Dainininko Lino ADOMAIČIO (42) ir jo žmonos fotografės Irmos ADOMAITIENĖS (33) veidai – gražiai įdegę ir nugairinti vėjo: pastaruosius du mėnesius pora praleido tolimojoje Čilėje. Iš ten jiedu parsivežė ne tik atmintyje giliai įsispaudusį gamtos didybės jausmą, bet ir džiugią žinią, jog žiemą pasitiks jau trise.
„Tai buvo viena nuostabiausių mūsų kelionių“, – neabejoja Linas ir Irma. Nesvarbu, kad nuo pasikeitusių laiko juostų vis dar svaigsta galva, – kelionė iš Čilės namo užtruko trisdešimt šešias valandas, adaptuotis po to nebuvo lengva, – bet įspūdžių, susirinktų egzotiškoje Pietų Amerikos šalyje, pakaks dar labai ilgam.
Judu – prisiekę keliautojai, jau esate išmaišę nemažai pasaulio. Kodėl šįsyk pasirinkote Čilę?
Linas: Ją pasirinkome spontaniškai, kaip ir visas ankstesnes kelionių kryptis. „Kur lekiame?“ – „Pietų Amerikoje dar nebuvome, tai gal ir griebkime kokią tolimiausią, įdomiausią šalį?“ Ir stvėrėme Čilę. Nusipirkome bilietus dviem mėnesiams: manėme, tiek laiko pakaks pažinti didžiajai šalies daliai, bet kur tau...
Irma: Kai Lietuvoje pavasaris, Čilėje – ruduo, todėl tropinio karščio ir nesitikėjome. Nesuklydome į lagaminą įsidėję šiltesnių drabužių, nes oras pietinėje šalies dalyje labai priminė lietuvišką: vėjuota, gana vėsu. Ramiajame vandenyne nuo Antarktidos atiteka šaltoji Humbolto srovė – ji ir atneša tą vėsą. Apskritai Čilės klimatas pilnas paradoksų: pavyzdžiui, vandenynas ribojasi su Atakamos dykuma, kuri yra sausiausia pasaulyje. Fenomenalu! Į gamtos stebuklus tik spėk žvalgytis: kalnai, vandenynas, miškai, dykumos... Ten reikia ne kartą nuvykti, kad viską pažintum.
Linas: Ačiū Dievui, nesame vien karščio mėgėjai: kasmet su snieglentėmis vykstame į snieguotus kalnus. Bet Čilės kontrastai mus maloniai stebino: saulė ten kabo labai žemai, ji karšta, o nuo vandenyno atplūsta gaiva. Kažkurį vakarą sužvarbę juokavome, kad Čilės pavadinimas tikriausiai ir kilo nuo žodžio „chilly“ – gaivus, vėsus.
O galbūt – nuo žodžio „čilinti“?..
Irma: Tai irgi labai tinka Čilei (juokiasi).
Linas: Be abejo, čilinimo ten nestigo, bet mūsų darbai per tuos du mėnesius irgi nesustojo – juk šiais laikais viską galima nuveikti internetu. Užpildėme mano koncertų grafiką iki pat Naujųjų ir net nufilmavome vaizdo klipą būsimai dainai: vaizdai prie vandenyno buvo tokie įspūdingi, kad būtų buvę gėda tuo nepasinaudoti. Irmai šioje kelionėje teko daug darbo: ji ir mano vadybininkė, ir fotografė, ir klipo autorė... Ji sukūrė nuostabią fotosesiją, kuri bus skirta mano grandioziniam koncertų turui „Vandenynai“. Jis vyks gruodžio mėnesį didžiosiose šalies arenose.
Džiugu, kad iki to laiko jūsų šeimoje jau bus įvykę malonių pokyčių...
Linas: Mes didžiąją naujieną sužinojome likus vos porai dienų iki kelionės. Tarėmės su gydytoju, ką daryti, bet jis patarė važiuoti: juk Čilėje – saulė, vitaminas D, vaisiai, daržovės, ramybė... Mūsų mažasis bosas diktavo visus kelionės maršrutus: buvome suplanavę vykti gilyn į pietus stebėti pingvinų, kopti į kalnus, bet galiausiai apsiribojome centrinės dalies tyrinėjimu – ir jo tikrai užteko. Pasirinkome keliauti ne autobusais, o automobiliu: kiekvienoje vietoje apsistodavome po penkias–septynias dienas, paskui važiuodavome toliau.
Irma: Aš labai gerai jaučiausi. Ekstremalumų mes ir nepasigedome: buvo smagu mėgautis gamtos grožiu, miestų įspūdingumu, vandenyno energija. Labai patiko vietiniai žmonės: draugiški, su šypsenomis, visada linkę padėti. Vos pabendrauji su žmogumi – ir po pokalbio atrodo, kad nuo šiol jūs draugai ir per Kalėdas keisitės atvirukais!..
Linas: Nemažai teko lankytis Centrinėje Amerikoje, tad ir Čilėje tikėjomės panašaus mentaliteto. Tačiau jis visai kitoks: nėra to regiono šalims būdingo įkyrumo, primygtinio noro ką nors parduoti. Čiliečiai pasirodė kuklūs, geraširdžiai, išlaikyti – tai šiek tiek priminė mus, lietuvius.
Čilėje jautėtės saugiai?
