtoje.
Neseniai prie prekybos tinklo „Rimi“ inicijuoto socialinio projekto „Šeimos pietūs“, skirto daugiau laiko leisti su vaikais, prisijungusi Renata pasakoja, kokius valgomus augalus šiuo metu geriausia rinkti, ką gardaus iš jų galima pasigaminti ir ką labiausiai mėgsta vaikai.
– Papasakokite, kokie augalai šiuo metų laiku galėtų būti renkami ir naudojami maistui gaminti? Iki kada juos galima rinkti?
– Įpusėjus pavasariui, kol daržuose dar nesudygę pirmieji pavasario žalumynai, galime mėgautis vitaminų kupinais laukiniais augalais: šviežiomis dilgėlėmis, jaunais kiaulpienių lapeliais, o vėliau ir jų žiedais, garšva, balandomis, rūgštynėmis...
Juos labai smagu rinkti kartu su vaikais, šnekantis apie gamtą, augalų pažinimą. Savo knygoje „Sezoninė virtuvė: 200 receptų pagal metų laikus“ esu gana plačiai aprašiusi savo mėgstamiausius valgomus augalus dilgėles.
Kartu su šeima jas renku balandį ir gegužės pradžioje, kol dilgėlės dar visai jaunos (15–20 cm). Tada jos tik švelniai „kandžiojasi“. Jaunos dilgėlės yra pačios maistingiausios, jų skonis daug geresnis nei vėliau joms peraugus.
– Kur ir kaip patartumėte rinkti dilgėles?
– Dilgėles dažniausiai renku mūsų šeimos vasarnamio patvoryje, užsimovusi pirštines, kad nenudilgintų rankų, nes net ir jauni lapeliai jau „kandžiojasi“. Jas rinkti galite ir švariame miesto parke, tolėliau nuo gatvių judėjimo.
Nuplikius skubiai jas perliekite šaltu vandeniu, kad neprarastų skaisčiai žalios spalvos.
Prieš dilgėlės naudojant maistui, jas reikia perrinkti ir švariai nuplauti, nuplikyti verdančiu vandeniu, kad nebedilgintų. Nuplikius skubiai jas perliekite šaltu vandeniu, kad neprarastų skaisčiai žalios spalvos. Pačios dilgėlės neturi ryškaus skonio, tačiau patiekalams suteikia gaivumo, švelnaus šviežumo bei žalios spalvos.
Taip pat skaitykite: 5 antivėžinių savybių turinčios žolelės
– Ką gardaus galima iš jų pasigaminti?
– Jaunos dilgėlės dera beveik visuose patiekaluose, kuriuose tradiciškai naudojami špinatai. Todėl galite drąsiai jomis pakeisti pavasarį dar nespėjusius sudygti špinatus. Šios laukinės žolės puikiausiai tiks bulviniuose bei miltiniuose patiekaluose, jomis galite skaninti sriubas, kepti su kiaušiniais. Šviežių dilgėlių nereikėtų užgožti prieskonių gausa, pakaks pipirų, muskatų arba česnakų.
Kartu su vaikais galite pasigaminti žalių naminių makaronų. Jiems užminkykite tešlą iš 100 g miltų, 1 kiaušinio ir nuplikytų bei smulkiai sukapotų dilgėlių. Vaikams ypač patiks makaronų gaminimo procesas, sužavės ryškiai žalia jų spalva.
Garnyrui taip pat su vaikais galite pagaminti žalios spalvos bulvių košės su smulkintomis dilgėlėmis. Tradicinis įprastas košės skonis beveik nepakis, tačiau vitaminų joje bus gerokai daugiau.
Galite iškepti ir žalių lietinių blynų. Tik skystą blynų tešlą išmaišykite elektrinėje kokteilinėje, kuri visiškai sukapos dilgėles ir padės išgauti vienalytę tešlą.
Taip pat skaitykite: Olga Dzindzeleta – apie gyvenimo pokyčius, pasirinkus žaliavalgystę
Apkritai, dilgėlių naudojimas virtuvėje yra labai platus. Beje, prieš gaminant maistą su dilgėlėmis, siūlau pasilikti kelias jų šakeles, kad vėliau kartu su vaikais galėtumėte užplikyti ir vitaminų kupinos dilgėlių arbatos.
– O kaip siūlytumėte virtuvėje išnaudoti kitas laukines valgomas žoles?
– Be dilgėlių, pavasarį dažnai skinu ir jaunus kiaulpienių lapelius. Juos galite įmaišyti į mėgstamas lapines salotas. Kad kiaulpienės nebūtų tokios karčios, kiek pamirkykite jas šaltame vandenyje, o prieš dėdami į salotas gerai nusausinkite.
Kad kiaulpienės nebūtų tokios karčios, kiek pamirkykite jas šaltame vandenyje, o prieš dėdami į salotas gerai nusausinkite.
