Kūdikio besilaukianti Jūratė Bitinaitė: „Branda turi savo kainą“

Jūratė Bitinaitė / Gedimino Žilinsko nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-12-25 19:24
Su mylimu vyru jos nesiejo kasdienybė, rutina, susitikdavo su juo kas keletą savaičių vis kitame pasaulio taške, bet matant švytinčias moters akis, viskas atrodo taip tikra, kad tikriau buvusios televizijos laidų vedėjos Jūratės Bitinaitės (37) gyvenime, ko gero, dar nebuvo.

Šiandien Jūratė kartu su mylimuoju Mario Sanchez Avila laukiasi kūdikio. Besikalanti gyvybė – lyg simbolis keliolikos Jūratės gyvenimo metų, išraižytų kelionėmis po pasaulį, perskrostų svaigiais įsimylėjimo, karjeros aukštumų skrydžiais. Laisvai tame ir galėjo likti – juk įprastas gyvenimo pamatas, kokį įsivaizduoja XXI amžiaus visuomenė, buvo tvirtai suręstas iš verslo studijų, sėkmingo darbo tarptautinėje rinkoje kazino sferoje. Tiesa, visa tai buvo atskiesta visuomenės dėmesiu ir netikėjimu, kad holivudinės išvaizdos blondinė, kalbanti šešiomis kalbomis ir turinti du magistro diplomus, gali dirbti už tris, norėdama įrodyti, kad sėkmę kasdien kala pati.

Tai kas šiandien yra pati Jūratė?

„Pastaruosius aštuoneriuis metus intensyviai keliaudama ir bandydama įvairias fizines bei dvasines praktikas, valgydama skirtingą maistą, gyvendama vis kitame klimate ir stebėdama save pajutau, kad būtent visa apimantis – holistinis požiūris – į žmogų, kaip į visumą, yra tas atsakymas, kuris apjungia mano turimas žinias ir trokštamą gyvenimo kokybę. Ši patirtis bei nepasotinama saviugdos aistra paskatino mane sukurti „iHolistics“ asmeninių pokyčių platformą. Čia dalinuosi informacija apie mokytojus, seminarus, praktikas tų metodikų, kurios mane itin sužavėjo savo efektyvumu, tapo kertinėmis mano kasdienybėje, ir kurias aš pasirinkau studijuoti giliau bei plačiau.

Mudu jaučiamės susituokę nuo pirmos sekundės. Ar esu nusiteikusi „iki mirtis jus išskirs“? Esu nusiteikusi viskam absoliučiai, bet tai nereiškia, kad netikiu, kad taip bus. Tai du skirtingi dalykai.

Šiandien esu keliautoja, rašytoja, būsima mama. Siekdama trokštamos gyvenimo kokybės šiuo metu baigiu integruotos mitybos studijas Niujorko institute ir pirmoji Lietuvoje tapau japonų akupresūros meno Jin Shin Jyutsu praktike, seminarų organizatore bei instruktore. Organizuoju patyrimines keliones – retritus, konsultuoju besidominčius įvairiausiais gyvenimo pokyčių ir kokybės klausimais. „Holistic Wellness Coach“ – taip mano veiklą apibūdintų angliška frazė“, – ilgai vardija Jūratė.

Negana to, ji taip pat – ir rinkodaros bei prekinių ženklų kūrimo bei vystymo profesionalė, teikianti konsultacijas.

Smarkus posūkis nuo darbo korporacijose ir kazino versle į dvasines gelmes.

Pradėjusi Vilniuje veiklą vėliau vysčiau ją net per 25 šalis. Tik išskridusi į Jungtines Amerikos Valstijas jau dirbau ne pačiame kazino, o didelėje korporacijoje tarptautinių pardavimų skyriuje, pardavinėjau lošimo aparatus. Kaip? Esi atsakingas už tam tikrą regioną, nuskrendi į šalį X, sėdi į automobilį ir važiuoji siūlyti savo prekės. Reikia įgūdžių, kad galėtum įsiūlyti 15 tūkstančių eurų vertės lošimo aparatą amerikiečiui, graikui, rusui ar italui. Nes rusas žaidžia vienaip – jam svarbu laimėti, amerikiečiui svarbu smagiai praleisti laiką. Tame buvo labai daug psichologinių niuansų.

