Pastarąjį pusmetį vis ilgesnę barzdą auginusio žurnalisto, TV laidų prodiuserio Kristupo KRIVICKO (38) nuotraukos socialiniuose tinkluose ne kartą kėlė diskusiją – tinka jam barzda ar ne. Iš tiesų jos auginimo priežastis buvo kur kas paslaptingesnė: mažai kas žinojo, kad daug metų kiokušin karatė užsiimantis Kristupas siekia juodo diržo.
„Barzdą auginau iki juodo diržo. Ir, kaip buvau žadėjęs žmonai, nusiskutau tą pačią dieną, kai išlaikiau egzaminą“, – šypsosi ilgai brandintą svajonę įgyvendinęs žurnalistas.
Kada susidomėjote karatė?
Nuo vaikystės jaučiau daugumai berniukų būdingą susidomėjimą, norą bent pirštų galais prisiliesti prie kovos menų pasaulio, matyto filmuose ar žurnaluose. Bet aš ne filmus su Bruce’u Lee ar Jeanu-Claude’u Van Damme’u žiūrėjau, o ieškojau specializuotos literatūros, skaičiau knygas apie kovos menų istoriją, filosofiją, garsiausių šios srities meistrų biografijas, domėjausi viskuo – dziudo, tradiciniu karatė ir kiokušin karatė, Šaolino vienuoliais. Kaip vaikui (man tada buvo kokia dešimt ar vienuolika metų) tai buvo ganėtinai išsamus domėjimasis.
Tiesa, dar pirmoje ir antroje klasėje lankiau laisvųjų imtynių pamokas, paskui – dziudo treniruotes. Kartą paauglį tėvas mane nuvedė į dabartinį Mykolo Romerio universitetą – tada tai buvo Policijos akademija, kur būsimus policininkus kiokušin karatė mokė treneris Vytautas Markevičius. Pamenu, treneris įspėjo, kad čia – rimtos kovos, todėl gali neišvengti mėlynių. Tada pirmą kartą apsivilkau baltą kimono ir susipažinau su kiokušin karatė ritualais, visomis procedūromis ir tvarka. Pradėjau labai daug sportuoti – būdamas paauglys žiemą vasarą bėgiojau krosus po mišką. Greitai Vilniaus pirmenybėse tapau jaunučių čempionu. Tada vienas laikraštis parašė nedidelį straipsniuką apie tai. Man atrodė, kad tai – kosminis pasiekimas (juokiasi). Tačiau kai prasidėjo egzaminai, mokyklos baigimas, stojamieji, studijos, stažuotės – prioritetai kitaip susidėliojo ir aš nutolau nuo karatė.
O prieš šešerius metus nuėjau į karatė mokyklą „Saulės ženklas“ pas žmogų, kurį laikau didžiu kiokušin karatė meistru – tada dar vienintelį lietuvį pasaulio kiokušin karatė čempioną Paulių Klapatauską. Pasakiau, kad noriu grįžti į šitą kelią, ko nors pasiekti ir susitvarkyti gyvenime tam tikrus dalykus – pavadinkime juos priklausomybėmis: cigaretės, alkoholis... Tuo metu man reikėjo įsitverti ko nors stabilaus ir patikimo, kad netyčia nenuslysčiau nevaldomai.
Negi karatė pamokos galėjo padėti nuo to apsisaugoti?
Žmonės dažnai susvyruoja: vieni prasigeria, kiti nesusitvarko su psichologiniais dalykais, iššūkiais, pokyčiais, su gyvenimo pakilimais ir kritimais, treti neranda atramos ir atspirties taško, kad galėtų susidėlioti mintis, gyvenimo ritmą ir įgauti vidinės ramybės bei pasitikėjimo. Man iš vaikystės ataidinčios žinios apie kovos menus tarsi sakė, kad reikia grįžti į šitą kelią – tai bus ne šiaip sportas, o mano išsigelbėjimas ir prasmė.
