Beata Nicholson apie motinystę: „Kūdikis yra didesnė laimė nei naujas „poršas“ ar milijoninis verslas“

Beata Nicholson
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-09-08 16:40
„Niekada nesistengiau būti madingiausia, gražiausia ar siekiamiausia. Man svarbūs kiti dalykai – kad gerai jausčiausi savo kailyje, kad laiminga būčiau šeimoje“, – tikina laidos „Beatos virtuvė“ vedėja, kulinarinių knygų ir žurnalo autorė Beata NICHOLSON (38). Tiesą sakant, jai gal net svarbiau būti pristatytai ne kaip tinklaraštininkei ar šeimos restoranų „Jurgis ir Drakonas“ idėjinei vadei, bet trijų, o greitai – jau keturių vaikų mamai.

Kartais aplanko jausmas: manęs visur per daug?..

Ne tik aplanko, bet ir neretai pasakau: „Manęs ir taip yra užtektinai.“ Dabar – kiekvienas sau redaktorius, kiekvienas sau žvaigždė. Kiek nori, tiek apie save išleidi į viešą erdvę. Vieni nori daugiau, kiti mažiau – kiekvienas tapo savo žiniasklaidos kanalo kūrėju ir valdytoju. Man patinka dėmesys, patinka televizija ir socialiniai tinklai, tačiau tai yra tik mano gyvenimo dalis, bet ne visas gyvenimas. Turiu pojūtį, kaip bendrauti ir ką transliuoti. Ir jokiais būdais nesiveliu į konfliktus viešose erdvėse, į diskusijas ir bandymus įrodyti savo tiesą. Mokytoju kitam žmogui tu netapsi, o susižeisti, įsiskaudinti, prisiteršti labai lengva. Tai, ką transliuoju apie save ir savo veiklą, yra nuoširdu ir nedirbtina. Gal todėl pastaruoju metu stengiuosi dozuotai dalinti interviu ir fotografuotis. Aš jau tiek kartų esu buvusi viršeliuose, kad manęs turbūt niekuo nebenustebinsi. Vien mano pačios žurnalas „Beatos virtuvė“ išeina keturis kartus per metus, dar būna priedas prieš Kalėdas – kaskart tai susiję su vis nauja mano fotosesija. Jau aštuonioliktas numeris – įsivaizduokite, kiek visko esame su komanda prikūrę! Bet tai – mano meilės projektas. Net komanda iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikusi, bet aš mačiau viziją, norėjau sukurti kitokį nei dauguma kulinarinių žurnalų. Norėjau kalbėti ne tik apie maistą, bet ir apie šeimos gyvenimo būdą, apie vaikus, keliones, įkvėpimus. Ne veltui amerikiečiai turi posakį: kas valgo kartu, tas lieka kartu. Moksliniais tyrimais seniai patvirtinta, kad šeimų, kurios 5–7 kartus per savaitę vakarieniauja, pietauja ar pusryčiauja kartu, tarpusavio santykiai yra tvirtesni.

Beata Nicholson su dukra / Dovilės Jakštaitės nuotr.
Beata Nicholson su dukra / Dovilės Jakštaitės nuotr.

Jūs šeimoje irgi valgote kartu?

Būtinai! Man tai labai svarbu, vaikai dengia stalą, gaminu dažniausiai aš, kartais – Tomas. Bendros paprastai būna mūsų vakarienės. Ypač svarbios yra savaitgalio vakarienės – jos nebūtinai turi būti ilgos, nesėdime prie stalo valandų valandas. Bet džiaugiuosi kad ir tomis dvidešimčia minučių drauge. Smagu netgi klausytis vaikų derybų, kas tvarkys virtuvę, nes sudėti indus į indaplovę, sutvarkyti po vakarienės yra jų darbas. Nepasakyčiau, kad jie tuo labai džiaugiasi, bet daro! Apskritai savo vidinę pusiausvyrą aš atkuriu tik būdama namie. Šį pavasarį, kai pradėjau lauktis ketvirto vaiko, nenorėjau šios žinios išnešti labai anksti į viešumą, todėl mažai kur ėjau iš namų. Norėjosi daugiau ramybės, susitelkti į save.

Beata Nicholson su šeima / Tomo Viršilo nuotr.
Beata Nicholson su šeima / Tomo Viršilo nuotr.

Bet kaip viską spėti, kai yra trys vaikai ir tiek daug veiklos – restoranų ir ledų verslai, žurnalas, televizija, kulinarinė studija?!