Gedimino Žilinsko nuotr.
Gedimino Žilinsko nuotr.

Kur buvo lūžio taškas? Daugybė žmonių mėgautųsi gyvenimu, kupinu kelionių, tegul ir darbinių? Jus pakeitė netikėtos atostogos Meksikos ajurvedos centre?

Tai buvo tik pradžia, ten atsispyriau ir nėriau į dar didesnę sveikos gyvensenos gelmę, kuri visuomet mane itin domino, bet iki tol buvau tik „žinių kolekcionierė“. Bet noriu, kad žmonės atkreiptų dėmesį – perėjimas iš vieno gyvenimo būdo į kitą nebuvo labai lengvas ir paprastas. Tai žinant lengviau išgyventi keitimąsi. Nuolat kirbėjo ir dabar dar sukirba abejonė, nes mus veikia įprotis gauti patikinimą, kad teisingai pasirinkai. Tai trikdo ir neleidžia eiti užtikrintai į priekį. Ir šiuo metu su tuo tvarkausi – šis procesas nuolatinis. Būdama ketvirtoje dešimtyje išgyvenau savo didžiausios baimės ir panikos momentą. Kaip bus, kai mesiu tradiciškai suprantamą darbą? Bet vidinis žinojimas buvo stipresnis už baimę. Jutau žinojimą „ir šitai aš galiu“.

Iš Lietuvos išvažiavau norėdama pirmiausia sau įrodyti, kad Jūratė sėkmingai dirba ne todėl, kad Lietuvoje žinoma jos pavardė ar yra su kokiu nors vyru. Užsienyje išplaukiau į nežinomus vandenis, norėjau pasitikrinti savo galimybes ir ką pasieksiu kitur. Pasiekiau. Vienoje kompanijoje. Tada užsimaniau kito miesto – Las Vegasą keitė Amsterdamas, Londonas, Indija. Pastaroji, beje, nebuvo susijusi su dvasiniais ieškojimais – ėjau 3 viešbučių ir 2 pramogų centrų viceprezidentės pareigas rinkodarai ir pardavimams. Tad nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad po dešimtmečio gyvenimo ir darbo svečiose šalyse pirmuosius savo naujos veiklos žingsnius darysiu Lietuvoje. Buvusią veiklą nutraukiau 2015-ųjų gruodį, kai ryžausi esminiams pokyčiams – skirti visą laiką tam, kas mane domina.

Atžala, kurios laukiatės, nusodino ant žemės?

Man ir pačiai tai lyg naujas gimimas. Sako, kad vaikai pasirenka, kada ir pas ką ateiti, o mes jų laukdami gimstame iš naujo. Manęs dabar laukia daug džiaugsmingų ir prasmingų dalykų. Išgyvenu nuostabų laukimo etapą – ir su kasdieniu savęs stebėjimu, bendravimu su ateinančia siela, mokymusi apie gimties slėpinius, žinoma, – ir su hormonų svyravimais, kiekvienos nėštumo savaitės emocinėmis ir fizinėmis patirtimis, kaip ir kiekviena besilaukianti moteris. Tai irgi vertinga patirtis bei mokymasis šalia kitų mano holistinių mokslų.

Jus draugai visuomet draugiškai vadindavo varle keliauninke, tad kūdikį planuoti buvo tikras iššūkis?

Kad susilauksime kūdikio, mudu su Mario žinojome nuo pat pirmos akimirkos, kai susitikome Indijoje. Rengiau patyriminę kelionę, vadinamąjį retritą Indijoje, kai draugė pasakė, kad turėčiau pakviesti hilerį, fizioterapeutą Mario.

Ifushos Kalinos nuotr.
Ifushos Kalinos nuotr.

Didelės mergaitės lyg ir nebeįsimyli iš pirmo žvilgsnio.

Tai buvo jausmas, apie kurį rašoma knygose ir kurio nepatyriau nė karto per savo 37 metus, nors buvau įsimylėjusi ne kartą. Nenoriu ir negaliu šio blyksnio įdėti į kokią nors dėžutę su aiškiu užrašu, bet aplankė toks jausmo intensyvumas, atėjo toks suvokimas, prieš kurį žmogus yra bejėgis. Tai daug stipriau nei susižavėjimas, kai vyras tau pasirodė tiesiog gražus, įdomus.