Treneriui tada pasakiau, kad noriu siekti juodo diržo, ir paklausiau, kiek kelias iki jo galėtų užtrukti. Išgirdau: gal dešimt metų... Žinojau, kad bus nelengva. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, nes nuo pat pirmos treniruočių dienos jaučiausi kaip pas vienuolį mokytoją atėjęs nepatyręs mokinys. Perkeltine prasme taip ir yra: kiokušin karatė filosofija – tarsi vienuolynas, kur ne tik mokaisi kovos technikos, bet ir turi dirbti su savo vidumi, privalai keistis dvasiškai. Jeigu prisiimi tam tikrus įžadus ir nepalūžti siekdamas tikslo, rezultatai pranoksta visus lūkesčius.
Tada, prieš šešerius metus, kartu su Lietuvos kiokušin karatė rinktine, su legendiniais kovotojais Margarita Čiuplyte, Donatu Imbru, rinktinės treneriu Pauliumi Klapatausku išvažiavau į pasaulio čempionatą Japonijoje. Patekti ten, iš kur kilo šis kovos stilius, – tarsi į Everestą įkopti! Man tai buvo tikrąja to žodžio prasme piligriminė kelionė. Grįžęs namo vieną po kito pradėjau laikyti diržų egzaminus – nuosekliai, ramiai, pagal reglamentą. Iš pradžių per metus galima pasiekti po tris žemesnio lygio diržus, paskui – po du, gavus rudą jau galima siekti tik vieno per metus.
Per tą laiką įgijau neblogą fizinę formą, žinių, patobulinau techniką ir įsiliejau į šią bendruomenę, nemažai pakeliavau su Lietuvos kiokušin rinktine, buvau pasaulio kiokušin čempionato Vilniuje organizacinio komiteto narys. Net komentavau kovas tiesioginiame eteryje! Ir mano asmeniniai diržai vis tamsėjo, kol pagaliau atėjo laikas, kai galėjau laikyti juodo diržo egzaminą.
Socialiniuose tinkluose prisipažinote, kad ruoštis tam reikėjo metus. Ką tokio ypatingo darėte?
Maždaug prieš metus susiplanavau, kad šią vasarą tai padarysiu. Nes pagal reglamentą laikyti egzaminą, kad gautum juodą diržą ir pirmą daną (auksinę juostelę), galima tik stovykloje. O jei ką nors ne taip susidėliosi, jei pakeisi planus ar, neduok Dieve, kokią traumą patirsi, tavo egzaminas bus nukeltas dar metams.
Kasdien intensyviai treniruotis pradėjau jau nuo Naujųjų. Netgi atostogaudamas su šeima Nidoje darydavau po dvi treniruotes. Pati stovykla trunka šešias dienas – nuo pirmadienio iki šeštadienio. Kasdien keldavomės 6 valandą ryto, 7.00 – pusantros valandos trukmės treniruotė, 9.00 – pusryčiai, paskui – koks nors seminaras, teorinių žinių pamokos, po pietų – vėl treniruotė, o 21.00 vakare – dar viena. Tada – į dušą ir miegoti. Atvažiavęs į stovyklą esi pažymimas raudona juostele ant diržo – tai rodo, kad šitas žmogus laikys juodo diržo egzaminą. Kad visi jį galėtų stebėti treniruočių metu, per paskaitas, netgi tomis trumpomis atokvėpio minutėmis.
Turbūt keistas jausmas būti pažymėtam?