Stengiuosi nebūti ta valdytoja, kuri privalo viską kontroliuoti. Mano filosofija ir požiūris kitokie – visi mes čia esame savo noru ir įdedame tiek pastangų, kiek norime. Studijoje tvarkosi mano surinkta komanda, laidai pati galvoju temas ir renkuosi pašnekovus, pati komunikuoju socialiniuose tinkluose, restoranuose prižiūriu tik meniu, sugalvoju naujų patiekalų. O norint parašyti vieną kitą straipsnį nėra sunku atsikelti kad ir penktą ar šeštą ryto – kol visi dar miega – ir tyloje kelias valandas padirbėti. Kiek sugebi padaryti, dažnai priklauso tik nuo savidisciplinos.

Beata Nicholson / Dovilės Jakštaitės nuotr.
Beata Nicholson / Dovilės Jakštaitės nuotr.

Namuose jūs irgi tokia išmintinga mama ir žmona?

Stengiuosi... Bet kad ir kokia išmintinga bei kantri bandyčiau būti, su vaikais vis tiek parėkauju. Nuolat turiu dirbti su savimi, kad nepradėčiau per daug jų auklėti... Vyresnieji kartais neištveria: „Mama, mes jau supratome, nebepamokslauk!“ O aš ir toliau kaip iš kulkosvaidžio beriu žodžius... Juk man ne tas pats, kokie jie, kaip elgiasi, ko siekia.

Bet vyras – ne vaikas, jo auklėti nereikia. Be to, mano Tomas – kieto charakterio, negalėčiau jo priversti daryti to, ko nenori. Tiesą sakant, tai mane kartais siutina, nes jeigu jis ką nors nusprendžia, nuomonės nebepakeisiu. Paprastai mes ginčijamės dėl vaikų auklėjimo: aš esu minkšta ir linkusi nusileisti, atleisti, o Tomas – griežtesnės pozicijos šalininkas. Ginčijamės ir dėl verslo, tik gerai, kad mūsų šeimos restoranų „Jurgis ir Drakonas“ versle esame trys lygiaverčiai žaidėjai: aš prisidedu savo minkštomis įžvalgomis ir idėjomis, Tomas – strategas ir didelių užmojų žmogus, o mano sesuo Odeta yra ta, kuri vaikšto žeme ir visas mūsų idėjas bei užmojus paverčia realybe. Gal dėl to mūsų tandemas toks sėkmingas. Ir visai nesvarbu, kad „Jurgio ir Drakono“ idėja buvo mano, – aš jos niekada nebūčiau taip išvysčiusi. Puikiai atsimenu pradžią – Tomas su specialia picų kepimo krosnimi turėjo debiutuoti per vieną Kaziuko mugę. Aš taip bijojau, kad nepasiseks, kad gal dar ne laikas, dar nesame gerai pasiruošę... Bet Tomas pasakė, kad tinkamo laiko niekada nebus – reikia veikti dabar. Tada priimi iššūkį, užsimerki ir šoki... Mūsų pasirinkimas iš Anglijos atsikrausčius į Lietuvą buvo ne pirkti nuosavą namą, o santaupas ir visus pinigus, kurie buvo pardavus Tomo verslą Anglijoje, investuoti į restoraną. Viskas priklauso nuo to, ką gyvenime renkiesi – turėti ir pasidėti daiktą ar veikti ir išgyventi. Mes pasirinkome kurti – tai yra gyvenimas.

Turbūt ta pati taisyklė jūsų šeimoje galioja ir vaikams – nėra ko laukti tinkamo laiko trečiam ar juo labiau ketvirtam vaikui...

Pirmagimės Izabelės susilaukiau 27-erių, Jurgio – dar po dvejų metų. Londone, kur tuo metu su Tomu gyvenome, buvo manoma, kad esu jauno amžiaus. Savo pirmus vaikus su dviem draugėmis britėmis gimdėme beveik tuo pat metu – tik joms buvo lygiai dešimčia metų daugiau nei man. Kai atvesdavau Izabelę pas gydytojus, manęs ne kartą yra paklausę, ar esu auklė. Iškart po Izabelės ir Jurgio susilaukti trečio vaiko nenorėjau. Tuo metu ir mano veikla suaktyvėjo – leidau kulinarines knygas, daug skraidžiau, bet norėjau savo vaikus auginti pati, skirti jiems užtektinai dėmesio.

Po dešimties metų pertraukos trečias vaikas – Hariukas – mums su Tomu tarsi desertas. Izabelei dabar dvylika, Jurgiui – dešimt ir jie man yra tokia pagalba! Jie ir pamaitina Hariuką, ir atneša man servetėlių, kai jis išpila vandenį, įkalba suvalgyti varškėtukų arba ištraukia iš vaikų žaidimo kampo, kur jis, žiūrėk, jau atiminėja kaladėles iš kitų vaikų... Sakiau, kad trečią vaiką turėsiu tada, kai man bus saldu ir silpna žiūrint į kūdikius. Ir prieš kokius trejus metus aš iš tiesų vėl pradėjau jausti tą saldumą...