Klausimas apie santuoką tokiai porai netinkamas?

Tai kad mes jaučiamės susituokę nuo pirmos sekundės. Ar esu nusiteikusi „iki mirtis jus išskirs“? Esu nusiteikusi viskam absoliučiai, bet tai nereiškia, kad netikiu, kad taip bus. Tai du skirtingi dalykai. Tikėjimas yra stipriausia žmogui žinoma jėga, įrankis pasiekti bet ką. Gali jį rasti bažnyčioje, gali tikėti savo jėgomis, likimu – iš esmės svarbu pats tikėjimas. Parašai popieriuje ir spalvinga šventės – tai vedybos, bet toli gražu be santuoka ar jungtuvės. Mus šiai dienai Gyvenimas sujungė daug stipriau.

Bet tai gali būti tik naivumo šydas nenorint ar bijant pamatyti realybę?

Tai protas taip sako. Kas žino, kaip realybė atrodo ateityte? Taip, protas gali sakyti: jau pamiršai, kaip skaudėjo – kur tavo tikėjimas buvo tada? Tikėjimas, nors aplinkybės bando įteigti priešingai, yra tavo jėga. Taip tikėdamos moterys išlaukia pas kitą išėjusių savo vyrų. Tos kurios tiki – sulaukia. Ir vyrai grįžta.

Ar tikrai bereikia, kad taip pasielgęs vyras grįžtų?

Dėl to galima ginčytis, galbūt ir moters elgesys turėjo įtakos vyro sprendimui? Niekada nėra tik vienas kaltas. Yra porų, iš naujo susiėjusių, vieniems tai tikėjimo susigrąžinimas, kitiems – vertybių. Pasaulyje yra dvi energijos – meilė ir baimė. Negatyvios reakcijos kyla iš baimės, jei pyksti, – vadinasi bijai, kad nebus kaip nori, nei nerimauji – kad atsitiks kas nors, dėl ko skaudės. Tikėjau ir gero norėjau kurdama bet kuriuos savo santykius – niekada negalvojau, kad tai tik bandymas, tik laikinai.

Esu patyrusi ir tai, kad svajonės tikrai pildosi. Neseniai radau sau prieš penkeirus metus rašytą laišką. Jame pasakojau apie savo sielos draugą, nors jo tuo metu dar nebuvo. Po to sutikau žmonių, kuriuos bandžiau pritempti prie savojo įsivaizdavimo – moterims labai svarbu suprasti, ar tik to nedaro. Gyvenimas lūkesčiuose, negebėjimas priimti žmogaus toks, koks yra, veda tik į širdies skausmą. O tikri dalykai nutinka, kai į tavo gyvenimą pats įžengia būtent Tas sielos draugas. Tavo širdis jį atpažįsta, jo atsiradimas primena tavąją svajonę.

Ifushos Kalinos nuotr.
Ifushos Kalinos nuotr.

Jūrate, bet dažniausiai tenka su žmogumi pragyventi ne vienerius metus, išsimurkdyti purve, kad suprastum, jog tai tavo ar ne tavo.

Taip, reikia užaugti, branda turi savo kainą – sumoki patirtimi, bet mainais gauni žinojimo komfortą ir išmintį.

Kodėl kai kuriems žmonėms pavyksta iš karto sukurti darnius santykius, kodėl kai kurie nesuka galvos apie tikėjimą, svajonių pildymąsi, visatos dovanas, karmos dėsnius?

Vieni auga, kiti – ne, treti susitinka jau užaugę. Išbandymų metu siela auga, mokosi, o mokymosi procesas išveda iš komforto zonos. Kuo labiau augi, tuo daugiau išgyvenimų patiri. Kiekvienam savas kelias, tik svarbu nepamiršti, kad jį renkamės patys.

Tai ar pagyvenote kartu su Mario per tuos nepilnus pažinties metus?