Aš tą pažymėjimą vertinu kaip tik teigiamai: labai sveika kariuomenėje pabūti eiliniu – tai greitai išmuša iš galvos visokias žinomiems žmonėms būdingas elgesio formas, susireikšminimo apraiškas, išskirtinumo pojūtį... Atsiduri tokioje organizacijoje ir struktūroje, kur niekada nesi geriausias, aukščiausias, labiausias... Tu kaip visi esi rikiuotėje, turi paklusti tvarkai ir klausyti komandų. Tai labai greitai išgydo nuo pernelyg didelių ambicijų ir grąžina į realybę, kad visada yra ko siekti ir visada yra tokių, kurie pasiekę daugiau už tave. Taip, gali pasidžiaugti savo laimėjimais, bet tuščiagarbiu čia netapsi, smarkiai nosies neužriesi. Nuo to karatė greitai išgydo. Tas pažymėjimas reiškia tik tai, kad esu toks pat kaip visi, kurie pretenduoja į juodą diržą, – be jokių išlygų ir lengvatų.
Tie, kas siekia juodo diržo, patikėkite, viduje išgyvena kur kas stipriau ir svarbesnius dalykus, nei patiria išorėje. Tai tarsi koks lūžis gyvenime, įveiktas kalnas. Po egzamino tave pasveikina šeima, draugai, vieni kitus sveikina sportininkai, bet stipriausias vis tiek yra vidinis pojūtis – kad padarei kažką ypač svarbaus, kad tai – vienas rimčiausių tavo gyvenimo pasiekimų. Man jis yra netgi dvigubai simboliškas, nes šiemet sukako metukai mano sūnui, kurio gimimas buvo toks dramatiškas. Jaučiu, kad galėsiu būti jam autoritetas, nes pasiekiau tai, kas ne visiems prieinama, kam ne kiekvienas ryžtasi. Man tai ypač simbolinė pergalė.
Pastarieji keleri metai jūsų šeimai iš tiesų buvo sunkūs – sūnus gimė gerokai pirma laiko, keturis mėnesius vyko kova dėl jo gyvybės ir sveikatos. Kodėl būtent šiemet pasiryžai siekti juodo diržo, kai dar nuovargis ir baimės nenuėję užmarštin?
Didžioji drama vyko pernai ir aš tada iš tiesų buvau paskendęs šeimos reikaluose bei rūpesčiuose. Vaikai, Jurgita vienareikšmiškai buvo prioritetas. Bet praėjusį rudenį tapo aišku, kad baisiausios grėsmės jau praeityje, kad mes esame saugūs uoste nuo tos audros, kuri mus užklupo. Tai dar labiau mane paskatino nieko daugiau nelaukti, neatidėlioti ir negailėti savęs. Ne! Mano Augustas kovojo, vadinasi, aš irgi turiu susiimti ir pakovoti. Be to, ypač vyresnėms dukroms tai buvo geras pavyzdys, kiek reikia pastangų, valios, noro, užsispyrimo, ryžto, darbo, prakaito, kad pasiektum, ko nori.
Taupydamas laiką kasdien treniruodavausi kieme prie namų, vaikai kasdien girdėdavo žodžius „juodas diržas“, „tėtis ruošiasi“ ir vis klausinėjo: „Tai kada, kada jau tos varžybos? Ar jaudiniesi? Mes su tavimi!“ Visa šeima to laukė! Mano juodas diržas yra simboliška pamoka vaikams: kad ir ką jie darytų – baletą šoktų ar plauktų baseine, kiekvienas turi siekti savo juodo diržo, o jo siekdamas atiduoti visas jėgas ir širdį.
Nors vieną iš vaikų vesite mokytis kiokušin karatė?
Šeimoje laikomės požiūrio, kad bet koks dirbtinis vertimas daryti, kas nepatinka, ar draudimas to, kas vaikui įdomu, neduos jokios naudos. Viskas turi ateiti iš širdies. Mergaitės pačios rinkosi: Elada nuo pirmos klasės nėrė į baletą, dabar ji bus jau ketvirtoje baleto klasėje – šešios pamokos per savaitę, Atėnei labai sekasi ir patinka plaukimas, Faustytė paskui vyresniąją sesę irgi įstojo į baleto mokyklą. Tai yra jų kelias į savo pasiekimų viršūnę. O sūnui aš mėginsiu būti pavyzdys, kad paaugęs jis norėtų išmėginti kiokušin karatė, – pasitreniruos, pajus ir tada tegu sprendžia. Apskritai manau, kad vaiką ši sporto šaka užaugina geru, save ir aplinką gerbiančiu, disciplinuotu ir subordinuotu žmogumi. Mūsų treneris Paulius Klapatauskas dažnai sako: „Labai svarbu išugdyti čempioną, meistrą, geriausią sportininką... Bet tūkstantį kartų svarbiau yra išugdyti gerą žmogų.“
O ką tai davė jums, kaip žmogui? Kaip vyrui?
