Paulius Strasevičius – jauniausias kulinaras Lietuvoje, kuris vos 21-erių išleido receptų knygą „Pauliaus vaišės“. Šiemet išėjo dar viena kulinarinė knyga „Superpietūs dėžutėje“, o Paulius ne tik rašo populiarų maisto tinklaraštį ir rengia banketus, bet ir kulinarijos paslapčių moko kitus žmones.
„Nuo vaikystės sukdavausi apie virtuvėje šeimininkaujančias mamą ir močiutę, prašydamas ką nors padėti padaryti. Pamenu, pirmą kartą, kai likau namuose vienas, nes mama trumpam išbėgo iki parduotuvės, tuoj skubėjau prie šaldytuvo ir, susiradęs įvairiausių ingredientų, pasidariau sumuštinį. Tada man buvo gal šešeri ir dabar nebeatsimenu, kokio skonio buvo tas sumuštinis, bet žinau, kad jam ruošti naudojau kitus ingredientus nei sviestas, sūris ar dešra, – prisimena Paulius Strasevičius. – Na, o pirmasis karštas patiekalas, kurį paruošiau prisistūmęs kėdę prie viryklės, buvo kiaušinienė.
Pirmasis karštas patiekalas, kurį paruošiau prisistūmęs kėdę prie viryklės, buvo kiaušinienė.
Mano mama idealiai kepdavo kiaušinius – su skystu tryniu, taip pat pavyko ir man. Beje, jau tuo metu norėjau gaminti valgyti ne todėl, kad išalkdavau, bet todėl, kad man patiko pats procesas. Po truputį mama ir močiutė pasitikėdavo manimi vis labiau ir leisdavo pabandyti. Tiesa, pasitaikydavo dienų ir kai liepdavo netrukdyti, nes dabar maistą ruošia jos, tačiau dažniau nesibaimindavo, kad sugadinsiu produktus, sukuisiu virtuvę, ir leisdavo eksperimentuoti.“
Atsakingas už šeimos šventes
P. Strasevičius atviras – skaniausiai jų šeimoje gamina močiutė. „Labai dažnai su ja ginčijamės dėl tam tikrų patiekalų ruošimo. Pavyzdžiui, grikių aš niekada neverdu – užpilu verdančiu vandeniu ir palieku išbrinkti. Jie visuomet pavyksta birūs ir skanūs. Tačiau, anot močiutės, grikius būtinai reikia virti, ir niekas jai neįrodys kitaip (šypteli).
Močiutė visuomet buvo šeimos gaspadinė, kuri suruošdavo visas šventes, dabar stengiuosi po truputį nuimti nuo jos pečių šią naštą ir jau antrus metus viską gaminu aš. Močiutei belieka sumaišyti baltą mišrainę, nes aš jos nemėgstu, – pasakoja pašnekovas. – Šventėms gaminu tradicinius patiekalus: Kūčioms – žuvį, silkę, grybus, Kalėdoms – antį, žąsį, Velykoms – įvairius vyniotinius ir kuo daugiau salotų, nes pavasarį norisi ko nors lengvesnio. Tačiau mėgstu įprastus valgius pakeisti, patobulinti. Ypač norisi, kad vyresni šeimos nariai paragautų ką nors nauja. Kūčioms paruošiau tailandietišką žuvį su daržovėmis, ir visiems labai patiko.“
Pasitaiko klaidų
Kulinaras pasakoja, kad jo karjera prasidėjo nuo maisto tinklaraščio „Kitchen Obsession“. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad receptus į tinklaraštį dedu sau. Noriu, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių. Tinklaraštį pradėjau rašyti būdamas aštuoniolikos. Tuo metu mokiausi Kauno maisto pramonės mokykloje. Mano draugė Ieva buvo pradedanti fotografė, jai ir kilo mintis gaminti ir fotografuoti maistą, receptais dalintis internete. Kai nusprendėme tuo užsiimti, dar nežinojau, kad ši veikla mane taip įkvėps, jog negalėsiu nuo jos atsitraukti ir po kelerių metų.
Šiandien ir toliau gaminu įvairiausius patiekalus, Ieva fotografuoja ir receptais dalinamės su savo sekėjais.
Beje, mudu pirmieji paragaujame paruošto patiekalo. Turiu prisipažinti, kad sykį pagaminau neskanų, nevalgomą burokėlių pyragą. Jau išėmęs iš orkaitės pagal kvapą supratau, kad kažkas ne taip. Visgi atsipjoviau plonytį gabalėlį ir paragavęs įsitikinau, kad išėjo absurdas, – juokiasi kulinaras. – Noriu būti sąžiningas su savo skaitytojais, todėl visuomet ragauju ir niekada nesidalinu nepavykusiais receptais. Be manęs su Ieva, naujus patiekalus ragauja ir keli artimi draugai, kurių skonio receptoriai itin išlavinti, jiems sunku įtikti. Dar nesu sulaukęs baisiausio nuosprendžio – „nevalgoma“, tik patarimų, ką patobulinti.“
Eksperimentai
P. Strasevičius žino, kad nemažai garsių pasaulio virtuvės šefų yra savamoksliai, reikiamas žinias įgiję praktikuodamiesi. Visgi lietuvis nusprendė, kad kulinarijos mokslai būtini. „Rinkausi tą mokyklą, kurioje kuo greičiau galėčiau prisiliesti prie maisto gamybos ir įgyčiau kuo daugiau praktinių žinių. Dabar kartais gailiuosi, kad kai kuri teorinė informacija pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo. Kai padarau kokią nors klaidą gamindamas maistą, tuoj prisimenu, kad dėstytoja sakė daryti kitaip (šypteli). Visgi daugiausia išmokau praktikuodamasis restoranų virtuvėse. Manau, negali būti geras kulinaras, jei nesi skutęs 30 kilogramų bulvių, lupęs 300 kiaušinių ir plovęs stirtos indų. Atidirbti ranką labai naudinga, nebereikia svarstyklių – saujoje laikydamas ingredientą, gali pasakyti, koks jo svoris“, – kalba kaunietis.