Beata Nicholson / Dovilės Jakštaitės nuotr.
Beata Nicholson / Dovilės Jakštaitės nuotr.

Jei Hariukas jums buvo desertas, tai ketvirtas kūdikis...

...lyg plakta grietinėlė ant deserto (juokiasi). Mačiau, kaip augo Izabelė ir Jurgis, – jie visada buvo dviese, turėjo vienas kitą, žaidimų bei konfliktų draugą. Beveik iškart, kai tik gimė Hariukas, pradėjome su Tomu kalbėti, jog norime dar vieno vaiko – ir dėl savęs, ir kad Hariukas augtų ne vienas.

Aišku, dabar, kai laukiuosi ketvirto, ne kiekvieną dieną trykštu energija ir džiaugsmu. Vakarai jau būna sunkesni, juo labiau kai žinai, kad niekas neateis ir neiškraus tau indaplovės ar neperklos lovos. Eini ir darai pati. Bet man vaiko gimimas – nuostabiausias pabuvimo su savimi, savo laimės burbule laikas. Hariuko gimimas mane labai atnaujino ir atjaunino. Aš gal net kitaip į gyvenimą pradėjau žiūrėti, prioritetai smarkiai išsigrynino – noriu mažiau, bet kokybiškesnių dalykų, žinau, kas man yra svarbu. Nebenoriu visiems patikti ir įtikti. Motinystė ir kūdikiai kažkodėl diskredituojami: siejami tik su bemiegėmis naktimis, nuovargiu, kančiomis, depresija... Bet turbūt kaip žiūri, taip ir matai. Man vaikai yra džiaugsmas, o ne sunkumas, nors visus auginome dviese su Tomu, be močiučių ir giminių pagalbos. Pamenu, Izabelei buvo ketveri, Jurgiui – dveji, kai pirmą kartą viena su jais skridau lėktuvu. Londoną tądien užsnigo, ilgam įstrigome oro uoste, stovėjome ilgiausiose eilėse, lėktuvas leidosi net ne Vilniuje, o Rygoje, mano tėtis atvažiavo mūsų pasiimti iš ten... Va, tada supratau: aš viską galiu! Tereikia susikaupti ir eiti pirmyn. Matyt, laimė būti mama labai daug priklauso nuo tavo pačios požiūrio ir atsipalaidavimo, pasitikėjimo gamta ir Dievu.

Ir vaikai, ir bendras verslas santuokai dažnai tampa rimtais išbandymais. Kaip jūs susidorojate su jais?

Žinau, kad taip būna. Bet tada sakau: vadinasi, taip ir geriau, taip reikėjo... Jei žmonės pamiršta, kad, nepaisydami nieko, vis tiek turi rūpintis vienas kitu, tegu geriau išsivaikšto kas sau. Ne vaikai ir ne verslai žmones skiria, o pojūtis, kad nebenori gyventi drauge. Mudu su Tomu tiek vaikų turime tikrai ne dėl mano noro būti motina didvyre, o dėl to, kad abu tiek norėjome ir drauge juos auginame. Tomas lygiai taip pat rūpinasi vaikais nuo pirmos jų gimimo dienos.

Žinoma, galėtume rasti daug priežasčių pyktis, bet sąmoningai stengiamės nekonfliktuoti. Apskritai, mano manymu, šeimos verslas yra vertybė, nes visada turi išlikti atviras ir pagarbus su artimiausiais žmonėmis – juk su jais dar ir dirbi kartu. Per šias atostogas aplankėme kelis savo tiekėjus Italijoje, iš kurių perkame alyvuogių aliejų, mocarelą. Daugiausia tai – sėkmingos, pasiturinčios šeimos, kurios gali išsiųsti savo vaikus mokytis į užsienį. Vaikai gauna gerą išsilavinimą, gyvena Londone, Singapūre, padaro įspūdingas karjeras. Bet vieną dieną, kai šeima pasako, kad reikia pagalbos, nes nebėra kas vadovauja verslui, – turi grįžti. Ir vaikai grįžta, nes šeima ir šeimos verslas yra aukščiau už asmenines ambicijas. Palikę didmiesčius jie grįžta gyventi į Neapolio priemiestį, kad padėtų tėvams rūpintis verslu dviejų tūkstančių žmonių teturinčiame miestelyje... Nes šeima yra svarbiausia. Dėl to, ką pamačiau, ir daugėjant vaikų mūsų namuose, aš irgi išsigryninau, kad man svarbiausia – auginti savo šeimą. Pamenu, kai gimė Hariukas, abu su vyru konstatavome: kūdikis yra didesnė laimė nei naujas „poršas“, prabangus namas ar milijoninis verslas – tai yra tikrasis džiaugsmas ir gyvenimo pilnatvė. 

Naujausi straipsniai