Dienų skaičius jau nebeaktualus, mudu su Mario laukia naujas etapas – kartu prieš savaitę apsigyvenome jo gimtojoje Meksikoje. Iki tol kartu praleidome ištisai gal 90 dienų – mėnesį patyriminėje kelionė ir dar likome dviese dešimčiai dienų po jos. Paprastai matydavomės kas dvi-tris savaites. Mudu kartu buvome Beirute, Dubajuje, Kipre, Maroke, Barselonoje, Madride, Stokholme, vyras keliskart lankėsi ir Lietuvoje.

Kaip su mylimuoju dėliojate žemiškus reikalus – kur gyvensite, kur gims kūdikis?

Mario laisva siela, kuri neturi pastovių namų. Jei draugai mane vadina varle keliauninke, tai Mario pasaulio matęs kur kas daugiau – keliauja nuo 18-os, o gruodį jam sueis 40 metų. Jis tikrąja to žodžio prasme yra pasaulio pilietis, šiandien skaičiuojantis 135 aplankytas šalis. Iš pradžių keliavo šokdamas – jis profesionalus Lotynų Amerikos šokių šokėjas, vėliau 25 šalyse mokė salsos. Tai šioje vietoje mudu panašūs – ragavę ir pramogų pasaulio, ir keliautojo duonos. Jis, kaip ir aš, nėra nušvitęs grynuolis, mudu tikrai negimėme Nepale ant kalno viršūnės ir neišsiritome vienuolyne iš kiaušinių.

Be šokių ir muzikos Mario aistra – banglenčių sportas, jis keliauja į negyvenamas salas, nes ten geri rifai ir tinkamos bangos. Kartą patyrė traumą, keturis mėnesius buvo paralyžiuotas. Griebėsi rolfingo – pagrindinio minkštųjų audinių terapijos metodo, sukurto vienos osteopatijos daktarės. Ta metodika jį išgelbėjo, tad vėliau jis pakeitė gyvenimo būdą, pats rolfingo pagrindu sukūrė savą penkių elementų terapiją, kurios metu dirbama su trečiuoju jungiamojo audinio sluoksniu – fascijomis. Jose užfiksuotos traumos, neigiami potyriai, blokai nuo vaikystės – kiekviena emocija fizniame kūne turi savą saugyklą, dirbant su fascijomis viso, kas neigiama, galima atsikratyti, tuo pačiu – atstatyti teisingą laikyseną.

Mario grįžo į savo gimtinę Meksikoje ir tam tikra prasme atidavė duoklę – trejus metus dirbo fizioterapeutu neįgalių vaikų centre. Paskui vėl leidosi į kelią – tik dabar jau ir gydydamas žmones. Vienas mano į septintą dešimtį įkopęs bičiulis pavadino Mario pateptuoju – jis tikrai moka permatyti žmones. Esu liudininkė, kaip Mario prikėlė iš patalo šimtus žmonių.

Žinoma, kai tokio žmogaus gyvenime atsiranda santykiai, nėra paprasta – tai reiškia gyvenimą kartu, įsipareigojimą. Mario sako: „Tau juk nauja tik nėštumas“. Na taip...šypteliu jam atsakydama „tik nėštumas“, nors man su tuo taip pat atėjo daugybė didžiulių pokyčių. Tačiau per viską einame kartu, mudu viskam pasiruošę.

Kodėl nelieku Lietuvoje? Todėl, kad nenoriu čia būti žiemą. Be to, ir savo vyro nenutupdysiu keturiems mėnesiams šaltyje, į kompromisus mudu einame lengvai.

Gedimino Žilinsko nuotr.
Gedimino Žilinsko nuotr.

Nepasigendate savo lovos, staltiesės, kvapių žvakių – vadinamo moteriško altorėlio su savais daikčiukais įprastoje aplinkoje?

Pasigendu. Darbas Dubajuje – paskutinė vieta, kur buvo mano knygos, žvakės ir kitos mielos smulkmenos. Namus turiu Vilniuje, kuriuos puoselėja mano mama ir sesuo, bet savotiški namai visuomet keliaudavo kartu su manimi tiek į Las Vegasą, tiek į Indiją, Londoną. Draugai šiltai pasišaipo, kad keliauju su neįtikėtina krūva daiktų, bet kitaip negaliu. Kur tik būčiau, visada susikuriu namus net jei gyvensiu tik tris mėnesius. Žinoma, dėl to turiu krūvą išlaidų – juk daiktus tenka skraidintis, laikyti saugyklose. Aš neprisirišusi prie daiktų, tiesiog jie sukuria mano mikropasaulį. Nesusikūrusi savos energetikos jaučiuosi išsibarsčiusi.