Linas: Tai tikrai saugi šalis. Aišku, jeigu norisi purvinų nuotykių, skurdžiausiuose sostinės rajonuose jų tikrai rastum, bet mes jų neieškojome – rinkomės vietas, kurios teiktų ramybę. Santjage gyvenome dvidešimt penktame aukšte, kur po kojomis plytėjo visas miestas, o keliaudami nuomojomės namelius ant vandenyno kranto: vakarais gerdami arbatą žiūrėdavome į atplaukiančius delfinus, jie šokinėdavo mums po langais. Išvažiavome į ekskursiją dykumoje: kilo vėjas, smėlis ėmė banguoti, jautėme nenusakomą jėgą...
Irma: Vandenyne stebėdavome didžiules bangas – gal aštuonių, gal ir dešimties metrų aukščio. Su tokiomis bangomis užmigti ir atsikelti būdavo tiesiog fantastiška. Ir su žuvėdrų klegesiu...
Kokių įspūdžių paliko vietinė virtuvė?
Linas: Tiesą sakant, vietinės virtuvės nedaug teragavome. Valgį dažniausiai gamindavome patys: man tai patinka, jaučiu tam silpnybę. Sąlygas šiek tiek diktavo mūsų mažylis: rinkomės tik šviežiausius, kokybiškiausius ir kruopščiai patikrintus produktus.
Irma: Ten puikios jūrų gėrybės, didžiulis žuvų pasirinkimas. Įspūdį paliko didelės kriauklės, kurias vietiniai vadina locos, – jų labai mėsingas ir skanus turinys. Mūsų skonio viršūnė buvo krabas: Linas iš jo mėsos ruošė troškinius, nuostabiai skanius! Didelis atradimas buvo cochayuyo – didžiosios jūržolės. Čilė yra viena pagrindinių jų eksportuotojų: jose gausu jodo, įvairių mineralų.
Linas: Buvau dėl jų pametęs galvą: daržovių troškiniai su jūržolėmis – išties labai gardūs. Žinoma, Čilėje ir mėsos pasirinkimas didžiulis, o apie vynus net nekalbu... Lankėmės biodinaminiame vynuogyne: laukinės vištos nuo vynuogių nurenka vabalėlius ir kirminukus, jokių pesticidų nenaudojama. Tik kainos Čilėje nėra mažos: puodelis espreso kainuoja pustrečio euro, visa kita irgi dažnai viršija europietiškus standartus. Betgi kelionėje apie tai negalvoji: tiesiog mėgaujiesi tuo, kas tau tą akimirką duota.
Patyrėte kokių nors ypatingų nuotykių?
Irma: Ten pasitikome Lino gimtadienį. Ankstyvą tos dienos rytą pabudome nuo to, kad mūsų namelis tarp kalnų staiga pradėjo... tirtėti. Po minutės suvokėme, kad tai – žemės drebėjimas: o Dieve, jo dar niekada nebuvome patyrę!.. Tai truko kelias minutes. Paskui vietinių puolėme klausti, ar viskas gerai, ar niekas nenukentėjo. „Oi, ką jūs, – jie numojo ranka. – Čia tik 6,2 balo stiprumo drebėjimas... Be 8 balų mes net nesikeliame iš lovos!“ Juokavome: Liną pati žemė pasveikino su gimtadieniu!
Linas: Internete patikrinus žemės drebėjimo laiką paaiškėjo, kad jis įvyko tą pačią valandą ir netgi minutę, kai aš gimiau. Taigi pasveikinimas buvo labai tikslus!
Galbūt ne tik grožėjotės gamta, bet ir apsilankėte kokiame nors turistų mėgstamame objekte?
Irma: Nesame itin muziejiniai žmonės, bet observatorija Elkio slėnyje mums paliko didžiulį įspūdį. Kaip ant delno pamatėme Mėnulį, žvalgėmės į užgesusias žvaigždes, stebėjome Jupiterį. Suvokėme, kokie maži vis dėlto esame...
Ką parsivežėte prisiminimui?
Irma: Dažniausiai iš tolimų šalių parsivežame prieskonių. Čilė garsėja merkén prieskoniais: jie – indėnų atradimas, į kurį įeina rūkytos aitriosios paprikos ir kiti augalai. Receptas ilgai buvo paslaptis, jis tik prieš dešimtmetį paviešintas, ir dabar visi dėl jo pamišę: daugybė patiekalų gardinama tais prieskoniais. Tad ir mes jų parsivežėme tikrai nemažai.
Linas: Pamatytos vandenyno ir dykumų platybės mūsų galvose atvėrė daug kelių, o dar prisidėjo nuostabiausia žinia apie kūdikį...
Irma: Gal tik truputį gailėjomės, kad Čilėje taip ir neregėjome pingvinų. Bet vos grįžę į Lietuvą pamatėme pirmąją mūsų vaikelio nuotrauką – ir ji tikrai vertesnė už tūkstančius pingvinų!
Kaip keliausite ateityje?
Linas: Trise. Paskui, jei Dievas duos, ir keturiese, penkiese... Dabar svarbiausia – Irmos sveikata ir saugumas, tad didelių kelionių nebeplanuojame, vasarą pailsėsime sodyboje. O ateityje dar prisikeliausime.
Irma: Ir būtinai – sugrįšime į Čilę, kad parodytume mažyliui vietas, kuriose jis jau buvo!..