Su kiaulpienių lapeliais galima pagaminti ir pesto tipo padažą, kuriuo skanu ir sveika pagardinti makaronus, galima užsitepti ir ant skrebučio. Kiaulpienių lapeliai skaniausi iki žydėjimo. Vėliau galite rinkti jų žiedus. Geriausia juos rinkti šiltą ir saulėtą dieną, kai jie yra patys aromatingiausi.
Iš kiaulpienių žiedų mėgstame išvirti kvapnaus pienių medaus, kuriuo mėgaujamės užsipylę ant blynų. Vaikams būna didžiulis atradimas, kad iš kiaulpienių žiedų galima ne tik vainiką nupinti, bet ir maistą gaminti.
– Kokius augalus labiausiai mėgsta rinkti jūsų dukra? Kam gaminti juos naudojate?
– Mano dukrai labiausiai patinka kartu rinkti tuos pačius kiaulpienių žiedus, iš kurių verdame aromatingą sirupą – pienių medų. Dar mano močiutė virė tokį pat gėlių sirupą. Pamenu, kaip kartu su ja rinkdavome žiedus. Nuo kiaulpienių žiedų išsitepdavau ne tik rankas, bet ir rūbus, tačiau būdavo labai smagu. Dabar turiu ką prisiminti.
Rinkti laukinius valgomus augalus su vaikais smagu ir naudinga. Tai puiki proga ne tik daugiau jiems papasakoti apie pačius augalus, bet ir parodyti, kurios dalys yra valgomos, išmokyti atskirti naudingus augalus nuo nuodingų. Tai ne tik kulinarinės, bet ir gamtos pažinimo pamokos, smagiai praleistas laikas drauge.
– Kokius valgomus augalus geriausia rinkti gegužę?
– Visą gegužę iki pat Joninių bus galima rinkti laukines rūgštynes. Jas patarčiau skinti jaunas, dar neperaugusias. Geriausia – iki liepos pradžios, nes vėliau šiuose augaluose susikaupia daugiau oksalo rūgšties, o tai ne itin naudinga.
Rūgštynių lapai, kaip ir špinatai bei rabarbarai, turi daugiau oksalo rūgšties, todėl kartais juos valgant jaučiamas „atšipusių dantų“ efektas.
Rūgštynės – labai skanūs ir plačiai kulinarijoje naudojami augalai. Šviežių rūgštynių lapelių galite įmaišyti į salotas kartu su kitais salotų lapais arba paskaninti mėsos troškinius, gaminti sriubas. Vėlyvą pavasarį dažnai ruošiu rūgštynių ir tarkuotų ridikėlių šaltą sriubą su rūgpieniu bei krapais. Beje, tradicinę lietuvišką rūgštynių sriubą galite paruošti kiek kitaip. Pabandykite ją sutrinti į tyrsriubę. Patiekti galite kartu su kiaušiniu, virtu be lukšto, ir griežinėliu keptos traškios šoninės.
Renata Ničajienė dalijasi pienių medaus receptu
R. Ničajienė pasakoja, kad pienių medus nėra toks pat kaip įprastas medus, jis labiau panašus į saldų gėlių sirupą ir truputį primena klevų sirupą. Juo gardu skaninti blynus ar saldinti gėrimus. Tai puikus cukraus sirupo pakaitalas, kvepiantis pavasariu ir ką tik pražydusiomis gėlėmis.
Taip pat skaitykite: Magiškos augalų galios: pritraukia pinigus, gerina intymų gyvenimą, harmonizuoja santykius
Apie 1 l pienių medaus reikės:
- 300 g kiaulpienių žiedų be kotelių (rinktų švarioje nuo teršalų vietovėje),
- 1 citrinos sulčių ir smulkiai nutarkuotos žievelės,
- 1 kg cukraus.
Kaip gaminti:
- Surinktas kiaulpienių galvutes palikite trumpam pavėsyje, kad iš jų išropotų vabaliukai. Žiedus lengvai praskalaukite. Žiedai turi būti be kotelių, nes kitaip medus išeis kartus.
- Švarius gėlių žiedus puode užpilkite 1 l vandens ir lėtai virkite apie valandą. Ataušusį viralą palikite per naktį, kad žiedai visą savo aromatą spėtų atiduoti medui.
- Ryte žiedus perkoškite per sietelį, gerai nusunkite, skystį pastatykite virti, o panaudotus žiedus išmeskite. Suberkite cukrų, nutarkuotą citrinos žievelę, supilkite išspaustas citrinos sultis. Virti reikėtų nuo valandos iki dviejų, ant mažos ugnies, žiūrint kokio tirštumo sirupo norėsite. Retkarčiais galima patikrinti sirupo tirštumą užlašinus jo ant lėkštės, lašams ataušus bus matoma tikroji sirupo konsistencija.
- Į virimo pabaigą įmeskite kelių švarių kiaulpienių nuskabytus žiedlapius, kurie medui suteiks žaismingumo. Sirupą supilstykite į sterilizuotus indus ir laikykite tamsiai.