Net neabejoju, kad skaitytojams smalsu, iš ko jūs gyvenate?

Normalus klausimas. Man irgi dažnai kildavo klausimas, gal veikiau nerimas, iš ko aš gyvensiu. Mario yra sėkmingas fizioterapeutas, bet negyvenu vien tik iš vyro pagalbos. Žinoma, yra buvę ir gali taip nutikti, kad remsiuosi į vyro petį – juk esame šeima. Nenoriu tapti ta, kuri sėdės vyrui ant sprando, aš nemoku priklausyti. Visuomet turėjau savo pajamų, net kai turtingas vyras buvo šalia. Kur ten – net dirbau trigubai daugiau už kitus, nes buvau po visuomenės didinamuoju stiklu.

Dabar vystau savo holistinės gyvensenos seminarų veiklą, vykdau asmenines konsultacijas. Indijoje su bičiuliais turime ajurvedos centrą, iš kurio sezoninių pajamų, taupiai paskirsčius, galima kurį laiką gyventi. Aš ir laukdamasi užsidirbu pinigų.

Naujos veiklos pradžioje, kai palikau komercinę savo gyvenimo pusę, buvo pilna žemiškų reikalų – turėjau išmokti paskirstyti santaupas, išgyventi su minimaliomis įplaukomis ir neprarasti TIKĖJIMO. Taip, esu išgyvenusi paniką, kad po mėnesio įplaukų nebus, o santaupos baigiasi. Štai ta panika, baimė ir gali parklupdyti, priversti atsisakyti sumanymo keisti gyvenimą ir likti ten, kur nėra labai smagu, bet neva finansiškai saugiau. Bet dėl baimės neverta atsisakyti svajonės – raginu tuo tikėti visus, kurie trokšta esminių vidinių pokyčių.

Kaip pasirinkote veiklos sritį, susijusią su alternatyvios sveikos gyvensenos metodais – galbūt pasidavėte madai, juk neretai moterys, metusios visiems aiškiai suprantamą veiklą, tampa mitybos žinovėmis, įkvėpėjomis, kokios nors dvasinės praktikos mokytojomis?

Apie tai aiškinu savo būsimoje knygoje, kuri turėtų pasirodyti pavasarį. Aš atkreipiau dėmesį, kam skiriu laiko, kai tik jo nugriebiu nuo darbo. Kam skiriu ne tik laiką, bet ir dėmesį, į kokias atidžiai pasirinktas studijas investuoju pinigus, kokius tekstus kaupiu, kuo domėdamasi jaučiu pilnatvę. Paprasta. Sukaupusi žinių galėjau viską tiesiog užmigdyti, bet ar verta, jei tai teikia malonumą man, naudą kitiems? Šiandien į dienos šviesą traukiu per dešimtmetį sukauptą patirtį, nepretenduoju į „žinoves“, bet turiu daug žinių ir praktikos, išbandytos savo kailiu.

Mano knyga bus apie kelionę aplink pasaulį ir pačią svarbiausią – kelionę į save. Nebūčiau pati tam pasiryžusi – aplinkybės taip susiklostės, kad į mane kreipėsi leidykla. Į knygą sudėjau tai, kas mano pačios jau patikrinta, norėjau ne duoti patarimų, o išreikšti gilesnį požiūrį į įvairias praktikas. Džiaugiuosi, kad transformacija mano gyvenime įvyko sąmoningai, pačiai jos siekiant – aš neatsiverčiau po klinikinės mirties, komos ar kokios nors tragiškos netekties (dėkoju visatai už tai...). Manau, kad mano patirtis, sukaupta tiek šou pasaulio prožektorių šviesoje, tiek džiunglių trobelėje, dešimtmetį keliaujant ir dirbant svečiose šalyse, patirtis būnant su pinigais ir be jų, išgyvenus santykių peripetijas bei vienatvę, tikrai pravers ir kitiems.

Naujausi straipsniai