Dabar klasikinę virtuvę labiausiai vertinantis P. Strasevičius prieš kelerius metus savo virtuvę buvo pavertęs laboratorija. „Eksperimentavau su įvairiausiais chemikalais ir naujausiomis technologijomis. Gamindavau, pavyzdžiui, braškinius ikrus. Tačiau iš tiesų tai buvo labiau vaikiškas noras pažaisti su chemikalais nei rimta kulinarija, – šypsodamasis prisipažįsta jis. – Be to, stengiuosi, kad mano receptai būtų nesunkiai pagaminami ir skaitytojams nereikėtų ieškoti, kur nusipirkti, pavyzdžiui, skysto azoto.“
Prieskoniai, be kurių neišsiverstų
„Mano namuose visada yra penkių rūšių pipirų (kitokių net nenaudoju), Himalajų druskos ir vištienos prieskonių. Nuolat perku šviežių rozmarinų ir čiobrelių vazonėliuose. Anksčiau pats auginau prieskonines žoleles, įvairius daigelius, tačiau dėl laiko ir vietos stokos pastaruoju metu juos perku parduotuvėse. Be to, šviežius daigelius mėgstu ne tik aš, bet ir mano katinas – jam tai delikatesas, – juokiasi pašnekovas. – Pirkdamas sau daigelių, imu daugiau, kad būtų ko ir katinui pagraužti.“
Kulinaro virtuvėje visuomet ideali tvarka, pasirodo, Paulius mėgsta plauti indus ir grindis! „Indaplovės mano namuose nėra. Man atrodo, tai dvigubas darbas: išvalai lėkštes, sudedi į indaplovę, išimi, iššluostai, išdėlioji į vietas... Galbūt turint didelę šeimą yra kitaip, tačiau man indus plauti joks vargas“, – sako jis.
Neįsivaizduoja gyvenimo be kulinarijos
Jau kuris laikas P. Strasevičius ne tik aktyviai rašo tinklaraštį ir organizuoja banketus, bet ir skaito paskaitas Kaune, kulinarinėje studijoje „Baker Street“.
„Esu labai maloniai nustebintas, kiek daug žmonių nori išmokti gaminti maistą ir tuo mėgautis. Tiesa, visos mano mokinės yra moterys. Manau, kad mano paskaitos joms yra ne tik edukacija, bet ir malonus laiko leidimas, bendravimas. Labai džiaugiuosi, kai vėliau sulaukiu jų nuotraukų su patiekalais, kurių išmokiau pasigaminti.
Visas mano gyvenimas sukasi apie kulinariją. Jei nerengiu banketų, gaminu patiekalus tinklaraščiui arba vedu paskaitas, grįžęs į namus, kuriu naujus valgius, eksperimentuoju. Būna, kad sugalvoju kokį receptą ir negaliu užmigti, kol jo nepagaminu. Skubiai lekiu į parduotuvę, susiperku visus ingredientus ir padarau, – pasakoja Paulius. – Domiuosi kulinarinėmis naujovėmis, mėgstu lankytis įvairiuose restoranuose, skanauti maistą, ieškoti įkvėpimo vykstu ir į kitas šalis. Tikriausiai nėra nieko, ko neparagaučiau. Žinau, kad Azijoje valgoma šuniena, ir man tikrai smalsu sužinoti, koks jos skonis.“
Didžiausia svajonė
Po pirmosios knygos jaunuoju Jamie Oliveriu tituluotas kulinaras neplanuoja atidaryti restorano. „Supratau, kad mano kulinarinis kelias šiek tiek kitoks. Kalbant apie svajones, norėčiau geriau išmokti anglų kalbą ir padirbėti skirtinguose pasaulio restoranuose. Manau, taip ne tik patobulėčiau profesinėje srityje, bet ir įgyčiau daugiau pasitikėjimo savimi, galėčiau dar praplėsti savo veiklą.
Ateitį sieju tik su kulinarija. Norėčiau, kad niekada nedingtų įkvėpimas ir nereikėtų daryti pertraukos. Labai daug nueita, todėl bet kokia pertrauka būtų žingsnis atgal, – kalba kulinaras. – Ši mintis skatina judėti į priekį nesidairant į šalis ir nesvarstant jokių atsarginių variantų. Gera, kai gali užsiimti tuo, kas iš tikrųjų teikia malonumą. Kasdien keliuosi žinodamas, kad šiandien laukia nauja, įdomi, visai kitokia diena, kuri vėl padovanos kulinarinių atradimų.“