Pirmiausia nuolat esi puikios fizinės formos. Bet daug svarbiau tai, kad kiokušin karatė man padėjo tapti kitokiu žmogumi – geresniu, sveikesniu, stipresniu, netgi krikščioniškąja prasme – doresniu. Šis sportas turi aiškias vertybes ir norėdamas jame būti tu negali ko nors nedaryti, apeiti ar nepastebėti. Jeigu neapsisprendei, kad laikysiesi kiokušin karatė deklaruojamų vertybių bei taisyklių ir jas puoselėsi, tada visas tas kelias nelabai turi prasmės. O kai yra sąmoningas pasirinkimas, natūraliai dingsta visos priklausomybės nuo alkoholio, rūkymo, azartinių dalykų, atsiranda savęs ir savo minčių kontrolė. Todėl ir sakau, kad kiokušin tam tikra prasme yra vienuolynas – tik tau nereikia niekur išvažiuoti iš namų, nereikia palikti šeimos ar radikaliai pakeisti gyvenimo. Neaukodamas savo civilio gyvenimo, nevirsdamas vienuoliu tu gali dirbti su savimi ir labai daug pasiekti.
Išeina, kad svajonių viršūnė jau pasiekta – juodas diržas rankose. O kas toliau?
Beje, dabar turiu tokį, sakykime, laikiną juodą diržą – tikrą turėsiu apie Kalėdas. Yra vienas įdomus ritualas: kai žmogus išsilaiko visus reikiamus egzaminus, Lietuvos kiokušin karatė federacijos vadovas užpildo tam tikrą paraišką ir siunčia į Japoniją. Ten pagaminamas vardinis juodas diržas – japonų kalba išsiuvinėjami to žmogaus vardas ir pavardė. Tokio diržo negali nusipirkti būdamas prašalaitis, tik su federacijos parašu ir įrodymu, kad žmogus išlaikė egzaminą. Dabar tokie diržai kaip tik užsakomi ir prieš Kalėdas turėtų atkeliauti į Lietuvą.
O siekių dar be galo daug. Dabar turiu juodą diržą su viena auksine juostele. Norint gauti antrą juostelę, reikia lygiai taip pat laikyti egzaminą stovykloje, bet tik po dvejų metų. Dar po trejų metų gali gauti trečią juostelę, ketvirtą – dar po ketverių. Paskui penktą, šeštą... Lietuvoje yra tik trys mokytojai – treneriai, kurie turi juodą diržą su penkiomis juostelėmis. Iškart po egzamino federacijos prezidentas užsiminė: kai 2020 metais Tokijuje vyks pasaulio kiokušin karatė čempionatas, antrą daną išlaikyti ten, Japonijoje. Kuo ne naujas tikslas? Tam tikra prasme tai yra nesibaigiantis kelias, nes pabaigos neprieisi niekada. Visą gyvenimą gali eiti, treniruotis, kaupti žinias, bet tai niekada nebus baigtinis procesas. Argi tai nėra simboliška ir prasminga?
Beje, jei Augustas pradės treniruotis kiokušin karatė, pirmąjį juodą diržą galės gintis tik tuomet, kai sulauks aštuoniolikos. Man tada bus 56-eri, iki tol tikiuosi pasiekti bent ketvirto dano juodą diržą – su keturiomis auksinėmis juostelėmis (juokiasi).